JUOZAS VAIŠNYS, S.J.
Kai rugsėjo mėnesį atsidaro mokyklų durys ir klasės prisipildo jaunimo, daugeliui savaime ateina mintys apie mokyklą ir mokytojus, apie auklėjimą ir auklėtojus. Mokykla turi išugdyti asmenybes, visuomenei naudingus piliečius. Jeigu jaunimas būtų tik mokomas, o ne auklėjamas, tai mokykla šio tikslo nepasiektų. Labai teisingi yra Alberto Einšteino žodžiai: "Neužtenka žmogų padaryti tiktai geru specialistu. Žmogus — ne mašina. Auklėjimo tikslas turėtų būti grožio pajautimas ir moralinių gyvenimo vertybių pažinimas. Auklėjimas, kuris šį tikslą aplenkia, išugdo specializuotas būtybes, panašias į treniruotus šunis".
Auklėjimo klausimas yra, tur būt, toks senas, kaip ir visa žmonija. Daug apie auklėjimą yra rašęs Aristotelis. Jisai sako, kad žmonijos vadai supranta, jog imperijų likimas priklauso nuo jaunuomenės išauklėjimo. Paklaustas, kuo skiriasi išauklėtas žmogus nuo neišauklėto, atsakė: "Taip, kaip gyvas nuo mirusio". Jo nuomone, geras auklėjimas yra tas, kai vaikai anksti įpranta tuo didžiuotis ar biaurėtis, kas yra tikrai didinga ar biauru; tai mylėti ar neapkęsti, kas tikrai mylėtina ar neapkęstina.
Yra buvusių ir tebėra įvairių auklėjimo sampratų. Sakoma, kad, pavyzdžiui, amerikietiškas auklėjimas yra skirtingas nuo europietiškojo. Amerikietiškasis auklėjimas, kurio tėvu yra laikomas Dewey, labiau pabrėžia subjektyviąją auklėjimo pusę, o europietiškasis — objektyviąją.
Subjektyvųjį auklėjimą gal tiksliau būtų vadinti auklėjimusi. Jaunuolis pats auga, bręsta ir auklėjasi, įgydamas vis daugiau gyvenimo patirties. Nors ir auklėtojo vaidmuo čia nėra visiškai atmetamas, bet vis dėlto pabrėžiama, kad jis negali tiesiogiai veikti auklėtinio, o tik padeda jam auklėtis, suorganizuodamas atitinkamą aplinką. Auklėtinio augimas ar tobulinimasis remiamas tik jo savarankišku patyrimu.
Vilija Eivaitė Litografija 1974
Europietiškame auklėjime daugiau yra pabrėžiamas auklėtojo vaidmuo, nors, žinoma, neneigiama, kad ir pats žmogus turi auklėtis iš gyvenimo patyrimo. Auklėtojas ypač daug gali paveikti auklėtinį savo pavyzdžiu. Neigti pavyzdžio galią būtų tuščia ir neprotinga, nes praktika labai aiškiai rodo, kad jaunuolis gana lengvai pasiduoda kitų geriems ar blogiems pavyzdžiams.
Žinomas pedagogas Pestalozzi sako, kad kelias į pilnutinį ugdymą bei auklėjimą, o kartu ir į pilnutinę asmens laimę bei pastovią visuomeninę gerovę eina tiktai per glaudų šeimos, mokyklos, valstybės ir tikybinės organizacijos bendradarbiavimą. Tai yra, galima sakyti, keturios pagrindinės auklėjimo institucijos. Niekas, tur būt, neneigs, kad vis dėlto pati svarbiausia auklėjimo institucija yra šeima. Kitos trys turėtų šeimai tik padėti tose srityse, kur šeima neturi reikiamų priemonių, tinkamos aplinkos ir pakankamų žinių.
Ne visi tėvai tai supranta. Kai kurie mano, kad jeigu jau vaiką išleido į mokyklą, tai gali būti visai ramūs ir jo auklėjimu nesirūpinti — išauklės mokykla. Tokiems tėvams yra ir daugiau "rankų nusiplovimo" priemonių — tai lituanistinės mokyklos ir vasaros stovyklos. Koks patogumas! Nuveži vaiką šeštadieniais į lituanistinę mokyklą, vasarą dar porai savaičių išleidi į stovyklą — ir tavo sąžinė gali būti visiškai rami. Nereikia stengtis su juo lietuviškai kalbėti, nėra reikalo mokyti lietuviškai rašyti ir skaityti; nereikia nė poterių mokyti — visa tai ten išmoks. Juk tam ir yra lituanistinių mokyklų mokytojai ir stovyklų vadovai.
Tačiau kaip tie tėvai nustemba ir baisiai pasipiktina mokytojais bei stovyklų vadovais, kai vaikas, baigęs lituanistinę mokyklą, nesugeba parašyti paprasčiausio žodžio be klaidos, kai jis kalba kažkokiu žargonu, šiek tiek panašiu į lietuvių kalbą, bet gal labiau į svetimąją. Kai vaikas po dviejų savaičių grįžta iš stovyklos, tai tėvai laukia, kad jis tuoj prabils gražia, taisyklinga lietuvių kalba, kaip tikras suvalkietis! Deja, koks išvažiavo, toks ir grįžo...
Nežinau, ar apie tai rašant bei kalbant reikėtų juoktis ar pykti. Gal daugelis nenorės tikėti, kad taip galvojančių žmonių gali būti, bet tai ne išsigalvojimas, o ne kartą patirti faktai. Tačiau kiekvienas turėtų suprasti, kad nei lituanistinės mokyklos, nei vasaros stovyklos neišmokys vaiko lietuvių kalbos, jeigu jis neturės tvirto pagrindo, padėto šeimoje. Lituanistinėse mokyklose tų šeštadienių yra tiek maža, kad ten galima tik šiek tiek papildyti ir patobulinti, kas jau šeimoje buvo išmokyta ir išmokta. Tą pat reikia pasakyti ir apie poterius. Kai kurie tėvai savo vaikų namie nemoko poterių, sakydami, kad kapelionas išmokys, kai vaikas nueis į lituanistinę mokyklą. Toks manymas yra visiškai neapgalvotas. Kai kurie vaikai ateina į lituanistinę mokyklą, jau tėvų išmokyti lietuviškai kalbėti poterius. Kiti, kurių tėvai neišmokė, paprastai būna mažiau išmokyti ir lietuvių kalbos. Jiems ta kalba svetima, nežino daug gana paprastų žodžių. Tad jeigu kunigas klasėje pradės juos atmintinai mokyti poterių, užims labai daug laiko. Ką tuo metu veiks tie vaikai, kurie jau moka poterius? Tad be jokio abejojimo ir be jokių diskusijų reikia įsitikinti, kad vaikas turi būti mokomas poterių šeimoje. Klasėje kapelionas tas kelias valandėles sunaudos mokyti ir aiškinti tokiems dalykams, kurių išmokyti šeimoje būtų sunkiau, kuriems išaiškinti jau reikia tam tikro teologinio išsilavinimo.
Čia trupučiuką palietėme kalbos ir poterių mokymą, pabrėždami, kad tai tėvų pareiga. Bet ne mažesnė tėvų pareiga stengtis, kad vaikas užaugtų kilniu žmogumi. Dažnai tėvai skundžiasi, kad vaikai yra neklaužados, tinginiai, melagiai. Reikėtų pirmiausia save paegzaminuoti, ar buvo parodyta pakankamai pastangų, kad vaikas tų ydų neturėtų, ar buvo jis mokomas, auklėjamas ne tik žodžiu, bet ypač pavyzdžiu. Jeigu vaikui tinkamai sugebėsi parodyti, kas yra kilnu ir gražu, jis to tikrai sieks.
Kartą susirinko būrelis draugų su vaikais. Šeimininkė vaikus nuvedė į atskirą kambarį, kur jie galėjo žaisti ir vaišintis. Bet štai šeimininkė ateina į svečių kambarį, kur vaišinosi suaugusieji, ir nustebusi pareiškė vienos mergaitės tėvams: "Jūsų Raselė atsisakė šokolado ir saldainių. Kiek žinau, ji didelė smaližė. Ką tai galėtų reikšti?" Tėvai vienas į kitą susižvalgė ir paaiškino: "Mat, jai už bausmę dvi savaites uždrausta valgyti saldumynus". Ar ne gražu? Ta maža mergytė mokėjo susivaldyti ir parodyti valią, ji liko ištikima sau ir tėvų įsakymui. O juk būtų galėjusi labai lengvai pasmaližiauti — tėvai nebūtų nė sužinoję. Tai gražus įrodymas, kad tos mergaitės tėvai buvo geri auklėtojai.
Deja, yra ir kitokių pavyzdžių. Yra tėvų, kurie vaikams nėra autoritetas, nes tą autoritetą patys prarado savo elgesiu, netinkamu pavyzdžiu. Vienoje mokykloje visų skyrių mokiniams buvo duotas uždavinys raštu atsakyti į klausimą: "Į ką tu norėtum būti panašus, kai užaugsi?" Daugelis mergaičių atsakė, kad jos norinčios būti panašios į mamytę, nes ji graži, darbšti, suprantanti ir atjaučianti dukters norus. Su berniukų atsakymais buvo šiek tiek kitaip. Tik kai kurie žemesniųjų skyrių mokiniai atsakė norį būti panašūs į tėvą. Kiti, vyresnieji, be abejo, galvodami apie savo tėvą, atsakė, kad jie norėtų būti geri žmonės, ne girtuokliai, nes girtuokliai nėra geri žmonės. Taip daugelis jų atsakė, kad nežino, į ką norėtų būti panašūs. Dažnai vaikui tėvas atrodo toks asmuo, kurio beveik niekad nėra namie, kuris pareina girtas, nesirūpina šeima. Toks tėvas, be abejo, geras auklėtojas niekad nebus. Jo vaikas neklausys, į jo žodžius daug dėmesio nekreips.
Žinoma, yra visokių ir motinų, bet jos daugiau su vaikais bendrauja, labai retai pasiduoda tai girtuokliavimo ydai, tad ir jų autoritetas didesnis. Vaikas kreips daugiau dėmesio į tėvų pamokymus tada, kai matys, kad tėvai jį myli, juo rūpinasi, kad savo žodžius patvirtina elgesiu.
Labai klysta tie tėvai, kurie mano, kad vaikas dar mažas, dar jis daug ko nesupranta, tad jeigu kartais ir nelabai pavyzdingai pasielgsi, jis to nepastebės. Ne! Vaikas yra labai pastabus, kartais dar pastabesnis už suaugusįjį.