DALIA STANIŠKIENĖ
("Laiškų lietuviams" konkurse premijuotas straipsnis)
Kas yra pašaukimas? Žodynas pašaukimą apibūdina, kaip palinkimą į tam tikrą darbą, profesiją; arba kaip gyvenimo tikslą. Žmogus gali turėti pašaukimą į šeimos gyvenimą ar į kokią profesiją, kuriai pašvenčia visą savo gyvenimą. Čia kalbėsime apie pašaukimą į dvasini luomą: kunigus ar vienuolius-vienuoles.
Kai dar buvau gimnazijoj, viena bendraklasė sakė eisianti į vienuolyną, nes ten šiltas, saugus, aprūpintas gyvenimas... Į vienuolyną ji, ačiū Dievui, nenuėjo, tačiau vėliau girdėjau, kad ir vedybiniame gyvenime nebuvo laiminga. Gal būt, ji neturėjo pašaukimo nei į vieną, nei į antrą...
Šiandien nuolat girdime, kad nėra pašaukimų į dvasinį luomą, kad tuoj nebebus kunigų nei vienuolių, kad atėjo tikras bado metas Bažnyčiai...
Ar tikrai jau daugiau pašaukimų nėra? Ar Kristus savo įsteigtą Bažnyčią apleido? Ar taip jau ir "nusibaigsim" be dvasinių vadovų? Nejaugi?!
Manau, kad Dievas šaukia, kaip šaukęs, tik jaunimas to šauksmo negirdi. Apkurtinti garsios, rėkiančios muzikos, apakinti šviesų ir reklamų blizgesio, jauni žmonės negirdi tylaus, bet tvirto beldimo į jų sielos duris... O tereikia tik atverti mažą langelį; įleisti mažą dieviškos meilės spindulėlį, ir sielos gėlė sužydės nežemišku grožiu. Aukos dvasios nestinga ir šiandien. Tereikia ją, kaip tą miegančią pasakos karalaitę, pažadinti. Pašaukimus, kaip ir vedybinę meilę, reikia puoselėti. Tai šventa visų — tėvų, mokytojų, dvasiškių pareiga. Reikia pastangų, bet ne mažiau reikia ir maldos, nes be jos, be visiško atsidavimo Dievo valiai, ir didžiausios pastangos bus bereikšmės.
Sakom, kad šiandien jaunimui trūksta idealizmo. Jei taip, tai ar kartais mes patys, savanaudiško malonumų ir gero gyvenimo siekimo apakinti, to idealizmo jaunimo tarpe nesužlugdom? Ar kartais mes visi — tėvai, mokytojai, organizacijų vadai, kunigai ir vienuoliai-vienuolės — nenusidedam savo pačių apsileidimu to idealizmo nepuoselėdami?!
Mums visiems reikia matyti Kristų kiekviename žmoguje, gyventi Jo mokslu kasdien, ne tik sekmadieniais mišių metu, jausti Kristaus meilę kiekvienam žingsny. Tada, gal būt, atsiras daugiau darbininkų ir Jo vynuogyne.
Popiežius Paulius VI savo kalboj pašaukimų vadovams 1966 metais pabrėžia keturis dalykus, kurie padėtų jaunuoliams Kristaus balsą išgirsti: 1) maldos dvasios puoselėjimas; 2) skaitymas ir studijavimas Šv. Rašto; 3) aktyvus dalyvavimas Bažnyčios liturginiame gyvenime, ieškant ten įkvėpimo ir užsidegimo; 4) gero, suprantančio kunigo pavyzdys, pamokymas ir patarimai.
Manau, kad šios šv. Tėvo mintys tinka ir šiandien. Visi jo patarimai svarbūs, tačiau aš norėčiau sustoti ypač prie dviejų: pirmojo ir ketvirtojo.
Kaipgi tą maldos dvasią išugdyti? Kaip jau buvo minėta, šiandien pasauly tiek triukšmo, tiek išsiblaškymo, kad jaunuoliai neturi progos ir laiko susikaupti savy ir išgirsti tą vidaus balsą, kviečiantį pašvęsti savo gyvenimą Kristui. O tokių progų reikia jaunimui sudaryti ir namie, ir mokykloj, ir aplinkoj. Kad ir retkarčiais šeimos suklaupimas bendrai maldai padės šį nusiteikimą puoselėti. Specialios susikaupimo dienos mokykloje jaunuoliui bus labai reikšmingos, jei jos bus gerai suorganizuotos. Atsinaujinimo savaitgaliai parapijos ar organizacijos ribose (kaip tai šiuo metu puoselėja ateitininkai) — labai svarbūs, sakyčiau, kartais net lemiami jaunuolio gyvenimo tolimesnei eigai nuspręsti. Išsiugdžius tikrą maldos dvasią, išmokus susi-kaupt ir "pasitraukt" iš pasaulio, kad ir vos keliom minutėm kasdien, jau bus nepakeičiamas turtas visam gyvenimui. Ar jaunuolis nueis dvasinio pašaukimo ar vedybinio gyvenimo keliais, ši maldos dvasia jam bus didelė pagalba ne tik apsisprendžiant, bet ir toliau pasirinktu keliu einant.
Maldos dvasią ugdyti gali daug padėti tinkama skaityba. Turime jau nemažai gerų dvasinio turinio knygų lietuviškai. Yra jų begalės anglų kalba. Jei kasdien, kad ir trumpai, vietoj beverčių, o dažnai ir labai blogą įtaką darančių televizijos programų, ir mes patys, ir vaikai paskaitytumėm sielą pakeliančią knygą, straipsnį, greit tai pasidarytų geru įpročiu, labai praturtinančiu mūsų dvasinį pasaulį.
Namuose ir katalikiškoj mokykloj nuo pat mažens turi būti puoselėjamas pozityvus nusiteikimas dvasinio pašaukimo klausimu. Nenorėčiau būti motina, per kurios kaltę ar apsileidimą jos sūnus ar duktė neišgirstų Dievo balso... Nenorėčiau būti mokytoja, kurios neatsargus žodis ar užuomina nuteiktų vaiką prieš kunigus ar vienuolius. Nenorėčiau būti kunigas, kuris savo neapgalvotu elgesiu ar pavyzdžiu pasėtų negatyvų nusiteikimą dvasinio luomo atžvilgiu.
Gero kunigo pavyzdys — bažnyčioj, organizacijoj, kasdieniam gyvenime — gali turėti lemiamos reikšmės jaunuoliui apsispręsti, kuriuo keliu eiti.
Šiandien mūsų išeivijos lietuviškam gyvenime kunigas turi daug progų būti tuo šviesiu žiburiu, tuo gražiu pavyzdžiu jaunam žmogui. Bet kaip dažnai šios progos lieka neišnaudotos! Mes visi — ir tėvai ir dvasininkai — nuolat skubam į posėdžus, renginius, suvažiavimus, o tuo tarpu jaunimo organizacijoms, kur tiek dar idealu degančių berniukų ir mergaičių, trūksta vadovų ir dvasios vadų... Kam gi verkiam, kad nėra pašaukimų? Varge tu mano, ir iš kur jų bus, jei jaunimo patys neieškom ir nešaukiam, jei paliekam juos be tvirtos vedančios rankos!
Daug kartų sakiau įvairiom progom ir vėl pakartosiu: gero kunigo pavyzdys ir draugiškumas, jo nuolatinis bendravimas su vaiku ir jaunuoliu-jaunuole yra nepamainomas. Ačiū Dievui ir tiems kunigams-vadams, kurie randa ir laiko, ir jėgų, ir noro jaunimui vadovauti ir jiems šviesiu žiburiu šviesti. O tų spindinčių žiburių dar turime. Tik kaip gaila, kad tiek nedaug. Mano giliu įsitikinimu, čia ir yra pagrindinis atsakymas lietuvių jaunuolių pašaukimų į kunigus ir vienuolių luomą klausimui.
Namuose galima sudaryti ir palankią atmosefrą, ir stengtis vaiką tinkamai auklėti, bet, jaunuolio amžiui atėjus, tėvų ir namų įtaka sumažėja. Jis ieško atsakymų gyvenimo klausimams mokykloj, ieško tarp draugų, ieško organizacijoj. Mokykloj lietuviai kunigai jaunuolį mažai pasiekia, bet organizacijoj jie turi puikiausią dirvą jį įtaigoti ir nukreipti į Dievą. Tam galima rasti progų sueigose-susirinkimuose, suvažiavimuose, o ypač vasaros stovyklose. Čia kunigas gali ir turi tapti jaunuoliui ne tik mokytoju ir auklėtoju, bet daug daugiau — tikru nuoširdžiu draugu. Pastebėjus jaunuolyje dvasinio pašaukimo žymių, toks kunigas-draugas gali jį skatinti ir nukreipti reikiama linkme. Tokio kunigo žodis ir pavyzdys šiuo atveju gali būti svaresnis už tėvo ar motinos.
W. Foerster sako, kad "šventumas nėra pabėgimas iš pasaulio, o savarankiškas atsparumas prieš pasaulį". Mums reikia šventų kunigų — ne užsidariusių vienuolyne ar klebonijoj, bet tokių, kurie nebijotų nuolat suktis jaunimo tarpe ir jį uždegti, į-kvėpti. Nes, anot šv. Jono Auksaburnio, "žmogų padaro šventu ne vieta, kurioje jis yra, bet jo paties gyvenimas".
Kaip minėjau pradžioj, reikia daug pastangų iš mūsų visų pašaukimams puoselėti. Šv. Pranciškus Salezietis teigia, kad "kiekvienas pašaukimas turi savo sunkumus, kartumus; tačiau yra būdas ieškoti pagalbos: atsižadant savo valios, visiškai atsiduoti Apvaizdai". Taigi, reikia maldos. Kiekgi mes meldžiamės, kad tie jaunuoliai išgirstų Dievo balsą? Kristus gi užtikrino: "Prašykite ir gausite, belskite ir bus jums atdaryta..." Štai sausio 23-30 d. buvo maldos už pašaukimus savaitė. Bet ar daug kas atkreipė į tai dėmesį? Ar beldėm į Dievo duris, ar prašėm? Ar sukvietėm jaunuolius, ar paaiškinom jiems apie dvasinio pašaukimo vertę, grožį? Ar priminėm jiems, kaip labai mums trūksta lietuvių kunigų? Ar žino jie, kiek Lietuvoj praėjusiais metais kunigų mirė ir kad naujų ten beveik neatsiranda. ..
Gal būt, ne pro šalį būtų bent retkarčiais šią sąžinės sąskaitą atlikti mums visiems. Ir jei bent kiek turime tos tikros krikščioniškos meilės dvasios, prisipažinsime, kad visi mes esame kalti... O pasitaisyti, kol Viešpats dar leidžia gyventi šioj žemėj, niekad nėra per vėlu. Reikia tik pasiryžti ir padėti vieni kitiems tesėti. Pozityvių pastangų gi yra, tik jų dar per maža. Ir šio konkurso paskelbimas — labai pozityvus reiškinys, nes tai sudomins eilę žmonių paskaityti, pastudijuoti šį klausimą, o skaitytojus paskatins susipažinti su šio reikalo svarba.
Sąmoningai neliečiau šiame rašinyje taip šiuo metu populiaraus moterų kunigų klausimo, kunigų celibato ir pan. Tai ne šio rašinio paskirtis. Be to, netikiu, kad šie dalykai turėtų didelės įtakos pašaukimų sumažėjimui.
Neliečiau nė pasikeitimų vienuolijų gyvenime, nors ne paslaptis, kad šiandien daugumas jų pergyvena tam tikrą krizę. Kai kurios vienuolijos ilgainiui visai užsidaro, išnyksta. Raymond Hostie, parašęs studiją apie religinių ordinų atsiradimą ir žlugimą, teigia, kad iš 105 ordinų, įsteigtų prieš 1600 metus, šiandien egzistuoja tik 25. Jis tai laiko natūraliu reiškiniu. Be to, šiandien kai kurių vienuolių gyvenimas ir apranga mažai tesiskiria nuo pasaulietiško. Taip pat kai kuriuose vienuolynuose daugiau dėmesio skiriama gražių pastatų įrengimui, patogumui, aukštam gyvenimo standartui, negu dvasiniam tobulėjimui bei aukos dvasiai. Ar tai paskatins pašaukimus? Vargiai... Jei sutiksime, kad religinis gyvenimas turi skirtis nuo pasaulietiško, tai, be abejo, sutiksime, kad neturto, nekaltybės ir klusnumo dorybės dar nėra atgyvenę ir kad jos ir toliau turėtų būti puoselėjamos. Jos turėtų būti tai, kas žavi jauną žmogų ir paskatina jį eiti dvasinio pašaukimo keliu.
Tad guo vadis — kur eini — jaunime?
Šv. Jonas nuo Kryžiaus sakė, kad gyvenimo vakarui atėjus, mes būsime teisiami pagal tai, kiek mylėjome. Meilė nežino ribų, nepažįsta išskaičiavimų. Be meilės nėra tikro šeimos gyvenimo. Be meilės ir aukos neatliks savo paskirties nei kunigas, nei vienuolis-vienuolė. Be meilės neišgirs Dievo balso nei šių dienų jaunimas, be meilės jis į tą balsą ir neatsilieps, nes meilės įstatymas duotas mums visiems, nes visi mes esame Dievo vaikai.
• Vyskupui Vincentui Brizgiui, švenčiančiam 50 m. kunigystės jubiliejų, labai šiltus laiškus yra parašęs Paulius VI ir Čikagos arkiv. kard. J. Cody. Juodu taip pat prisiminė ir Lietuvą bei po pasaulį išblaškytus lietuvius.
• Šv. Rašto draugija 1976 m., švenčiant JAV 200 metų sukaktį, paskleidė JAV-se 114.769.043 Šv. Rašto knygas. Naujojo Testamento leidinius ar tik kai kurias Šv. Rašto parinktas ir atskirai išleistas dalis.
• Sovietų Sąjungoje 1976 m. stačiatikių Bažnyčia išspausdino 75.000 Naujojo Testamento knygų ir 50.000 pilnų Šv. Rašto knygų, tačiau krašte, kur yra 251 mil. gyventojų, tai labai mažai.