Spausdinti

Sesuo Ona Mikailaitė

     Kunigas Antanas Rubšys nėra labai gerai žinomas lietuvių tarpe, tad, prieš supažindinant būsimus skaitytojus su jo šią vasarą išėjusiu veikalu Raktas į Naująjį Testamentą, gal pirmiausia reiktų supažindinti su autoriumi. Visad įdomiau skaityti knygą, jei bent ką nors žinai apie jos autorių.

     Kunigas Rubšys beveik dvidešimt metų gyvena Niujorke ir dėsto Šv. Raštą Krikščionių brolių-vienuolių vedamoje Manhattan kolegijoje. Prieš tai jis šiek tiek laiko praleido Amerikos vakaruose. Pagal pasiruošimą jis yra Senojo Testamento specialistas — moka senovės biblines kalbas: hebrajų, aramajų ir graikų. Be to, jis dažnai važinėja į artimuosius ir tolimuosius rytus su mokslinėmis ekspedicijomis. Kaip retas kuris iš mūsų tautiečių, jis yra gerai išmaišęs tų egzotiškų rytinių kraštų smėlius — Turkijos, Tunisijos, Egipto, Irako, Irano, Graikijos, neskaitant Izraelio, Sirijos, Jordanijos, kur yra buvęs tiek sykių, kad jaučiasi ten kaip namie. Taigi jis nėra tik minkštojo fotelio mokslininkas.

     Apie Naująjį Testamentą jam tenka dėstyti ir rašyti iš reikalo, nes kolegijoje trūksta tos srities specialistų. Ir lietuvių spaudoje jis yra rašęs ta tema paskutiniu laiku. Mūsų periodikoje buvo išspausdinti keli jo straipsniai—Aiduose, Laiškuose lietuviams, Ateityje.

     Kunigo Rubšio kalbėjimo ir rašymo stilius yra įdomus tuo, kad jis ne tik paberia kruopščiai susistemintas žinias, bet stengiasi skaitytoją ar klausytoją prašnekinti (dėl šio jo mėgstamo žodžio kalbininkai dar gerai pasiginčys) dėstomų minčių aktualumu jų asmeniniam gyvenimui. Kadangi jam pačiam Dievo žodis yra gyvas ir nuolat naujas, ir kituose jis bando panašų entuziazmą sužadinti: "Šventraštyje Dievas mums atskleidžiamas per savo veiklą. Jau Senajame Testamente jis kuria sau tautą ir veda ją. Dievo galutinis darbas arba veikimas pasireiškia Kristuje ir per Kristų. Tai išganymo istorijos viršūnė. Kristaus įvykis — t.y. jo mirtis, prisikėlimas ir įžengimas į dangų yra Naujojo Testamento širdis, kuri mus išveda į plačiuosius tikėjimo horizontus".

     Raktas į Naująjį Testamentą, kurio iš viso bus du tomai, atsirado dėl to, jog kunigui Rubšiui parūpo, kad, nors jau turime patrauklų Naujojo Testamento vertimą, juo negalime kaip reikiant pasinaudoti, nes lietuvių tarpe yra didelis žinių trūkumas apie patį tekstą ir apie jo istorinius rėmus. Rašyti paskatino Krikščionis gyvenime leidykla, kurios leidžiamų religinio turinio knygų se-rjoje Raktas bus nr. 16 ir 17.

     Pirmasis ką tik išėjęs tomas turi 394 puslapius. Jis susideda iš dešimties skyrių ir jame gausu paties autoriaus darytų nuotraukų, brėžinių ir lentelių bei Juozo Andriaus pieštų žemėlapių. Skyrių vinjetes piešė a.a. Telesforas Valius, o kitus piešinėlius skyrių pradžioje ir bendrą meninį apipavidalinimą atliko sesuo Ona Mikailaitė. Knygos pabaigoje yra svarbesnės literatūros įvairiomis kalbomis sąrašas ir taip pat visų naudotų Švento Rašto citatų sąrašas (labai kruopštiems pamokslininkams!?).

     Pirmieji keturi skyriai duoda istorinę graikų-romėnų kultūros per paskutiniuosius tris šimtmečius pr. Kr. apžvalgą. Į šiuos rėmus yra įstatomas atitinkamas žydų tautos istorijos tarpsnis. Duodama daug įdomių ir naudingų žinių, kurios sudaro spalvingą foną Jėzaus žodžiams ir darbams. Pavyzdžiui, žydų religinės bendruomenės pagrindinių atskalų (savitų tikėjimo bendruomenių) — fariziejų, sadukiejų, esenų — apibūdinimas padeda skaitytojui suprasti, su kokiais žmonėmis Jėzus nuolat susidurdavo ir kaip jo mokymas skyrėsi nuo jų. Žydų (ir vėliau romėnų) akimis žiūrint, ir Jėzaus sekėjų bendruomenė buvo atskala. Tai yra labai reikšmingas faktas pirminės Bažnyčios istorijoje. Jos tolimesnis augimas ir išsinėrimas iš savo žydiškojo lopšio atsispindi Naujojo Testamento puslapiuose. Penktajame skyriuje duodama santrauka mokslinių NT raštų redagavimo bei literatūrinių formų tyrinėjimo rezultatų. Kiti skyriai, pradedant Evangelija pagal Morkų, pirmuoju krikščionių bandymu susisteminti Jėzaus mokymo bei veiklos atpasakojimus, nagrinėja kiekvieną NT raštą daugiau ar mažiau chronologine tvarka. Aptariamos tų raštų istorinės aplinkybės ir jų reikšmė tikėjimo ugdymui tuometinėje krikščionių Bažnyčioje. Pirmasis tomas apima tą Bažnyčios vystymosi tarpsnį, kuris gali būti vadinamas sąjūdžiu, nes tuomet dar nebuvo nusistovėjusių organizacinių rėmų. Antrajame tome, kur bus nagrinėjama vėlyvesnį NT raštai, parodomas ir Bažnyčios pasikeitimas, ankstyvajam sąjūdžiui ieškant pastovesnių institucinių formų.

     Šiame savo veikale autorius stengiasi ne tik aiškinti NT raštus, bet taip pat parodyti, kaip glaudžiai jie yra susiję su Bažnyčios augimu, vystymusi ir vis gilėjančiu supratimu Kristaus įvykio reikšmės. Naujasis Testamentas negimė tuštumoje. Mums svarbu suprasti, kad Dievo Žodis yra išreikštas žmonių žodžiais labai konkrečiose istorinėse aplinkybėse. Jėzus Kristus — Evangelijoje pagal Joną vadinamas amžinuoju Dievo Žodžiu — yra drauge ir mūsų žemės vaikas, ir žydų tautos palikuonis. Jo gana skurdi žemiškoji karjera buvo papiktinimas anuometiniams pamaldiems žydams ir mokytiems graikams. Tik Prisikėlimo šviesoje jo artimiausiems draugams paaiškėjo, kas jis esąs. Ir tas supratimas neatsirado iš karto, bet augo, brendo ir ieškojo tinkamos išraiškos. Visa tai Kristaus neatitolina nuo mūsų, bet priartina.

     Turime pripažinti, kad daugumas mūsų mažai ką žinome apie Naująjį Testamentą, o į Senąjį dažnai skersomis šnairuojame, kaip į žydišką propagandą, be kurios labai gerai galime apsieiti. Tikriausiai be jokio sąžinės graužimo pritartume Marcijonui, kuris pirmojo šimtmečio po Kr. viduryje siūlė krikščionims Senąjį Testamentą ir visas evangelijas, išskyrus Luko (nežydo!), atmesti. Dar jam Pauliaus laiškai buvo priimtini dvasiniam pasiskaitymui. Pirminė krikščionių Bažnyčia to Marcijono pasiūlymo nepriėmė. Negalime atskirti Kristaus nuo žydiškojo tikėjimo kraičio.

     Žydų tautos istorija Šventajame Rašte domimės ne dėl to, kad ji yra žydų, bet dėl to, kad per šią mažą, nereikšmingą, nuodėmingą tautą Dievas prabilo kiekvienam žmogui vargstančiam, klaidžiojančiam ir ieškančiam tikrojo Dievo. Ar tai nėra keista? Taip. Labai. Vienas anglas autorius labai taikliai pasakė: "How odd of God to choose the Jews!" Ir dar keisčiau, kad šioje tautoje gimė Jėzus ir beveik išimtinai jai kalbėjo ir jos sergančiuosius gydė. Ir mūsų, kaip krikščionių, šaknys pinasi su šios tautos šaknimis. Pasak kun. Rubšio: "Krikščionis juk turi žinoti savo išganymo istoriją. Kitaip jis lieka be šaknų ir be lapų. Tautos istorija duoda žmogui vietą laike, anot dr. A. Maceinos, o tikėjimo istorija atveria žmogų Dievo veiklai. Tikėjimo istorija yra be galo guodžianti: nuo pat pradžios (Abraomas, Mozė) Dievas renkasi bežemius ir jiems kuria naują ateitį... Ir Kristus pirmiausia skelbia Evangeliją neturtėliams, šios žemės vargšams, kurie žino savo neturtą prieš Dievą".

     Kai kam dar gali kilti klausimas: ar istorinis-mokslinis nagrinėjimas šventų dalykų — o ypač Šventojo Rašto — nesusilpnins tikėjimo? Yra nemažai rimtai galvojančių žmonių, kurie tiki, jog mokslinis objektyvumas nesuderinamas su tikėjimu, kad per daug kruopštus studijavimas tikėjimo dalykų ilgainiui veda prie skeptiškumo ar dar aršesnio nusiteikimo. Reikia pripažinti, kad ta galimybė yra. Bet ji jau buvo nuo pat krikščionybės pradžios. Daug kas galėjo piktintis, pavyzdžiui, šv. Augustino filosofinėmis spekuliacijomis apie Švč. Trejybės vidinį tarpusavio santykiavimą. Tačiau tai davė raktą ateinančioms tikinčiųjų kartoms naujai išreikšti esminę tikėjimo tiesą. Taip ir dabar. Šventasis Raštas yra mūsų tikėjimo pagrindas. Jis pats yra tikėjimo dokumentas. Jį gali skaityti paprasčiausias žmogus ir didžiausias mokslinčius ir gauti tiek dvasinės naudos, kiek jo protas ir širdis yra atviri amžinajam Dievo žodžiui. Bet tas Dievo žodis turėjo labai konkretų istorinį kontekstą. Jo geresnis supratimas nesikryžiuoja su tikėjimu.

     Nors Raktas į Naująjį Testamentą yra parašytas moksliniu tikslumu, jis parašytas tikinčiojo tikintiesiems. Todėl reikia tikėtis, kad Raktas neįstrigs duryse, bet jas atvers į gilesnį Dievo žodžio supratimą.

REDAKCIJOS PASTABOS

     Kadangi autorė nieko neminėjo apie savo recenzuojamos knygos kalbą, tai čia norėtume porą žodžių pridėti. Kiek teko girdėti, šios knygos kalbą dailino net keli asmenys, bet vis dėlto dar yra palikta klaidų. Pvz.: bujoti (=vešėti, klestėti), neužilgo ( = netrukus, tuoj), atsiekti (=pasiekti), statyti klausimą (=kelti klausimą), pasėkmė ( = pasekmė), įščios ( = įsčios), išaugštinimas (=išaukštinimas), vystymasi ( = vystymąsi), senesnėje formoje ( = senesne forma), tiesioginiai ( = tiesiogiai), abiems ( = abiem), kreipė dėmesio (geriau: kreipė dėmesį), kokiose aplinkybėse ( = kokiomis aplinkybėmis). Lietuvių kalboje žodis abuojas reiškia piktas, nedoras, įkyrus, biaurus, bet knygoje jis vartojamas vietoj žodžio abejingas.

     Neaišku, kokios rašybos knygoje laikomasi. Pvz. gal būt ir tur būt knygoje rašoma skyrium, bet neišskiriama kableliais. Iki šiol šiuos žodžius rašėme skyrium ir išskyrėme kableliais. Dabar Lietuvoje pagal reformuotą rašybą jie rašomi drauge ir kableliais neišskiriami. Taigi reikėtų pasirinkti vieną ar kitą būdą. Panašių nelygumų yra ir daugiau. Taip pat pasitaiko ir skyrybos klaidų.

     Autorius knygoje vartoja savotišką žodyną. Kartais už tai jį reikia pagirti. Vartoti vykusius naujadarus arba kokį nors retesnį žodį yra gera (žinoma, kai ne per dažnai), pvz.: sankirtis, akibrokštas, sampyna, suneraminti. Kai kurie jo įsivesti "naujumai" yra abejotinos vertės. Nors žodis prašnekinimas (vietoj apreiškimas) atrodo labai gražus ir vaizdingas, bet reikėtų dar pagalvoti, ar jis skaitytojui padės ar pakenks geriau suprasti norimą išreikšti mintį.

     Gal labiausiai daugelį skaitytojų "suneramins" (t.y. suerzins) žodis Bendrija, vartojamas vietoj žodžio Bažnyčia. Šį žodį pradėjo vartoti "Tėviškės žiburiai", o dabar juo susižavėjo ir kun. A. Rubšys. Bet visai be reikalo. Nors Bažnyčia nėra lietuviškos kilmės žodis, bet jis jau tvirtai įsipilietinęs, tad jo keisti tikrai neverta, ypač ir dėl to, kad gero pakaitalo neturime. Arkiv. J. Skvireckas stengėsi įvesti Ekleziją. Neprigijo. Neprigis nė Bendrija.

     Žodis Bendrija (nors ir rašomas didžiąja raide) yra per silpnas išreikšti tai sąvokai, kurią reiškiame žodžiu Bažnyčia. Bendrija yra vartojama įvairiomis prasmėmis. Štai prieš keletą metų buvo įsteigta Lietuvių Katalikų Bendrija. Neseniai pasibaigusioje skautų tautinėje stovykloje viena pastovyklė buvo taip pat vadinama Bendrija. Pasakymai Bendrijos tėvas ar Bendrijos daktaras (vietoj Bažnyčios tėvas ar Bažnyčios daktaras) ne vienam sužadins tik šypsnį...

     Įdomu, kaip autorius pavadins bažnyčią - pastatą? Aišku, nevadins bendrija. Greičiausiai, sekdamas "Tėviškės žiburiais", vartos žodį šventovė. Bet ir šis terminas nėra labai pavykęs, nes jis taip pat vartojamas įvairiomis prasmėmis. Dažniausiai mes juo vadiname tai, ką anglai vadina žodžiu shrine. Bet kartais pasakome ir mokslo šventovė, meno šventovė ir pan.

     Atrodo, kad visose kalbose Bažnyčia (krikščionių bendruomenė) ir bažnyčia (pastatas) vadinama tuo pačiu žodžiu: l'eglise, chiesa, church, Kircheir t.t. Gal kas nors (pvz. kun. A. Rubšys) galėtų pastudijuoti ir patyrinėti, ar tai daroma atsitiktinai, ar gal yra kokia nors gilesnė priežastis.