V. Kauneckas

     Naujesnieji pedagoginiai tyrinėjimai padėjo nustatyti tam tikrus principus, kuriuos tėvams bei auklėtojoms pravartu gerai apmąstyti ir plačiau taikyti kasdieniniuose santykiuose su vaikais. Tų principų esmė — paprastas faktas, kad vaikai mokosi iš to, ką patiria gyvenime.

     1. Geri santykiai tarp tėvų ir vaikų turi svarbesnę reikšmę, negu vertimas laikytis taisyklių, atpildymas už gerą elgesį ir baudimas už bloga.

     Jau stebint jaunesniojo amžiaus vaikus, nustatyta, kad, pavyzdžiui, duodant jiems visiškai gerą maistą per prievartą, dažnai jis išvemiamas, arba nuo jo atgrasoma visom gyvenimui. Mityba, tapusi "valių kovo", gali baigtis apetito iškrypimais arba priešiškumu tėvams ar jų reikalaujamai elgsenai.

     Be to, konstatuota, kad vaiko ir tėvų santykiai su jų jausminiais bei elgesio niuansais turi labai svarbią reikšmę, mokant kūdikius valyvumo. Jei tėvai verčia laikytis griežtos tvarkos staiga bausdami, gėdindami ar moraliai atstumdami, mokymas gali tik užtrukti arba sukelti didelių keblumų. Jei klaidos pakankamai rimtos, tai tėvų atžvilgiu atsiranda daugiau ar mažiau pastovūs baimės ir priešiškumo jausmai. Psichoterapeutai ir santuokos konsultantai aptinka faktų, susijusių su rimtais asmenybės sutrikimais, liguista gėda ar priešiškumu, kurių šaknys siekia neigiamus kūdikystės laikų išgyvenimus.

     Jei suaugęs žmogus, geriau nusivokiąs apie auklėjimą, ima jį taikyti iš lėto ir neskubėdamas, su malonumu laukdamas geresnių rezultatų, skatindamas pagyrimais, o ne bausmėmis, — toks auklėjimas ilgainiui labiau padeda susidaryti švaros įgūdžiams, nesukelia užsispyrimo ir nenustato prieš drausmę apskritai.

     2. Vaikai nori būti geri ir pateisinti natūralų tėvų pasitikėjimą jais.

     Tai labai toli nuo tos dar ne per seniausiai gana paplitusios, bet dabar visiškai atmestos idėjos, kad vaikai iš prigimties yra "pilni ydų" ir kad tėvai, jei negali jų išnaikinti geruoju, turi jas "mušte išmušti". Įgimto vaikų "blogumo" pabrėžimas, užuot atsižvelgus į jaunos būtybės neišmanymą ir bejėgiškumą, daugelį skatino iš "tėviškos pareigos" visaip vaiką varžyti ir bausti. Daugelio tėvų baiminimasis, kad vaikus pagadins, jei su jais bus natūralūs ir geri, rėmėsi gerais norais grįsta, bet klaidinga pažiūra į vaiko prigimtį.

     Laimė, įžvalgesni tėvai nesilaikė tokios nuomonės, bet tarė, kad vaikai iš prigimties geri. Amerikiečių mokslininkai Lang-don ir Stout apklausė 414 gero elgesio vaikų tėvų. Šie pasakė: "Mes nelabai tesukome sau galvą dėl vaikų drausminimo: vaikai ir patys norėdavo daryti tai, kas reikalinga, jei su jais būdavome kantrūs ir pamokydavome, kaip ką reikia daryti". Arba: "Vaikai turi žinoti, kad juos mylite, šiaip jie genda".

     Dėl vaikų "gerumo" ir "blogumo" psichologai dabar konstatuoja, kad jaunesniojo amžiaus vaikai labiau už viską trokšta identifikuotis su tėvais — būti į juos panašūs ir jų mylimi. Jei tėvai elgiasi pagal tą principą ir vaikai susilaukia pritarimo, tinkamai elgdamiesi, tą pritarimą jų veiksmams jie sieja su pritarimu jiems patiems. Tatai jiems padeda susidaryti nuovoką, kas "gera" ir kas "bloga". Toks identifikavimasis ir teigiamas tėvų pavyzdys — veiksmingiausi vaikų auklėjimo faktoriai.

     3. Leiskime vaikui būti pačiu savimi — vaiku vaikiškoje aplinkoje.

     Minėtieji tėvai sakė: "Vaikus reikia mylėti tokius, kokie yra, ir leisti jiems būti pačiais savimi".

     Tą mintį išreiškia du žodžiai, kuriais ir apibūdinamos naujos auklėjimo sampratos: 1) pripažinimas, 2) toleravimas. Tomis sąvokomis, žinoma, reikia vadovautis teisingai, ne piktnaudžiauti. Pripažįstame, jog augančio vaiko galimumai įvairiais amžiaus ir vystymosi periodais riboti, ir laukiame, jog jie elgsis ne iškart kaip miniatiūrinis suaugęs, bet pamažu vis brandžiau. Pavyzdžiui, mes labai "tolerantiški" kūdikiui, pripažįstame, kad jis silpnutis, visiškai priklausomas ir dar nieko nemoka. Vadovaujantis naujomis pedagoginėmis sampratomis, naujagimiai kai kurių motinų buvo maitinami ne pagal iš anksto nustatytą pastovų tvarkaraštį, bet "pasiprašydavo". Ir ką gi, nustatyta, kad tokia tvarka duoda visai gerų rezultatų: pagal kūdikio "norą" susidarydavo gana tikslūs trijų valandų maitinimo periodai maždaug pirmąjį mėnesį ir keturių valandų periodai — tris kitus mėnesius.

     "Tolerantiškumas" reikš ir tai, kad nereikalausime, jog vienas vaikas būtų toks pat, kaip ir kitas, kad vaiko, kuris iš mūsų susilaukia daugiau pritarimo, nerodysime pavyzdžiu jo broliukui ar sesutei.

     Ramiai priimame, "toleruojame" ne tik kūdikio bejėgiškumą, bet ir pradedančio vaikščioti negrabumą, mokyklinio amžiaus vaiko triukšmingumą, jaunuolio nepastovumą. Rūpinantis vaiko drausme, lauktina, ne kad jis tuojau taptų tobulas, bet kad augdamas elgtųsi pamažu vis "rimčiau", brandžiau.

     Čia, be kitko, reikia perspėti, kad nors ir normalu, jog augantis vaikas ne viską darys, kaip reikia, klys, suaugusiojo pareiga vis dėlto nustatinėti jam tam tikras ribas, užbrėžinėti elgesio gaires. Vyresniojo amžiaus vaikas jausis net saugesnis, jei suaugęs žmogus neleis jam elgtis antisocialiai, bet tebereikš jam šilumą, jo neatstums. Faktiškai vaikas sugeba priimti bausmes, kartais net gana griežtas, jeigu jos nereiškia: "Tu niekam netikęs" arba "Aš tavęs nekenčiu". Toksai baudimas, kuo besireikštų, yra pats žalingiausias.

     Tėvai turi sugebėti tvirtai pasakyti "ne", jei giliai savy jaučia, kad tas "ne" reikalingas vaiko augimui, o ne vien jų pačių patogumui.

     4. Žiūrėkime, kokie vaikų jausmai ir laikysenos, o ne tik tai, kaip jie elgiasi.

     Sprendžiant drausmės klausimus, norint kad jos būtų teisingai mokomasi, reikėtų save klausti bent šitokių keturių dalykų: 1) kas įvyko? 2) kodėl taip įvyko? 3) ar vaikas norėjo netinkamai pasielgti? 4) kaip jam geriausia atitaisyti kaltę?

     Nutardami, kaip reaguoti į netinkamą pasielgimą, svarbiausia, turėtume pasvarstyti, kaip vaikas jaučiasi, ar reikia jį bausti, ar tai atitiktų jo paties norą ir kas labiausiai jam padėtų išvengti netinkamo pasielgimo ateityje.

     Taigi drausminti — vadinasi, palaipsniui mokyti atsisakyti vaikiško užgaidų tenkinimo, iš pradžių siekiant tėvų ar šiaip suaugusių pritarimo, o vėliau — jaučiant pasitenkinimą savo paties brandesne elgsena. Vaikai mokosi iš to, ką tikrai patiria gyvenime.