Spausdinti

O. P.

     Mokėjimas kalbėti — didelis menas. Ypač prieš auditoriją, — kalbėtojas tuo pačiu metu privalo žinoti, ką jis nori pasakyti, kaip pasakyti, kaip laikytis, kokiu garsumu kalbėti. Bet mokėjimas klausyti — nė kiek ne mažesnis menas. Ne mokytojo pamokoje, ne lektoriaus paskaitoje. Kalbasi du trys žmonės. Pažiūrėkime į save iš šalies, pasiklausykime, kaip mes kalbame. Dažniausiai visi kartu. Dažniausiai — garsiai šaukdami. Garsas tolygiai stiprėja, aistros, jeigu užsikūrė ginčas, įsiliepsnoja. Klausytis niekas neklauso, visi kalba. Žmogus, kuris moka atidžiai klausytis pašnekovo, — retenybė. Klausytis — vadinasi, įtemptai dirbti. Dirba tavo smegenys, dirba akys, ausys, net rankos. Jeigu klausai ir ką nors dirbi, rankos išduoda — atidus tavo klausymas ar paviršutiniškas. Niekas taip nepagerbia žmogaus, kaip įsiklausymas į jo kalbą. Laiku įsiterpti, laiku pertraukti. Be galo sunku kalbėti su tokiu žmogumi, kuris kas penkios minutės žvilgčioja į laikrodi, bet iš tikrųjų niekur neskuba. Arba žiūri pro langą, arba neramiai juda kruta kėdėje. Gal būt, tai ženklas, kad kalbantysis įkyrėjo, pasidarė nuobodus. Ne, visai ne. Pasirodo, jis nori toliau bendrauti, nori šnekėtis, bet jo klasiškas nesugebėjimas klausytis visai išmuša iš vėžių pašnekovą, pokalbis nutrūksta, nesuteikęs reikiamo pasitenkinimo.

     Ypač pavojingas toks neatidus, įžeidžiantis kitą žmogų nesiklausymas, kada bendraujame su vaikais. Savo pačių arba auklėtiniais. Vaikams iš karto dingsta noras dalintis savo mintimis. Jie gūžtasi į save, darosi uždari. Savo įspūdžio, didelio pergyvenimo perpasakojimas tą įspūdį ar pergyvenimą dar padidina, stipriau įtvirtina.