Spausdinti

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

IEŠKOMA BŪDŲ PADĖTI JAUNAI ŠEIMAI

     Lietuvos žurnaluose rašoma, kad pagalba jaunai šeimai pradėta prieš daugelį metų. Vilniuje, Respublikinėje psichoneurologinėje ligoninėje vienas daktaras per metus susitinka su maždaug tūkstančiu keturiais šimtais asmenų. Kaune jau treti metai prie Klinikinės ligoninės veikia psichogienos ir šeimos santykių skyrius. Į šį skyrių kreipiasi žmonės ne vien šeimos klausimais, bet ir su nerviniais negalavimais. Šio skyriaus uždavinys — gydyti šeimą, padėti atstatyti ryšius tarp vyro ir žmonos ir ugdyti draugiškumą.

     Lietuvoje pagrindinė šeimos nesugyveninio priežastis — alkoholis. Jis pradedamas vartoti dėl skurdaus gyvenimo, neturėjimo nuotaikos ir planų ateičiai. Ten nepakeliamai sunku gyventi, kasdien kankina nerimas ir nemiga. Namai tampa ne namais, o dviejų žmonių gyvenviete. Skyrybos — ne visuomet išsigelbėjimas. Dirbtinai išsaugoti vedybų negalima. Be pagarbos, draugystės, užuojautos ir be leidimo vienas kito pomėgiams, šeima negali gyventi. Labiausiai nukenčia vaikai, kurie skundžiasi:

     "Aš nieko nerandu namie — nei šilimos, nei laimės, nei šiltesnio žodžio... Mama dažnai verkia... Tėvelis kažkur girtuokliauja. Jei galėčiau, susodinčiau į kalėjimą visus, prageriančius paskutinį rublį".

     "Mamytė mirė kraujo vėžiu, tėvelis parvedė pamotę... Ji geria kartu su tėveliu. Ją tėvelis vadina gera, o mūsų su broliuku nemato. Vos pradedame valgyti, pamotė jau šaukia: — "Tie vis neprisiriję!" — Kai mokykloje matau linksmus draugų ir draugių veidus, suspaudžia širdį... Labai noriu baigti aštuntą klasę, bet ar pajėgsiu ne vien trejetais?"

     "Neseniai kaimynas išdaužė savo paties langus, kam žmona girto į namus neįleido. .. Labai išsigando mūsų mažasis broliukas. .. Visą naktį verkė".

     "Manau, kad ašarų marias žmonės išlieja dėl girtuoklių siautėjimo".

     "Mano draugo tėvelis atsiuntė tris rublius alimentų. Jis geria ir beveik nedirba. Kai mes užaugsime, išnaikinsime girtuoklius".

     "Didžiausias žvėris — tėtis girtuoklis. Jis atima iš mūsų su mamyte ir geresnį kąsnį, ir šiltesnį drabužį".

     Pradėta ieškoti būdų ruošti jaunimą šeimai ir mokyti, kaip toje šeimoje gyventi. Jaunimas, kurdamas šeimą, ne visada supranta savo pareigas ir atsakomybę.

     Žmonės, stovintys ant skyrybų slenksčio, pirmiausia turi kreiptis ne j teismą, bet pas psichiatrą. Viena rimčiausių priežasčių, kuri griauna šeimas, ėda jas iš vidaus, kaip trandis graužia medį, yra idėjinė tuštybė, beidėįiškumas, tvirto nusistatymo neturėjimas.

PAŽODŽIUI IŠ “TIESOS”

     Į Kauno rajono Eigirgalos gyvenvietę persikėlėme net nepagalvoję, kad pateksime į tokią nesvetingą aplinką. Gyvenvietės žvyrkeliu per parą pravažiuoja daugiau kaip keturi šimtai savivarčių ir sunkvežimių. Iš Safijų karjero į Sargėnų keramikos gamyklą jie veža molį. Laukiame lietaus, džiaugiamės, kai vėjas pakeičia kryptį — tada nors valandą kitą jaučiame gryną orą. Savo spalvą atgauna daržai, sodai... Septynerius metus prašome įvairių organizacijų, kad išasfaltuotų tuos kelis šimtus metrų pro gyvenvietę einančio kelio, tačiau atsakymai nieko gero nežadantys. Tai gal tada intensyvų mašinų srautą galima nukreipti kitais, gyvenvietės nesiekiančiais keliais?

RUGPIŪČIO 30 D. VILNIUJE BUVO PALAIDOTA IEVA SIMONAITYTĖ

     "Tiesa" rašė, kad respublikos sostinėje, į Antakalnio kapines paskutinį kartą buvo palydėta talentinga lietuvių tautos dukra, paprastų žmonių rašytoja — Ieva Simonaitytė. Per laidotuves Rašytojų sąjungos valdybos pirmininkas A. Maldonis kalbėjo: "Netekome vienos didžiausių, savaimingiausių lietuvių literatūros kūrėjų. Netekome spalvingos, originalios asmenybės, kurios nebylų nebuvimą ilgai ir skaudžiai jausime šalia savęs. Daugiau kaip šešis dešimtmečius, kildamas vis į didesnes menines aukštumas, tęsėsi Ievos Simonaitytės kūrybinis kelias. Savo gyvenimu ir kūryba ji buvo ištikima liaudžiai. Buvo jos vilčių ir lūkesčių reiškėją".

Lietuvos TSR Mokslų Akademijos narys, filologijos daktaras J. Lankutis apie Ievos Simonaitytės kūrybą pasakė: "Nebeišgirsime daugiau jos sodraus balso su tokiu mielu pamario krašto tarmės akcentu. Jos kūryba yra meninis unikumas, susiformavęs ir atsiskleidęs labai savitomis Klaipėdos krašto, arba vadinamosios Mažosios Lietuvos, gyvenimo sąlygomis. Velionės veikla sudaro paskutinį ir labai svarbų etapą, daugiau kaip keturis šimtmečius trukusioje kultūrinėje misijoje, kurią pradėjo Martynas Mažvydas pirmąja lietuviška knyga. Vėliau pratęsė Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza, Vydūnas ir kiti krašto žmonės. Didžiulis Ievos Simonaitytės vaidmuo lietuvių realizmo raidoje buvo formuojant pas mus kol kas dar nelabai paplitusį, tačiau pasaulinėje literatūroje turtingas tradicijas turintį, šeimos epopėjos modelį".

     Lietuvos TSR liaudies rašytojas J. Baltušis: "Ieva Simonaitytė buvo artima ir brangi kiekvienam, kieno krūtinėje plakė tauri širdis, kas mylėjo gimtąją žemę ir tėvų kalbą, kas jautriai išgyveno savosios liaudies rūpesčius ir svajones. Kiekvienas didžiavomės, kad jos kūriniai daro didžiulį poveikį plačioms liaudies masėms, jaunajai kartai. Jos knygos spausdinamos daugiatūkstantiniais vienetais. Išverstos į svetimas kalbas, garsina Lietuvos vardą. Ji buvo reto ryškumo asmenybė — nepalaužiamos valios, krikštolinės sąžinės, kupina neužgesinamos meilės gyvenimui, žmonėms ir grožiui".

     Apie didžiulę Ievos Simonaitytės literatūrinio palikimo reikšmę kalbėjo respublikos kultūros ministras J. Bielinis: "Jinai savo talentinga, kupina tauraus humanistinio patoso kūryba taip giliai ir plačiai įaugo į šiuolaikinį mūsų socialistinės nacijos dvasinį gyvenimą, kad tikrai nebeįmanoma Lietuvoje surasti kampelio, kur nežinotų ir neskaitytų jos "Aukštujų Šimonių likimo", "Pikčiurnienės", "Viliaus Karaliaus" ir kitų kūrinių. Visuotinį pripažinimą ir meilę rašytoja pelnė, nepakartojamai individualiai nutapydama sodrų liaudies gyvenimo paveikslą. Savo kūryba ir dvasiškai turiningu gyvenimu ji pelnė sau vietą greta žymiųjų moterų — mūsų nacionalinės kultūros kūrėjų: Žemaitės, Lazdynų Pelėdos, Bitės, Salomėjos Nėries. Jos kūriniai — tai pastovios dvasinės vertybės, kurios mokė, moko ir mokys žmogų būti žmogumi".

LIETUVOJE SKATINAMAS FOTO MENAS

     Lietuvos TSR buitinio gyventojų aptarnavimo ministerija imasi įvairiausių priemonių fotografijos darbo kokybei bei aptarnavimo kultūrai gerinti. Kasmet ruošiami fotografams pasitobulinimo kursai, kuriuose dėstoma fotografijos technologija, fotokompozicija ir kiti dalykai. Kas dveji metai vyksta respublikiniai fotografų konkursai ir parodos. Konukrsuose dalyvauja miestų ir rajonų fotografai. Konkursų bei parodų metu nuotraukas aptaria LTSR foto meno^drau-gijos atstovai. Šių metų pabaigoje bus suruoštas 8-tasis respublikinis konkursas. Rašoma Lietuvos spaudoje, kad nuotraukų kokybei pagerinti, Lietuvos fotografai dalinasi darbo patirtimi su Maskvos, Leningrado, Minsko ir Rygos miestų fotografais.

rus��lo�`y @pz at į lietuvių kalbą ten braute braunasi visokie rusicizmai. Kalbininkai su tomis blogybėmis uoliai kovoja. Jau yra ten gana daug jaunų kalbininkų, bet yra ir senesnės kartos. Viena iš tokių jau šiek tiek vyresnio amžiaus kalbininkių yra Antanė Kučinskaitė. Ji yra gimusi 1915 m. Biržų apskrityje. 1933 m. baigė Kauno mokytojų seminariją, o 1940 m. — Kauno Vytauto Didžiojo universitetą. Dabar daug rašo kalbos klausimais tenykštėje spaudoje. Čia perspausdinome jos straipsnį iš "Tar. moters" apie veiksmažodžio imti vartoseną.

 

 

     Gal čia mums, gyvenantiems išeivijoje, ne visi straipsnyje paduoti netinkamos šio veiksmažodžio vartosenos pavyzdžiai yra aktualūs, bet kai kurias minėtas klaidas darome ir mes. Turime prisiminti, kad mes, gyvenantieji angliškai kalbančiuose kraštuose, šį veiksmažodį netaisyklingai vartojame, versdami pažodžiui anglų kalbos posakį "takes time", pvz.: Šiam darbui atlikti ims laiko ( = reikės daug laiko).

"LAIŠKŲ LIETUVIAMS" KONKURSAS

     Dvidešimtojo "Laiškų lietuviams" konkurso tema: Geras draugasretas paukštis. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kai 3000 žodžių, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki 1979 m. vasario mėn. 1 dienos. Galima rašyti ir beletristine forma.

     Skiriame keturias premijas. I — 150 dol. (mecenatas dr. Leonas Kriaučeliūnas), II — 100 dol. (mecenatai Bronė ir Jonas Veselkai), III — 75 dol. (mecenatai: 50 dol. Bronė ir Pranas Vitai, 25 dol. Vincas Kuliešius), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).

     Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami "Laiškuose lietuviams".

     Konkurso vertinimo komisija: T. Jonas Borevičius, S.J., Dalia Kučėnienė, Ilona Laučienė, Aleksandra Likanderienė, dr. Zigmas Smilga.

     Laimėtojams premijos bus įteiktos "Laiškų lietuviams" koncerte 1979 m. kovo mėn. 10 d. 7 val. vak. Jaunimo Centre.

•    Kun. Pedro Arrupe, jėzuitų generalinis vadovas, Vengrijoje turėjo pasitarimus su Religijos reikalų tarybos pirmininku Imre Miklos, dalyvaujant vengrų kardinolui Lekai ir Vengrijos viceministryi Aczel. Tikimasi, kad susidarys galimybės jėzuitams darbuotis sielovadoje. Ligi šiol tik nedaugeliui tai buvo leidžiama.

•    Paulius VI savo testamente pažymėjo: "Nusprendžiau mirti neturtingas, ir tai suprastins mano palikimo reikalą. Kai dėl kapo, tai noriu būti palaidotas žemėje su kukliu ženklu, nurodančiu vietą ir meldžiančiu krikščioniško pasigailėjimo. Nereikia man paminklo".