ČESLOVAS SENKEVIČIUS

     Pašaukimų klausimas tampa gyvybinės reikšmės išeivijai. Netekę lietuvių kunigų, prarasime pagrindinius centrus, apie kuriuos sukasi visas lietuviškasis gyvenimas. Tiesa, kai kur turime centrų, kuriems vadovauja ne dvasininkai. Bet jų palyginti yra mažai. Antra, į juos sunkiau įjungti mažamečius, kurie paprastai į parapijas ateina per religinę praktiką ir tuo pačiu nuo mažens yra pratinami reikštis savoje aplinkoje. Ir kaip tas jaunimas bebūtų pratinamas, kaip besisielotų mąstančioji išeivija — pašaukimų reikalas yra labai blogoje padėtyje. Beveik joks jaunuolis nenori tapti kunigu. Ir kurgi ta pagrindinė priežastis? Formaliai bandoma atsakyti — trūksta pašaukimų. Tarytum tie pašaukimai turėtų iš dangaus nusileisti. Mes sėdime ir laukiame. Jei nenusileidžia, ne mes kalti. Dargi kartais tvirtiname, kad seniau tų pašaukimų buvę daug daugiau ir kaip pavyzdį nurodome Nepr. Lietuvos laikus, kai kunigų seminarijos būdavę perpildytos. Žvelgus giliau, vargu ar reikėtų su tuo sutikti. Prisimintina, kokios priežastys versdavo ne vieną jaunuolį tapti klieriku. "Būsi kunigėlis, bus gerai ir tau, ir mums"... — ne viena realistė motina savo sūneliui pasakydavo. Arba: "Leisiu į mokslus, jei būsi kunigu" — tardavo tėvas, su kurio nuomone tekdavo rimtai skaitytis. Todėl tos seminarijos niekada nebūdavo vien tik pašaukimo atvestais jaunuoliais pripildytos. Buvo vienokių ir kitokių.

     Atmetant nuomonę, kad Nepr. Lietuvoje nėra buvę pašaukimų problemos, lengviau bus svarstyti pašaukimų klausimą iš esmės. Kas gi tas pašaukimas? Mano supratimu, tai nesuvaldomas noras dirbti kokioje nors gyvenimo srityje, visai nežiūrint į dalykus, kaip materialinė nauda, ar kitų, kad ir artimiausių žmonių, nuomonė. Toks noras gali gimti tik idealistiškai nusiteikusiame jaunime. Jo, tiesa, Nepr. Lietuvoje netrūko. Buvo suformuotas ir paruoštas mokyklose, šeimose, savoj aplinkoj. Todėl netrūko idealistų mokytojų, žurnalistų, politikų, rašytojų, gydytojų ir kunigų. Visi jie pirmiau galvojo apie kitus, o tik paskui apie save. Jie dirbo tautai, žmonijai, mąstė plačiai ir nesavanaudiškai.

     Išeivijoj per du dešimtmečius spėjome palinkti po sunkia materialistinio pasaulio danga. Čia žmogaus vertė nustatoma pagal tai, kokiai profesijai jis priklauso, ką turi įsigijęs, kaip įsikūręs, kiek pinigų aukoja. Noras viską turėti, pilnai naudotis pažangos teikiamais laimėjimais yra labai ryškus ir paliečia didelę daugumą išeivių. Tai yra aukšta užtvara bręstančiam jaunimui, kuris norėtų pamatyti ir kitokį pasaulį, nes dusinama dvasia veržiasi, ieško. Jei ir pasirodo vienas kitas žiburėlis, bandąs sušvisti kitokia spalva, greitai dingsta prieštaraujančioje visumoje. Pamatoma, kad laimingiausi tie, kurie sugeba, kaip sakoma, eiti su gyvenimu. Tokiose aplinkybėse mūsiškai suprastas idealizmas panašėja į don-kichotinę kovą su malūnais. Kas gi nori pasirodyti išjuoktu neišmanėliu? Tuo būdu dirva pašaukimams dygti ir augti nėra ruošiama, ja rūpintis nėra nei kam, nei kada. Visuomenė daugiau stebėjosi, nei didžiavosi, kad kardinolas, atsisakęs savo hierarchinio posto, išvyko į Afriką paprastam misijonieriaus darbui.

     Toliau — stokojame pašaukimų todėl, kad kunigystė nebeturi patrauklumo. Tai daugiausia dėl to, kad kunigų supanašėjimas su pasauliečiais darosi itin ryškus. Modernus gyvenimo būdas, leistos po Antrojo Vatikano Suvažiavimo reformos, kyląs reikalas vis plačiau reikštis visuomenėje kunigus artina prie pasauliečių, nebekalbant apie išorinę išvaizdą. Panašėjimas tolydžio gali dar didėti ir, stokojant kunigų, gali atsitikti taip, kad pašaukimą jaučiantiems pasauliečiams bus leista atlikinėti dvasininko pareigas. Tuo prasidėtų naujas krikščionybės laikotarpis, greičiausiai naudingas prarastojo Bažnyčios autoriteto atstatymui. Jaunimas paprastai į kunigavimą žiūri kaip į užsiėmimą be ateities, kaip į keistą profesiją, kuri tik aukomis teatlyginama, kaip į savotišką verslą, kuriame ne kiekvienas gali būti gabus. Bendra pažiūra į dvasininkų luomą remiasi daugiausia kunigų pavyzdžiais. Niekas per daug nesigilina į pašaukimo kilnumą ir pašaukimo nebando skirti nuo užsiėmimo ar profesijos.

     Nekalbant apie negausias išimtis, tėvų paskatinimas yra atvirkščias tam, kuris buvo Nepr. Lietuvoje, kad ir materialistinį sumetimą turint galvoje. Dažniausiai čia tėvai vaikams pataria rinktis vadinamąsias praktiškas profesijas. Laimingi jie, jei sūnus tampa gydytoju, inžinierium, advokatu ar net sėkmingu verslininku. Bendrame nore "padaryti pinigo" sutaria visi — tėvai, vaikai, giminės, aplinka. Stebisi visi, kvailina, jei gabus ir darbštus jaunuolis, sakykim, pasirenka studijuoti literatūrą ar ruošiasi būti mokytoju. Humanitariniai mokslai — tinginiams arba negabiems. O su teologija dar blogiau.

     Prie visų čia paminėtų priežasčių jungiasi dar žinojimas, kad kunigas negalės sukurti šeimos ir turės gyventi skirtingą nuo kitų savo draugų gyvenimą. Kad ir idealistiškai nusiteikęs jaunuolis čia gali suabejoti. Ar išlaikys? Jei ne, kas tada? Kokia padėtis? Kaip teks elgtis? Dangstytis? Vaidinti? Atvirai rodytis? Niekas, rodos, netinka. Darosi baugu. Nežinia slegia. Ryžtas mažėja. Čia jau nebe idealizmo ar pašaukimo reikalas. Jaunuolis jaučia, kad sėkmingą sprendimą gali padaryti tik stipri valia, ir tai ne kokia vienkartinė, bet ilgalaikė. Jis dairosi aplinkui ir mato skirtingą katalikų dvasininkų padėtį. Kyla klausimas, argi šeima galėtų trukdyti gerai atlikti pasiimtas pareigas? Kodėl tų trukdymų nejaučia geri mokytojai, geri gydytojai, visuomenininkai, politikai, rašytojai? Kodėl kunigas turi būti vienas, kad gerai atliktų savo pareigas? Kodėl neleidžiama pasirinkti? Be abejo, tokie ar panašūs klausimai užgula jaunuolį, pagalvojantį apie galimybę tapti kunigu.

     Čia suminėtos priežastys yra lengvai visų pastebimos, diskutuojamos raštu bei žodžiu, visur ir visaip. Tačiau į pašaukimų klausimą giliau žvelgiant, prasiveria ir kiti ne mažesnės svarbos dalykai, kurie lemia jaunuolių apsisprendimą. Svarbiausias jų gal bus religinio auklėjimo ir religinės praktikos stoka iki to laiko, kada reikia save paklausti: kuo gi aš noriu būti? Tik retesniais atvejais pašaukimas staiga atsiranda. Dažniausiai jis yra paties gyvenimo suformuojamas. Ir čia prasideda ta didžioji problema. Štai — šeimai religija yra sekmadieniais nuvažiuoti į savą lietuvišką bažnyčią. Vežami vaikai, atliekamos visos apeigos ir ramiai grįžtama namo. Vėl šešios laisvos dienos. Štai — mokyklose, net ir katalikiškose, krikščionybė suprantama daugiau kaip mokslas, ir tai nelengvas, painus, neįdomus. Ieškantis, kuriantis, besiveržiantis jaunimas nesiremia teorijomis ar istorinėmis figūromis, įskaitant ir šventuosius, nesiremia, kai ateina apsisprendimas: būti tuo ar tuo? Svarstymuose jis ieško šiandieninių herojų, jais žavisi, juos seka net iki kraštutinumo. Kiekviena naujovė jam yra privalumas. Jis sutinka istorijoje ne vieną kartotą reiškinį, kaip naują, nes jis yra jo amžiuje ir jį veikia tiesiogiai. Religinėje srityje jam trūksta religinio išgyvenimo, pojūčio, įsijautimo, kad krikščionybė yra gyvenimas, ne mokslas ar forma. Tik šiandieniniai pavyzdžiai jį gali paveikti, išjudinti, uždegti ir tuo būdu atitinkama linkme pastumti.

     Vis dėlto kai kurių kraštų statistikos pastebi nežymų pašaukimų gausėjimą. Aiškinama, kad jaunimo domėjimasis marksizmu ar kitomis gyvenimą bandančiomis tvarkyti idėjomis ryškiai mažėja. Daugelis jų pasirodo nepraktiškos ir dėl to nepajėgiančios suformuoti geresnės ir naujos visuomenės. O krikščionybė praktikoje yra įmanoma, išbandyta ir pavyzdžiais paremta. Ją tik gadina patys žmonės, ne vienu atveju įskaitant ir krikščionybės vadovus. Todėl jaunimo tarpe gali atsirasti natūralus noras tapti kitokiais, daugiau žadančiais ir duodančiais tikinčiosios visuomenės vadais. Tačiau bendrinė jaunimo nuotaika remiasi daugiau ieškojimu, negu aiškiu siekimu. Dėl blaškymosi prarandamas bet koks pastovumas ir tikrumas. Į viską žiūrima su nepasitikėjimu. Per labai trumpą laiką ir mokslinėse, ir politinėse, ir auklėjimo, ir kitose gyvenimo srityse teigimai ir absoliutūs užtikrinimai virto paprastais diskutuotinais dalykais, netgi neiginiais. Pradėta žiūrėti plačiomis viso pasaulio ar net ir erdvių akimis. Dingo koncentracija į save, nes modernūs aukštos pažangos laikai vertė domėtis naujais kone stebuklingais bandymais.

     Išeivijoje rūpinamės tautiniu išlikimu. Visos jėgos yra telkiamos lietuvybei. Rodos, užsimota per kartų kartas išlikti lietuviais, net ir tose vietose, kur visiškai nebeįmanoma. Kartais tos perdėtos pastangos neigiamai atsiliepia į ugdymo balansą. Tėvai, nieko kito nebesitikėdami, nebenorėdami, tik džiaugiasi, kad jų sūnus susikalba lietuviškai, baigia lituanistikos mokyklą, na, ir pagaliau, jei dar veda lietuvaitę; tai ko gi daugiau? Rodos, tai jau ir yra viso tautinio auklėjimo apvainikavimas.

     Neneigiant pirmumo šeimose vaikus auklėti tautiškai, vis dėlto matyti, kad per mažai naudojama proga į lietuvybės reikalus prideramai įpinti ir pašaukimų būtinybę. Mūsų išeivišku požiūriu, juk lietuviškoji kunigystė nebegali būti vien tik pašaukimas į dvasinį luomą. Išeivija į lietuvį kunigą žiūri, kaip į visokeriopą vadovą. Nelabai juo žavisi, jei jis teatlieka pastoracinį darbą. Tai gali atlikti ne blogiau ir kitos tautos žmonės. Kalba praktiškai nebėra kliūtis. Iš lietuvio kunigo laukiama daug daugiau. Ir užtat į pašaukimus čia turėtų būti žiūrima plačiau ir iš tikroviškos pusės. Mūsiškasis pašaukimas tampa ne vien tik kunigyste, bet didžiu tautiniu uždaviniu, kurį gali sėkmingiau atlikti specialiai tam pasišventę žmonės. Dėl gyvenimo sąlygų pasauliečiai veikėjai tegali skirti laiko trupinius. Tuo tarpu kunigas savoj lietuviškoj parapijoj tautiniam darbui turi nepalyginamai geresnes sąlygas. Turime gražių pavyzdžių, kaip lietuvis kunigas gali prikelti "mirusius" tautiečius, gali rasti bendrą kalbą su trečiosios kartos išeiviais, organizuoti jų stovyklas ir tapti jų vadovu. Štai kodėl ir tautiniame jaunimo auklėjime turėtų būti aptariamas pašaukimų klausimas, kaip neatskiriamoji tokio auklėjimo dalis. Jei į lietuvį kunigą bus žiūrima ne vien kaip į Kristaus vynuogyno darbininką, bet ir kaip į savos visuomenės tautinį vadovą, pašaukimų klausimas atsistos kitokioje šviesoje. Tapti kunigu jaunimui nereikš užsidaryti šventovėje ar vienuolyne, dalinti sakramentus, aukoti mišias, lankyti ligonis ir parapiečius. Tapti kunigu — tai plačiausi tautinio ir religinio darbo laukai, kuriuose tu esi kūrėjas su neribota iniciatyva, vadovas, dirbąs pilną laiką saviesiems, žmogus, į kurį gali visi atsiremti, centrinė ašis, apie kurią suksis visas kolonijos gyvenimas. Ir su labai dideliu atlyginimu — tai malonus pasitenkinimas, didi širdies ramybė, kad galėjai tarnauti artimui. Tokio dalyko už jokius milijonus dar niekas nenupirko. Jį galima įgyti tik savuoju gyvenimu. Ar šitaip suprasta kunigystė ne labiau jaunimą žavėtų?