MARIJA STANKUVIENĖ-SAULAITYTĖ
Medaus mėnulis
PIRMOJI FAZĖ
Baltoje saulėje randame
suledėjusi smėlyną.
Takas tvinksta sniegu,
kalendoriui neįveikus
žvirgždų ar sniegulių.
Po snieglaužomis varstome
dienas: sustojęs laikrodis
nepakerta laimės.
Plaštakose šaltos šakos
pražysta snūdžių syvų
skaidriu klestėjimu,
palikdamos standžią išnara
mūsų prisiminimuose.
ANTROJI FAZĖ
Medinio mėnulio skeveldromis
keliame namų griaučius.
Iš aukštumos sklinda
gera nuotaika, glostanti
kieto naktinėjimo randą.
Apvaliam langui užsimerkus,
nereikia sienų. Visa varoma
nuotaikingo mėnulio,
atsiliepiančio juokingam
atšvaistui slėnyje.
Skersai iškeltą balkį,
pamiškės atnešta statybai,
išlaikome be nuovargio.
Iš šokio suraizgytas stogas
smagiai siūbuoją antplūdžiu.
Gintaru apsidengia pastogė.
Matome tą pati, ką palikome,
šviesiai geltonai atkartotą.
Užversime mėnuliui ant rago
spindinčias akis.
TREČIOJI FAZĖ
Sunešti į avili saulėtekiai.
Tėvas kuopia medų ne vienas:
rimtai seka šešėliai kitu laukų.
Tu ir aš saldiname rytą
sklidinu dovanotu samčiu.
Neišsemiamas jo dubuo.
Rytuose nebaugus debesų
sklidus slinkimas.
Vis tiek jau sužėrėta.
KETVIRTOJI FAZĖ
Kur stabtelėjai, žalia properša.
Joje mojuoja anglies žuvys,
anachronistiškai nerangios.
Voratinklių ūsais, perlo akimis,
lavos galvomis be smegenų,
jos seka ne savo saga užmirštos,
ties ledkalniu sustirusios kelionės.
Pasilenkiu pilnai ties tavo akimis.
Sušvyti auksu atgijęs žvynas.
Sulipinu sutrūkusias mintis
ir vėl klausausi teliūškavimo.
PENKTOJI FAZĖ
Peteliškių sparnuose įskaitomas
kalendorius pereina į mėnulio
keistą aštuonveidę grimasą.
Keturi protarpiai vien mūsų.
Mes temstame ir švintame vieni.
Pakėlus sparnus, pilnaties apskritimas
žiedadulkėmis gelsta ir bala žiedais.
Plaštakei nutūpus, šešėliai pritvinksta
rudens sukritimu rusvai mėlynu.
Mėnulio skelti sparnai išsitiesę.
ŠEŠTOJI FAZĖ
Trisdešimt šviesėjimų, naktovidžių tik vienas.
Siek manęs, ir aš tiesiuos tavin,
kad sueitų mėnulragiai aniems.
Ten, kur pavasario tik ar rudens
palietimas netikras pakimba,
pilnažiedės aiškios mėnesienos
tamsiaveidis pasaulis keliauja.
Siek manęs, o aš tiesiuos namo.
Į atogrąžą saulė pakrypsta.
Spindesys neribotas teplinta
apibrėžto neliesto tęsimo.
SEPTINTOJI FAZĖ
Šaltomis naktimis mėnuo skrenda
ragauti nusirpusių kekių.
Išlydime ji, stovėdami prieangy,
pasidavę dienai.
Ilgi ilgesingi laiškai
ieško stalo po vaismedžiu.
Bet vanagai juos pagriebia,
palikdami kreivas nuotrupas.
Ką gėrei, ką valgei, pilnaveidi mėnuli,
pasakų šiltesnėse šalyse?
Kada ir kaip, vėlyvasis mėnuli,
suradai tikslią bangą atgal?
Belapių medžiu išblaškyti,
nenugirstame bildesio.
Jis užburia ir užima akiratį
debesų skruostais ir kometų akimis.
AŠTUNTOJI FAZĖ
Saulabroliai delsia, kol sugrjši.
Spinduliai atbukę mėnesienoje.
Peteliškės neria į tuščią narvą.
Dienos dingsta be vardo.
Gintaras laša dusliai.
Medus brinksta gėlėse.
Tu užsiėmęs pakraštyje,
kol aš taisau samčių dugnus.