A. Kapušinskas
Tėvo buvimas šeimoje veikia pedagoginį klimatą, kaip katalizatorius cheminę reakciją. Tėvas per trumpą laiką sugeba užvaldyti vaikų širdis, lengviau randa pedagoginį kontaktą su vaikais, negu moteris.
Pateiksiu keletą pavyzdžių iš savo vienos šeimos stebėjimų. Palyginkime moters bendravimo būdą su vyro bendravimo būdu.
1. Reikia paguldyti mažametį vaiką. Mama paguldo, sakydama: "Miegok, man dar reikia drabužius išskalbti". Jeigu mama, tai pasakiusi, staigiu judesiu užtrauks antklodę vaikui iki ausų, galiu lažintis: iš šimto 90 vaikų tuoj pat antklodę nuspirs.
Tėvas vaiką įkels į lovelę arba leis pačiam įlipti ir paklaus: "Ar moki užsikloti pats?" Jeigu vaikas nemoka — parodys. "Tavo meškutis jau miega ... Tššš ... netriukšmauk, kad jo nepažadintum". Vaikas sakosi nenorįs miego. — "O tu ir nemiegok, tik pagulėk tyliai, — pasakys tėvas, — aš tau pasaką paseksiu".
2. Pažadinimas iš miego. Atsikėlimas. "Kelkis — pusryčiai atauš", — pasakys mama. "Aš jau išsimiegojau, — pasakys tėvas, — o tu dar ne? Aš mankštą padarysiu. .. Jeigu greitai atsikelsi, — galėsim kartu pabėgioti". Tikriausiai aišku, kuriuo atveju vaikas noriau atsikels.
3. Išsiruošimas į lauką. Mama pareiškia: "Greitai renkis" ir, paėmusi drabužius, eina prie vaiko. Vaikas bėga tolyn. Jis nori paversti apsirengimą žaidimu. Motina ima gaudyti, — vaikas stengiasi ištrūkti. Blogai, jei motina tokiais atvejais pyksta: "Leisk aprengti, matai, kad neturiu laiko!" Dar blogiau, jeigu, tatai sakydama, motina atlaidžiai šypsosi. Jeigu vaiką tempia rengtis jėga, — visiškai blogai: vaikas ginasi visomis jėgomis. Jis ne tik neapsirengia, bet dargi iš apatinių išsineria. Vaikas verkia arba net klykia. Jis pyksta, kad nesupranta jo noro pažaisti, tačiau to savo jausmo nemoka nusakyti. Tai klasikinis pavyzdys.
Būna ir taip: vaikas nori rengtis pats. Motina nekantrauja: "Neturiu laiko su tavim terliotis. Kol tu apsirengsi — parduotuves uždarys".
Tėvas pradeda maždaug taip: 'Eisim į lauką. Tu esi matęs tą ar tą? Ne? Gerai, galėsi pamatyti". Vaiką sudomina. Pagaliau, jeigu sudominti nepavyksta, tėvas nesiveja bėgančio vaiko. Jis atsisėda ir klausia: "Pats rengsies ar aprengti?" Veido išraiška, balso tonas ir visa laikysena neleidžia abejoti, neklaidina vaiko. Žodis yra sąlyginis refleksas. Paprastai tėvas vaiko nerengia per prievartą, o pasiūlo: "Kišk ranką čia, dabar kitą, na, matai, moki apsirengti pats..
4. Kvietimas namo. Vaikas žaidžia kieme. Motina praveria langą ir šūkteli: "Pareik greičiau valgyti!" Po to langas uždaromas ir nepatikrinama, kaip vaikas reagavo į tuos žodžius. Motina kviečia anksčiau, valgis dar neparuoštas. Vaikas dažniausiai tai žino. Nuolaidžiavimas ir nieko neįpareigojantys nurodymai pratina vaiką nesiskaityti su tėvų reikalavimais. Pašauktas jis tęsia savo žaidimus. Po kurio laiko motina ima barti vaiką arba parsiveda jėga.
Kartais motina prieina prie mažamečio vaiko, bežaidžiančio smėlio dėžėje, čiumpa jį į glėbį ir nešasi, nepasidomėjusi, ką tas ten sukūrė. Grubiai nutrauktas žaidimas sukelia vaiko protestą. Jeigu motina iš to juokiasi, vaikas patiria apmaudą, bejėgiškumą, pyktį. Vystosi negatyvinis tipas, protesto reakcijos. Jo psichika žalojama.
Tėvas paprastai kviečia iš nedidelio atstumo, arba priėjęs paklausia, ką vaikas veikia, sudomina tolesne dienotvarke, nepažeisdamas "žaidimo taisyklių". Po to ištiesia ranką: "Imk ranką ir eime namo"... Vyresniam vaikui dar paprasčiau: "Ateik čia, ką pasakysiu". Kai vaikas prieina, tėvas paaiškina jam, ką ir kodėl turi daryti. Pasako rimtai, be maivymosi, reikiamu tonu. Vaikas tuojau padaro, kas liepta.
5. Valgymas. Motina pasakys: "Valgyk gražiai". Arba: "Na, ką čia dabar išsidarinėji! Pašėlęs vaikas! Ir į ką jis nusidavė? Nebežinau, ką su juo daryti..." Ji nesėda kartu valgyti, nes neturi liako, todėl vaikas nesupranta, ką reiškia "valgyk gražiai".
Tėvas dažniausiai sėda valgyti, sakydamas: "Išalkau kaip vilkas... O, kaip skanu!" Jis parodo pavyzdį, o tai geriau, negu dešimtis kartų aiškinti. Vaikams patinka drauge su tėvu valgyti.
Maudymasis, dantų valymas, žaidimai, mokymasis ir t.t. Visų atvejų neišvardinsi. Kiekvienu atveju reikia rasti individualų pedagoginį kontaktą. Tai padaryti galima galvojant logiškai. Lengviausiai sekasi žmonėms, kurie iš savo tėvų perėmė teisingą bendravimo būdą.
Nesugebėjimas rasti su vaikais pedagoginio kontakto dažniausiai neturi labai staigios baigties. Liūdnos pasekmės dažniausiai paaiškėja tik po daugelio metų. Viena motina juokdavosi, kai jos dvejų metų berniukas žaisdamas jai spausdavo kaklą rankomis. Ji sakydavo: "Smauk mamą, na, smauk", ir ragino jį tokį "švelnumą" rodyti kitiems žmonėms. Negaliu pamiršti to bukumo.
Dažnai tenka matyti tokį vaizdą: mama veda vaiką. Jis kažką kalba, kažko klausia, bet mama žengia, nesiklausydama ir nežiū-rėdma į jį. Vaikas eina, kliūdamas už stulpų, susidurdamas su praeiviais. Kodėl ji taip daro? — Paprasčiausiai, ji turi daug rūpesčių: kur ką pirkti, kaip gauti, kiek viskas kainuos; vaikas jai tik "priekaba", kurios nėra kur palikti. Ji negirdi dabar, ką jis sako, — jis vėliau negirdės, ką ji sakys.
Arba štai motina čiuoždina vaiką šaligatviu: "Neduosiu, neleisiu! Pasakiau, kad negalima — vadinasi, negalima!" O vaikas maldauja, paskui kumštimi muša motiną, kojomis trypia, paleistas gula ant žemės, spardosi. (Kažkodėl neteko matyti, kad vaikas taip elgtųsi prie tėvo). Motina praeiviams garsiai pareiškia, kad vaikas esąs nervingas, jam nieko negalima padaryti (besąlyginė kapituliacija!). Po to leidžia... atsigerti gazuoto vandens. Kam reikėjo prieštarauti natūraliam vaiko norui? Taip nuvertinamas žodis "negalima" ir be reikalo traumuojamas vaikas. Jeigu iš tikrųjų ko nors negalima leisti, tai tas turi būti atitinkamai vaikui paaiškinta. Kartais motina pasiruošusi persiversti per galvą, kad išpildytų vaiko kaprizus. O kas bus, kai vaiko norai susikirs su visuomenės interesais? Štai iš kur atsiranda isterikai, egoistai, ekscentriškos asmenybės ir būsimi nusikaltėliai.
O tėvas? Ką veikia tas šeimos "katalizatorius"? Daugelyje šeimų tėvas teturi tik simbolinę reikšmę. Apie tokius vyrus moterys sako: "Vyras — kaip vaikas, tik didesnis".
Palyginus su moterimis, vyrai vidutiniškai 16 valandų per savaitę mažiau užimti vidiniu šeimos gyvenimu, 6 val. daugiau skiria kultūriniams - visuomeniniams reikalams, 8 val. daugiau poilsiauja. Keturi pagrindiniai vyrų užsiėmimai šeimoje: televizija, produktų pirkimas, laikraščiai ir poilsis. Tuo tarpu keturi pagrindiniai moterų užsiėmimai: pirkiniai, maisto ruošimas, buto tvarkymas, drabužių priežiūra. Nustatyta, kad moterys penkis kartus rečiau sportuoja. Duomenys vidutiniai, teneįsižeidžia tie vyrai, kurie yra išimtis. Šie rodikliai yra nevienodi įvairiose šalyse ir priklauso nuo žmonių kultūros ir išsilavinimo. Kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo rečiau vyrai poilsiauja be šeimos, o ištekėjusios moterys dažniau eina j svečius.
Pastaruoju metu girdėti balsų, kad reikėtų sudaryti galimybę moterims dirbti pusę darbo dienos. Tuomet jos galėtų daugiau laiko skirti vaikų auklėjimui. Tikrai, daugelis tėvų, kurių vaikai lanko mokylą, susiduria su tam tikrais sunkumais: vaikai didelę dienos dalį praleidžia be tėvų kontrolės. Tačiau moterų atpalaidavimas nuo tarnybinių ir visuomeninių pareigų nėra geriausia išeitis: vyrai tada turėtų perimti papildomą tarnybinį ir visuomeninį krūvį, o tai dar sumažintų tėvo galimybes perduoti savo vyriškumą vaikams.
Sąvoka "vyriškumas" reikalauja aiškesnio apibrėžimo. Vyriškumas nevienodai suprantamas Įvairiose socialinėse grupėse. Vyriškumo supratimas sparčiai kito istorijos eigoje ir tebekinta dabar. Kai kas galvoja, kad šeimos biudžeto tvarkymas, maisto ruošimos, baltinių skalbimas ir vaikų priežiūra yra "bobiškas" darbas, ir vyrui jis netinka. Dar ir dabar, matyt, dėl psichologinės inercijos, vyras — auklėtojos vaikų įstaigoje — retenybė. Kai kas įžūlumą, grubumą, rūkymą ir alkoholinių gėrimų vartojimą laiko vyriškumo požymiu. Visokių yra šeimų, visokių tėvų. Kartais gal geriau vaikams, kai tėvo nėra. Geriau jokio pavyzdžio, negu blogos pavyzdys...