Spausdinti

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

VILNIAUS UNIVERSITETAS

     Baigiant Vilniaus Universiteto ketvirtąjį šimtmetį, "Kultūros barų" žurnalas spausdina savo korespondento Romualdo Ozolo ilgą pasikalbėjimą su šių dienų Vilniaus V. Kapsuko Universiteto rektorium Jonu Kubilium.

     Vilniaus Universitetas yra seniausias visoje Rytų Europoje. 400 metų Universiteto svarbiausias jubiliejinis renginys bus 1979 m., kada įvyksiąs iškilmingas minėjimas. Jame dalyvaus svečių iš visų Sovietų Sąjungos universitetų, o taip pat daug atstovų iš užsienio universitetų. Prieš tai įvyks jubiliejui skirtas mokslininkų susirinkimas, kuriame bus kalbama apie "Pažangiąją mintį Sąjungos universitetų istorijoje". Kiti jubiliejiniai renginiai prasideda jau dabar. Respublikos miestuose bus rengiamos Mokslo dienos. Penkiuose didžiausiuose miestuose veiks kilnojamosios parodos — "Vilniaus Universitetui — keturi šimtai metų". Jubiliejiniais metais bus atidaryta paroda Maskvoje.

     Vienas didžiausių jubiliejinių darbų — tritomės Universiteto istorijos išspausdinimas. Pirmoji knyga jau išspausdinta, antroji — leidykloje, o trečioji leidyklai bus į-teikta metų pabaigoje. Ši Vilniaus Universiteto istorija bus išsamiausia iš visų iki šiol išspausdintų. Jai išleisti pakviesti geriausi žinovai, kurie dar atliko papildomų tyrinėjimų. Šiose knygose atsispindės visi Universiteto gyvavimo laikotarpiai. Bus išspausdinta taip pat Universiteto istorijos šaltinių tomelis. Universiteto bibliografija, albumas apie senąją ir naująją Universiteto architektūrą. Bus išleistas dovaninis leidinys, kuriame surinkti įvairūs aktai apie Universiteto įsteigimą. Keletas mažesnių knygelių. Trys pašto ženklai su Universiteto vaizdais.

     Iki jubiliejaus planuojama paskubinti naująsias Universiteto statybas: fizikos, skaičiavimo mašinų ir bendrabučio pastatus. Numatyta gerokai atnaujinti ir pataisyti senuosius Universiteto rūmus, kaip duris, laiptus, kiemus. Jubiliejui bus atnaujinta buvusioji Šv. Jono bažnyčia, kurioje bus įrengta Universiteto istorijos paroda. Numatyta įamžinti įžymių Universiteto profesorių atminimą. Jų statulos ir atminimui lentos bus atidengtos salėse, įvairiuose Universiteto kampeliuose, o taip pat profesorių gimtinėse bei prie namų, kuriuose jie gyveno. Atminimų iškilmės vyks Universiteto pagrindiniame kieme tarp kolonų.

     Po Antrojo pasaulinio karo Universitetas turėjo įvairiausių sunkumų. Per pirmąjį pokario dešimtmetį Universiteto dieninis skyrius išleido kiek daugiau kaip tris tūkstančius, per antrąjį — daugiau kaip penkis tūkstančius išlaikiusiųjų egzaminus. Pokario metais vien Universiteto skyriai parengė 20.000 įvairių sričių žinovų.

     Šiandien Universitete įgyjamos 32 žmogaus darbo sritys. Universitetas pajėgus paruošti daugiau kaip 70 darbo sričių. Jame mokosi, įskaitant ir neakivaizdininkus, apie 16 tūkstančių studentų. Studentų skaičiumi Vilniaus Universitetas yra dešimtas iš didžiausių TSRS universitetų. (Iš viso TSR Sąjungoje yra 64 universitetai). Mokslo kandidatų procentu TSR Sąjungoje Vilniaus Universitetas randamas aštuntoje vietoje, mokslo daktarų procentu — šeštoje. Universitete dirba daug mokslo žmonių. Universitete yra daugiau kaip 1.200 dėstytojų, iš kurių beveik 200 yra jaunesni kaip 30 metų amžiaus.

     Moksliniai ryšiai palaikomi su daugeliu Tarybų Sąjungos ir užsienio mokslo bei mokymo Įstaigomis. Keičiamasi mokslinėmis žiniomis. Universitete dažnai rengiami seminarai tarptautinių ir respublikinių mokslininkų suvažiavimai. Pastovūs kūrybiniai ryšiai nusistovėję su Greifsvaldo universitetu, Magdeburgo Aukštąja technikos mokykla, Erfurto Medicinos akademija Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Krokuvoje su Jogailos ir Liublino universitetais Lenkijos Liaudies Respublikoje; su Karolio universitetu Prahoje. Pavienių dėstytojų ryšiai dar platesni. Į Vilniaus Universitetą atvyksta mokslininkų ir dėstytojų iš įvairiausių pasaulio kraštų. Vilniaus Universiteto dėstytojai šiuo metu dirba Burundyje, Alžyro universitete, Kuboje ir kitur.

     Labai veiklūs Universiteto mokslinės bibliotekos ryšiai su kitomis šalies ir užsienio bibliotekomis. Literatūra keičiamasi maždaug su 500 knygų saugyklų. Kasmet išsiunčiama 7.600 spaudinių, o gaunama apie 10.200. Šiandien Universiteto biblioteka turi tris su puse milijono spaudos vienetų, kuriais naudojasi 24 tūkstančiai skaitytojų. Universitetas turi studentų teatrą ir daug kitų meninės kūrybos apraiškų: chorą, ansamblį, kraštotyros būrelius. Studentų meno vienetai vieni iš ryškiausių respublikos mėgėjiškumo meno padangėje. Iš jų yra išaugęs ne vienas žymus mūsų menininkas. Rašytojų bei poetų daugumą sudaro buvę Universiteto auklėtiniai. Svarbiausia Universiteto užduotis, kaip kultūros židinio, iš kartos į kartą perduoti tautos papročius, visapusiškai išlavinti ir kultūringai bei kūrybingai subrandinti žmogų. Šitam darbui yra sutelkiamos visos pastangos.

     Iš humanitarinių mokslų žymiausių laimėjimų yra pasiekę Baltų filologijos ir Lietuvių kalbos katedrų lingvistai. Vilniaus Universitetas jau kuris metas laikomas geriausiu baltistikos centru. Kasmet vis labiau vertinami matematiniai tikrovės tyrimo būdai ir didėja dėmesys matematikos teorijos klausimams. Matematinės statistikos baruose Vilniaus Universitetas drąsiai gali lygintis su užsienio matematikos ugdymo centrų darbais. Sparčiai plėtojasi kvantinės optikos tyrimai ir teoretinės fizikos kryptys. Universitetas skatina mokslinio tyrimo darbą, nes mokslo tyrinėjimo aistra degantis žmogus gali suvokti mokslo pradmenis ir pradėti juos naudoti. Aukštoji mokykla negali nesiremti tiriamųjų mokslo darbų ugdymu, nes nuo to daug priklauso mokomojo darbo sėkmė. Universiteto darbo suskirstymas sudaro palankias sąlygas domėtis gretutinėmis mokslo šakomis, plėsti jų žinojimo akiratį ir ugdyti bendrąją žmogaus kultūrą. Universitetas prisideda prie lietuvių kultūros papročių, ir jų ugdymui skiriamas didelis dėmesys. Studijuojančiam jaunimui sudaromos sąlygos įvykdyti savo dvasinio gyvenimo poreikius.

     Pabaigoje pasikalbėjimo Vilniaus V. Kapsuko Universiteto rektorius Jonas Kubilius džiaugiasi, kad jubiliejinius klausimus sprendžiant, susilaukiama nuoširdžios paramos iš LKP Centro Komiteto, LTSR Ministrų Tarybos. Jis turi viltį Lietuvos Universiteto garbingą sukaktį paminėti gražiai ir garbingai. Šia proga pasižada uolesniu visų Universiteto studentų ir dėstytojų darbu stengtis kurti mokslo vertybes, kelti mokymosi lygį ir brandinti save didelės kultūros žmonėmis. Tuo buvo garsus Universitetas praeity, tuo jis turi dar labiau save išgarsinti šiandien.

LIETUVIU LITERATŪROS KLASIKĖ RAŠYTOJA ŽEMAITĖ TURĖJO DRAUGĘ BARBORĄ DVARIONAITĘ

     Barbora Dvarionaitė buvo gimusi Latvijoje, lietuvio darbininko šeimoje. Jokios mokyklos nelankiusi, savarankiškai išmoko skaityti ir rašyti. Išmoko siuvėjos amato ir pragyveno iš klajojančios siuvėjos uždarbio. Besiūdama dvaruose, išmoko lenkų kalbą. Mokėdama lenkiškai, pradėjo naudotis dvarininkų bibliotekomis.

     "Kultūros baruose" Vincas Simonavičius teigia, kad Barbora Dvarionaitė buvusi neišsemiama medžiagos teikėja Žemaitės raštams. Ją rinkdavusi besiūdama tarp paprastų žmonių, o taip pat dvarininkų knygynuose.

KOMPOZITORIUS MIKAS PETRAUSKAS VARGONINKAVO GERVĖČIUOSE

     Gervėčių miestelis yra Baltarusijoje. Miestelyje ir jo apylinkėse gyvena daug lietuvių. Jame bevargoninkaudamas Mikas Petrauskas paliko ryškų lietuvių kultūros pėdsaką. Gervėčių bažnyčioje jis buvo subūręs nemažą chorą ir orkestrą. Bažnyčioje choras giedodavęs lenkiškai, nes tokia buvo klebono valia. Visi prisimenantys Miką Petrauską teigia, kad taip pat nevengęs ir lietuvių kalbos — balsingąjį jaunimą mokęs lietuviškų dainų. Jonas Juška, gimęs 1886 m., prisimena jo išmokytas dainas: "Pasėjau lauke avižą", "Atbėgo pelė iš miško", "Aš pasėjau linelius", "Kas subatos vakarėlį" ir kitas.

POŽEMINIAI TURTAI LIETUVOJE

     Šiandien visa Lietuvos žemė yra ištirta ir padaryti hidrogeologiniai žemėlapiai. Šiuose žemėlapiuose pažymėti naudingų iškasenų telkiniai. Lietuvos žemėje ypač daug yra statybinių medžiagų: klinčių, molio, smėlio, žvyro ir dolomitų. Šiandien statyboms daug sunaudojama žvyraus, kurio atsargos žemės paviršiuje greitai mažėja ir po 20-25 metų teks kastis giliau.

     Prieš keliolika metų respublikoje buvo atrasta keturiose vietose naftos. Dviejuose iš jų užtvirtintos atsargos. Paieškos darbai dar tebetęsiami. Antras netikėtumas — pietryčių Lietuvoje aptikta geležies rūdos. Apie jos išteklių šiandien dar sunku pasakyti.

     Yra surasta granito uolenos, kurios glūdi po 250 metrų žemės slouksniu, todėl jas kasti neapsimoka. Šiandien Lietuvos keliams tiesti kas mėnesį atvežama apie du tūkstančiai vagonų granitinės skaldos iš Ukrainos.

     Dvidešimt penkiuose respublikos miestuose ir rajonuose veikia 54 vandenvietės ir apie devyni tūkstančiai pavienių artezinių šulinių. Visiems respublikoje esantiems kurortams yra apskaičiuota mineralinio vandens ištekliai.

GANDRAS — MĖGSTAMIAUSIAS LIETUVOJE PAUKŠTIS

     Gandras lydi artoją, šienpjovius, o taip pat į ganyklą gyvulius. Visų akį patraukia jo savotiška išvaizda, daili laikysena, kilnūs skrydis. Įprastinis žmogaus ir gandro draugystės ryšys — senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos j medį ar ant stogo, — net šiais laikais būdingas Lietuvos kaimo kraštovaizdis.

     Kiekvieną pavasarį visi laukia parskrendančių gandrų. Ypatingai jų daug parskrenda kalneliais ir gojais apsuptame Tauragnų krašte, kuriame daug balų ir raistų. Kada sužaliuoja Apvynijos viksnynai, pasidabinę geltonais purienų karoliais, o koncertus pradeda skardžiabalsės varlės, — gandrai pradeda savo medžioklę.

     Gandralizdžiais ypatingai pagarsėjusi Tauragnų apylinkė. Jeigu parskridę gandrai pirmiau apsuka ratą Minčios pusėje, žmonės sako, kad Vyžiuose jau gano avis. Kada atlekia į Tauragno paežeres — visi žino, kad tose vietovėse žmonės jau aštrina noragus. Kada pasirodo Pilkėnų kaimo smėliuose, — laikas aruode pravėdinti žirnius.

     Vaikai gandrus sveikina savaip: nusitraukia kepures, pamauja jas ant lazdų ir visa gerkle šaukia: '"Gandrai, Jonai, ga-ga-ga, ilga tavo uodega". Vaikai šventai tiki, kad gandrai atneša broliukus ir sesutes.

     Lietuvoje gandras geriausiai ištirtas paukštis. Jų priskaičiuojama arti 9-nių tūkstančių porų. Šiandien gandrai daugiausia laikosi Pagėgių, Priekulės, Šilutės, Klaipėdos ir Tauragės rajonuose. Šiose apylinkėse kasmet priskaičiuojama 200-300 lizdų.

     Prieš dešimt metų Lietuvoje buvo pravesti mėgstamiausio paukščio rinkimai, kuriuos laimėjo gandras. Gandras dar vadinamas starkumi, busilu, gūžučiu, becionu.

     Lietuvos gandrai žiemoti skrenda net už 10 tūkstančių km. Į Lietuvą sugrįžta pirmomis balandžio dienomis. 19-tąją balandžio parskrenda paskutinis gandras su rasoda snape. Pirmasis atskrenda patinas, o paskui jį jo žmona.

     Visos tautos tiki gandro antgamtine išmintimi. Gandras, nujausdamas sausmeti, iš lizdo išmeta vieną gandriuką. Išpranašauja perkūniją ir iki žaibui uždegant namą įspėja žmones. Gandras draugiškas ir teisingas. Savo skriaudikams jis keršija, atnešdamas snape žarijų ir sudegindamas jų namus.

     Lietuvoje leidžiamas "Valstiečių laikraštis" ragina respublikos piliečius sekančiais metais gražiai sutikti gandrus, jiems įkeliant į medį vežimo ratą ar akėčias. Straipsnį užbaigia su juoku: "Jei į visus lizdus sugrįš gandrai, jie visus metus neš vaikus: busimuosius artojus, žvejus, miškininkus, muzikus, profesorius, kosmonautus, elektrinių mašinų inžinieris ir kitus. Tad lai gyvuoja apylinkės, kur kleketuoja gandrai!"

SKIRIAMAS DIDELIS DĖMESYS KRAŠTOTYRAI

     Lietuvos Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija turi 65 tūkstančius narių. Kraštotyrinis darbas respublikoje kasmet vis plečiasi. Kraštotyrininkai yra dideli talkininkai mokslui. Jie, saugodami paprastų žmonių dvasines ir medžiagines vertybes, netiesiogiai ragina žmones mylėti savo tėvynę ir jos praeitį.

     "Tiesa" rašo, kad kraštotyra taip pat pasitarnauja ir komunistiniam auklėjimui. Nagrinėdami kolūkinių kaimų, miestų ir gyvenviečių istoriją, kurioje atsispindi žemdirbių socialinis lenktyniavimas, jie padeda komunistų partijai įgyvendinti propagandinius tikslus. Nenuostabu, kad komunistų partija šiai draugijai skiria dideles pinigų sumas.

DARBININKŲ ROJUS

     Gražioje Dzūkijoje, prie Daugų ežero, šiemet vasarą pradėta įrengti darbininkams poilsio vieta. Pastatyta keletas namelių, sporto aikštė ir ežere paleista viena kita valtis. "Tiesa" rašo, kad daugumas statybos darbų numatoma atlikti talkomis. Mums kyla klausimas, kodėl ne komunistų partija, kuri save vadina darbininkų gerbūvio kėlėja, įruošia darbininkams poilsio vietas, bet darbininkai patys, po sunkaus dienos darbo, turi dirbti iki vėlumos, ruošdamiesi poilsiui namelius? Ar tą vietą galima vadinti darbininkų rojumi, kurioje jis nuvarginamas, o ne pailsinamas?

NĖRA KUR APSISTOTI

     Vilniuje neįmanoma gauti nakvynę. "Tiesa" rašo, kad ypatingai vasaros metu Vilnių aplanko daug žmonių, kurie daug laiko praleidžia beprasmiškai bėgiodami po viešbučius ir ieškodami laisvų vietų nakvynei. Tik laimingiesiems pavyksta pernakvoti mieste. Daugumas žmonių turi apleisti miestą dar tą pačią dieną, nerasdami laisvos vietos apsistojimui. Reikia stebėtis, kad per 33 metus viešbučių statyboje nepadaryta jokios pažangos. Labai dažnai užtinkamos žinutės, kad vis statomi didžiuliai viešbučiai su daugeliu kambarių, taisomi ir tobulinami senieji pastatai, bet čia pat vėl rašoma, kad neįmanoma gauti nakvynės. Kaip lengva atskirti komunistišką melą nuo tiesos!

LIETUVOS STUDENTŲ 27-TOJI DARBO VASARA

     183 grupės Lietuvių studentų ir moksleivių talkininkavo įvairiems vasaros darbams respublikoje. Daug buvo išvažiavę į kitus kraštus: Tuvą, Jakutiją, Stavropolį, Smolensko apylinkes, Gagarino miestą, Tiumenę. Rytų Vokietiją, Lenkiją, Vengriją ir Čekoslovakiją. Iš viso dirbo septyni su puse tūkstančio Lietuvos jaunimo.

DAILININKO JONO RIMŠOS DARBŲ PARODA

     Vilniaus Valstybiniame dailės muziejuje liepos pabaigoje buvo suruošta dailininko Jono Rimšos tapybos paroda. Dailininkas gyvena JAV, Kalifornijoje.

     Vilniaus Valstybiniam dailės muziejui dailininkas nusiuntė 19 tapybos paveikslų. Parodoje prie šių dar buvo pakabinta šeši, kurie buvo saugojami muziejaus fonduose, tokiu būdu parodos lankytojai turėjo progos pamatyti dvidešimt penkis dailininko Jono Rimšos tapybos darbus.

     "Tiesa" džiaugiasi, kad parodoje pateikti jo darbai muzikaliai puošnūs. Jis pasineria į žavinčias spalvas, išryškindamas jų skambesį. Grakščios linijos, gražūs žmonės — toks pilnas spalvų jų džiaugsmingo skambesio gyvenimas dailininko perteikiamas kūriniuose.