Z. Šalkauskienė

     Astutei ketveri metai. Ji lanko vaikų darželį. Grįžusi iš darželio, prašosi pas kaimynų vaikus pažaisti.

     —    Ne, neleisiu. Ten labai išdykę vaikai. Žaisk namie. Žaislų pilni pakampiai, — sako jai mama.

     —    Mamyt, pasek man pasaką, — prašo dukra.

     —    Neturiu laiko. Man vakarienę reikia ruošti. Prašyk tėvelio.

     —    Tėveliuk, pasek pasaką arba knygutę paskaityk, — kreipiasi dukra į tėvelį.

     —    Paskui. Dabar aš žiūriu televizijos, — atkirto tėvelis.

     Kiekvienas užimtas, ir nusiminus Astutė nuėjo į miegamąjį pas savo lėles. Gražios jos, bet kas iš jų, kad nevaikšto ir nekalba. Kad būtų sesutė ar broliukas, tai smagu būtų. Žaistume sau abu — dingtelėjo mergaitei, ir ji vėl nubėgusi sako tėveliui:

     —    Tėveliuk, nupirk man sesutę. Man bus linksmiau, ir žaisti bus su kuo...

     —    Pinigų nėra. Mašiną reikia pirkti. Su mašina važiuosim atostogų — prie jūros, į pietus, pas senelę. Pamatysi, kaip bus gera. O kas iš tos sesutės. Ji bus maža, verks. Ją reikės prižiūrėti...

     —    Tai aš galėsiu ir prižiūrėti, ir pamaitinti, ir dainelių aš daug moku...

     —    Prižiūrėtoja atsirado. Dar tave pačią prižiūrėti reikia. Dėl tavęs aš išeiti niekur negaliu... Eik žaisti ir neišsigalvok niekų, — piktai atsakė mama.

     Astutė nuliūdusi nuėjo į miegamąjį ir ant grindų pamatė centą. Ji pakėlė centą ir įdėjo į dėžutę.

     —    Pririnksiu daug daug centų ir nupirksiu sesutę, — nutarė patenkinta mergaitė.

     Kartą aš paklausiau šešerių metų Raselę, ar ji norinti sesutės arba broliuko.

     —    Ne, nenoriu, — atšovė mergaitė.

     —    Kodėl?

     —    Todėl, kad labai brangiai kainuoja, o man tėveliai nori nupirkti pianiną. Jeigu nupirks broliuką arba sesutę, tai neliks pinigų pianinui, — paaiškino man Raselė.

     Ne. Ne pati Raselė sugalvojo pirkti pianiną vietoj broliuko. Taip jai paaiškino tėveliai. Tačiau įdomu, kaip į tai mergaitė pažiūrės užaugusi. Ir, gal būt, ne tik mergaitė, bet ir jos tėveliai, tačiau jau bus per vėlu.

     Pažįstu vieną pasiturinčią šeimą, kurioje auga du sūnūs. Jaunesnysis lanko vaikų darželį, o vyresnysis mokyklą. Kartą vyresnįjį brolį paklausiau:

     —    Ar myli savo broliuką?

     —    Ne, nelabai... Be jo man būtų geriau. Mat, tėvelis turi mašiną. Jeigu nebūtų brolio — atiduotų ją man, o dabar teks dalintis, — apgailestaudamas pasakė berniukas.

     Sužinojusi tokią karčią tiesą, nutariau pasidomėti ir išsiaiškinti priežastį, dėl kurios išsivystė vyresniojo sūnaus egoizmas. Kaip vėliau paaiškėjo, jaunesniojo brolio vietoje buvo laukiama sesutės. Gimus berniukui, jis iš pradžių buvo nemylimas. Ši klaidinga tėvų nuomonė įteigta ir vyresniajam broliui, kuris nebemyli jaunesniojo broliuko.

     Vaikus auginti iš tiesų yra nelengva. Kūdikio kaina yra itin aukšta, reikalaujanti iš mūsų daug jėgų, energijos, sveikatos, o svarbiausia — atsisakyti daugelio malonumų, kurių mes dažnai nenorime atsisakyti.

     Kartą autobuse teko nugirsti toki pokalbį;

     —    Tai sakyk, brangioji, — sako išsipusčiusi skrybėlėta moteris savo pažįstamai, laukiančiai kūdikio, — ar tu jau taip labai norėjai antro vaiko?

     —    Žinoma, norėjau. Ir ne aš viena. Ir vyras, ir sūnus nori brolio arba sesers.

     —    Apsikrausi vaikais, net apsirengti kaip žmogus negalėsi, — sako puošnioji dama, kritiškai nužvelgdama būsimosios mamos gerokai padėvėtą paltą ir batus. — Aš tai pasitenkinu vienu. Ir tas man pusę sveikatos atėmė. O dabar jau paaugo — išeiti visur galima. Mėgstu teatrą, koncertus, filmus. Išeini, pasižmonėji, tai nors žinai, kad gyveni. Juk reikia pagyventi ir savo malonumui, — dėstė puošnioji moteris.

     —    Kaip kam išeina, — šypsodamasi atsakė būsimoji mama.

     Nejučiomis prisiminiau vieno rašytojo žodžius: "Vargšai, kurie patys vos prasimaitina, turi aštuonetą guvių vaikų. Turtingos poros miršta bevaikės, neturėdamos kam palikti savo pinigų". Yra tėvų, kurie dėl sveikatos ar dėl kokių kitų rimtų priežasčių negali turėti daugiau kaip vieno vaiko. Tačiau skaudžiausia yra tai, kad nenori turėti tie, kurie tikrai galėtų auginti kelis.

     Daugelis tėvų iškeičia vaikus į prabangius daiktus ir savo vienturčiams vaikams įteigia, jog vaikas — tai prabanga. Dar blogiau, jeigu aiškinama, jog mažas vaikas negeras, rėksnys, verčiau įsigyti naudingą ir brangų daiktą. O juk žmogus, kuris nenori dalintis su savo broliu, vargu ar galės ir norės kuo nors pasidalinti su draugu ar bendradarbiu. Jam neleis egoizmas, kurį jame išugdė tėvai.

     —    Užauginau du vaikus, atidaviau save visą, pasenau per juos ir sveikatą praradau, — skundėsi viena moteris kitai. — O dabar jie išėjo, savo šeimas susikūrė, ir likau vienui viena.

     —    Nenusimink, brangioji. Greit anūkų turėsi. Atsiras naujų rūpesčių, ir vėl pradėsi gyvenimą iš naujo.

     —    O aš svetimą mergaitę užauginau, dabar jos vaikus padedu auginti... Nelengva buvo, bet... Ak, kad ne ji, ne mano dukrelė Verutė, aš ir vyro neturėčiau. Nebuvo vaikų, ir nenorėjo gyventi. O kai paėmėm tą mergaitę, kitas gyvenimas prasidėjo.

     —    Kad aš dar nors kiek pagyvenčiau, nors kol mano dukrelė gimnaziją užbaigs, —    dejavo ligota širdininke moteris.

     —    Gyvensi ir sulauksi ne tik gimnazijos užbaigimo, bet ir dukros vestuvių, ir anūkų, —    guodė ją gydytojas. Ir tikrai. Ji sulaukė dviejų anūkių...

     —    Tai kad dar pagyvenčiau ir pamatyčiau, kaip mano anūkėlėms mokslas seksis, — vėl sako močiutė.

     Taigi klaidinga galvoti, jog vaikai tėvams vien našta, rūpesčiai ir vargas. Štai kaip išsireiškia vienas žymus auklėtojas: "Auklėjimas — tai drauge ir saviaukla; mes iš vaikų gauname ne mažiau, kaip jie iš mūsų. Kai mes nustosim galvoję, jog tik mes, tėvai, duodame vaikams, o jie tik gauna, vaikai, galimas daiktas, dar labiau mus praturtins. Jie auklėja mumyse auklėtojus, žadina mumyse, jei tik esame gabūs, dvasinio skulptoriaus gabumus, vaiko (ir savo) dvasios kūrėją".

     O ką duoda vaikui sesuo arba brolis! Labai daug. Praktika rodo, jog daugiavaikėse šeimose užauga dori, sąžiningi, draugiški ir darbštūs žmonės. Todėl, kad iš mažens jie privalo rūpintis vienas kitu, padėti vienas kitam, išmoksta dirbti ir dalintis visomis materialinėmis vertybėmis. Tokiu būdu ugdoma vaiko valia, charakteris ir asmenybė. Darniose ir gausesnėse šeimose retai užauga egoistai ir savanaudžiai.

     Tad visi pamąstykime, ką mes turėtume nuveikti, kad mūsų šeimose būtų daugiau džiaugsmo ir laimės.

Šeimos vieningumas glūdi meilėje, kuri moka suderinti autoritetą su laisve.

R. H. Benson