Spausdinti

T.M.

     Sūnus baigia aukštąją mokslo įstaigą, duktė stoja į universitetą — džiaugsmingi įvykiai jaunimui, pasididžiavimas tėvams. Tačiau santykiuose tarp suaugusių ir studentų kyla nemaža problemų. Mes mėgstam postringauti apie jaunimo savarankiškumą, tačiau neužmirštam padaryti ir tokią pastabą: "Tu ir vėl vakar vėlai grįžai?" Ką reiškia "vėlai" jauno žmogaus supratimu, ir ką — jo tėvų manymu? Ar mes galime išreikšti pasitikėjimą tiems, teisybę pasakius, lygiateisiams su mumis piliečiams, vildamiesi, kad jie bus verti mūsų pasitikėjimo? Ar būtina nuolatos juos kontroliuoti, sekti, kada jie grįžta namo, kada gulasi ar keliasi, su kuo draugauja? Jų dėkingumas už išlaikymą nepasireiškia atsiskaitymu už kiekvieną padarytą žingsnį, tuo labiau gavus leidimą grįžti vėliau. Tėvai neturi nuolatos priminti, kad vaikai yra materialiai priklausomi nuo jų. Suprantama, vaikinas ar mergina neturi elgtis kaip išlaikomi nuomininkai. Pareiga apsprendžia ir tarpusavio santykius, o problemos — iš pirmo žvilgsnio nežymios — gali peraugti į neišsprendžiamas, jeigu nėra tarpusavio supratimo ir gero sutarimo. Studijų metai — tai laikas, kai jauni žmonės turi gyventi savo šeimos gyvenimu, skirti laiko pokalbiams su tėvais, svarstant šeimyninius klausimus.

     Kartais studentas arba studentė, galvodami, kad tėvai viską turi iškęsti, ypač motina, piktnaudžiauja tuo. Ir tada jų poreikis linksmintis neturi jokių ribų. Durys neužsidaro kviestiems ir nekviestiems svečiams, studento kambarys skęsta papirosų dūmuose, auga ištuštintų butelių krūva. Motina niekaip nesiryžta pabelsti į duris ir pasakyti sūnaus ar dukters draugams, kad jau vėlu. Juk jaunesniam sūnui rytoj reikia anksti kelti į mokyklą, o jis negali užmigti dėl garsios muzikos. Be to, ir kaimynai jau perspėjo, kad daugiau nebegali šito pakęsti. Suprantama, tokią nemalonią situaciją turi pašalinti pats jaunas žmogus. Jeigu tėvai, patys susispausdami, užleido sūnui ar dukteriai atskirą kambarį, tai visiškai nereiškia, kad galima nesiskaityti su kitais.

     Tėvų pasiaukojimas ir pasitikėjimas, kurį jie rodo jaunam žmogui, daug kuo į-pareigoja. Jie gali kviestis pas save draugų, bendrauti su jais, tačiau nedarydami skriaudos mokslui, neardydami namie tvarkos. Rūpinimasis studento sveikata ir ramybe — tai ne prosenelių išsigalvojimas, o gilios tėvų meilės pasireiškimas. O to neretai nevertina jauni žmonės. Suprantama, kasdieninis priminimas, kad "egzaminai ant nosies", kartais turi atvirkštinį poveikį, nes menkina studento atsakomybės jausmą, įžeidžia jo savigarbą. Pirmiausia mes patys turime būti įsitikinę tuo, kad studentas pats gerai žino egzaminų datas ir sugeba apskaičiuoti, kiek jam reikės laiko pasiruošti. Bibliotekų skaityklų salėse jis ras reikalingas sąlygas ir atmosferą, kurios negalės sukurti ir rūpestingiausi tėvai.

     Sąžiningas studentas geriausiai žino, kaip naudingai praleisti laisvą laiką. Negalima užmiršti, koks jautrus ir išdidus jaunimas, kaip dažnai jis stengiasi daryti atvirkščiai, negu mes jam siūlome. Būtina abipusis kontaktas, sumanumas, supratimas. Jeigu suprasim, kiek nervinio įtempimo mums kainavo nereikalingi aiškinimai, kartojami nesąmoningai kiekvieną dieną, tai lengvai įsitikinsim, kad per tą laiką, kurį studentas klausė mūsų "paskaitų", jis galėjo pasiruošti egzaminui. Nesikėsinkim į jaunystei būdingą džiaugsmą ir nerūpestingumą, nerodykim bereikalingo nepasitikėjimo ir skepticizmo. Reikia tikėti, kad jaunas žmogus rimtai žiūri į savo ateitį, savo kvalifikaciją. Ir, gal būt, mums teks laimė tarti jo vardą su pasididžiavimu. Reikia tikėti, kad jis kada nors pasakys: "Už visa tai aš dėkingas savo tėvams".