Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S.J.

TAIWANAS

     Iš Hong Kongo puikiu Singapūro oro linijos lėktuvu atskridau į Taiwano sostinę Taipei, Formozos saloje. Į Taiwaną gal pasukau tik dėl to, kad norėjau aplankyti vieną savo mokslo draugą italą misijonierių, išvytą komunistų iš Kinijos, o taip pat norėjau daugiau susipažinti su Azijos misijonierių gyvenimu.

     Tas mano draugas nuo Taipei gyveno maždaug už 100 mylių. Neturėjau jo telefono, o norėjau greitai pranešti, kad esu atvykęs. Kas daryti?

     —    Parašyk laišką, — sako man vienas jėzuitas.

     —    O, bet kada jis nueis? — nustebęs paklausiau.

     —    Ogi rytoj, — trumpai atsakė.

     Aišku, nenorėjau tikėti, bet vis dėlto sekmadienio vakarą išsiunčiau jam laišką, o pirmadienį 10 val. ryto jis man skambino telefonu, kad mano laišką gavęs. Man tai buvo nepaprasta staigmena, beveik mažas stebukliukus. Ten nešioja paštą tris kartus per dieną. Pagalvojau tada apie mūsų Amerikos paštą, kur kartais laiškas tame pačiame mieste keliauja visą savaitę...

     Arčiau susipažinęs su misijonierių gyvenimu, pamačiau, kad mes kartais apie juos turime klaidingų idėjų. Juos įsivaizduojame, gyvenančius tarp laukinių ar puslaukinių žmonių, kur nėra jokios kultūros, jokios civilizacijos, kur kiekviename žingsnyje jiems gresia visokie pavojai, o paguodos ir suraminimo jiems teikia tik kasdien būriais krikštijami stabmeldžiai. Maždaug taip buvo gal tik XVI ar XVII amžiuje, bet dabar jau visai kas kita. Nors jie gyvena tarp stabmeldžių, bet tų stabmeldžių kultūra kartais gal dar aukštesnė negu mūsų, o tų misijonierių gyvenimas nedaug skiriasi nuo kitų jų ordino brolių, gyvenančių Čikagoje, Niujorke, Romoje ar kituose Europos miestuose. Stabmeldžių krikštai dabar gana retas dalykas, nes jie arba nemato reikalo priimti kitą tikėjimą, arba to tikėjimo visai neturi. Kur yra sunkesnė apaštalavimo dirva: misijų kraštuose ar mūsų didmiesčiuose, — tai klausimas, į kurį nelengva atsakyti.

     Formosa (portugališkai reiškia "gražioji") yra maždaug 14 tūkstančių kvadratinių mylių sala, esanti apie 100 mylių nuo Kinijos žemyno. Jau maždaug nuo XIII amžiaus dėl šios salos vyko įvairūs karai, kol pagaliau XVII a. pabaigoje ji tapo Kinijos imperijos dalimi. XIX a. pabaigoje, pasibaigus kinų-japonų karui, Formozos sala buvo atiduota Japonijai. Čia gyvenantieji kinai nenorėjo pasiduoti japonams, bet buvo jėga priversti. 1945 m. ji buvo grąžinta Kinijai. Kinijoje įvedus komunistinę santvarką, Formoza (Taiwanas) pasidarė Tautinė Kinija. 1954 m. JAV su Taiwanu pasirašė savitarpio pagalbos sutartį, bet kai kurios kitos šalys nenori Taiwano pripažinti. Atsimename, kaip Kanada praėjusioje pasaulinėje olimpiadoje neįsileido Taiwano sportininkų. Kai kurios šalys atsisako keisti Taiwano pinigus.

     Dabar Taiwanas turi apie 16 milijonų gyventojų, o sostinė Taipei — 2 milijonus. Daugiausia, žinoma, yra kinų, bet yra ir čiabuvių, kilusių iš Malajų ir Indonezijos, kurie nelabai sugyvena su kinais, bet yra už kinus daug gražesni — kitos rasės ir kitos kultūros žmonės.

     Aišku, komunistinė Kinija norėtų užimti Taiwaną, kuris tai žino ir yra labai pasiruošęs karui. Visur pilna kareivių, visur karo zonos ir įvairūs požeminiai įrengimai. Kai kas mano, kad Kinija negalėtų užimti Taiwano, gal būtų taip, kaip Rusijai, neįstengusiai užimti Suomijos.

     Taiwanas man padarė simpatingą įspūdį. Būtų labai gaila, jeigu jį užimtų raudonieji kinai. Prisiminsiu dar vieną gražų įvykį. Grįžtant iš ekskursijos, sugedo autobusas. Ekskursijos vadovas visiems turistams pranešė, kad turime laukti kito autobuso, einančio į Taipei. Pagaliau pamatėme autobusą. Privažiavęs jis sustojo. Buvo pilnas vietinių gyventojų. Jie maloniai priėmė ir mus. Susėdo vienas kitam ant kelių ir padarė mums vietos atsisėsti. Paskui dar atsirado kažkokia solistė, kuri "atliko meninę programą", mus linksmindama.

JAPONIJA

     Japonijoje norėjau šiek tiek ilgiau stabtelti ir geriau ją pažinti, tad nutariau lėktuvu skristi į Osaką, o iš ten greituoju traukiniu ("Bullet Train") vykti į Tokyo, pakeliui aplankant Kobe ir Kyoto. Atvykau į Japoniją, gal būt, pačiu gražiausiu metų laiku, kada visa šalis buvo pasipuošusi "Madame Butterfly" operoje apdainuotais japoniškų vyšnių žiedais. Tos vyšnios labai gražiai žydi, bet neveda uogų. Jos tik dekoracijai — ištisos gatvės baltuoja nuo jų žiedų. Japonija tada atrodo, lyg nuotaka, pasipuošusi vestuviniais rūbais.

     Pamatyti Japoniją, kaip jau esu pirmiau rašęs, buvo mano svajonė. Ją aplankęs tikrai nesigailiu. Tai aukštesnės kultūros kraštas. Japonija beveik neturi jokių gamtos turtų, jie importuoja iš Australijos net mėsą, pieną, sviestą. Gyvena susigrūdę, kaip skruzdės. O vis tiek jiems nieko netrūksta, jie nieko kitiems neturi pavydėti, nes nepaprastu savo darbštumu, tvarkingumu ir mokėjimu sugyventi bei dirbti drauge su kitais yra išvystę tokią pramonę, kad jų prekėmis užpildytos beveik viso pasaulio rinkos.

     Japonai nepakenčia vidutiniškumo: jeigu nueisi pamėginti japoniško masažo (masažo salonai yra prie kiekvieno didesnio viešbučio), arba pamatysi, kaip geišos vadovauja "arbatos gėrimo" ceremonijai, arba žiūrėsi koncerto salėje į simfoninio orkestro dirigentą, tai suprasi, jog visur siekiama tobulumo ir profesionališkumo.

     Atskridęs į Osaką, tuoj radau autobusą, pasiruošusi vykti į Kobę. Ten aš ir nuvykau, nes Kobėje yra jėzuitų namai, kuriuose apsigyvenau. Iš čia buvo labai lengva lankyti Osaką ir Kyoto greituoju traukiniu, lekiančiu 130 mylių per valandą. Buvau laimingas, kad Japonijoje galėjau gyventi jėzuitų namuose, kur man nieko nekainavo, o kambarys viešbutyje yra neįkandamas — prasideda maždaug nuo 40 dol. už parą, bet geresni kambariai pašoka net iki 100 dol. Japonijoje viskas labai brangu: kavos puodukas restorane — pusantro dolerio. Amerikietiškas doleris labai nuvertintas. Pirmiau už jį mokėdavo 400 jenų, o dabar tik trupučiuką daugiau kaip 200.

     Norint Japonijoje kur nors nuvažiuoti taksiu, reikia turėti japoniškai parašytą adresą, nes beveik neįmanoma susikalbėti angliškai. Gatvėse visi užrašai japoniškais "hieroglifais", kuriuos pramokti pažinti ir skaityti be galo sunku. Sako, kad japonų kalba yra sunkesnė už kinų, nors tie "hieroglifai" labai panašūs. Norint šiomis kalbomis kalbėti, reikia mokėti bent 1000 ženklų, o universiteto profesoriai jų moka apie 10.000. Mėginau ir aš šiek tiek pramokti, bet išmokau pažinti ir atskirti nuo kitų vos kelis.

     Svetimtaučiai, išmokę vieną kitą japonišką žodį, taria kirčiuodami kurį nors to žodžio skiemenį, bet japonai beveik visus skiemenis vienodai pabrėžia. Štai keli labiausiai vartojami žodžiai: arigato — ačiū, sayonara — sudie, ohio — labas rytas, kum-bava — labas vakaras. Savo kalboje jie neturi priebalsio l, tai tardami priebalsį r (ypač kalbėdami angliškai), dažnai ištaria 1, pvz. emperor jie taria empelol. Atrodo, kad šie du priebalsiai labai panašūs, ir lengviau yra ištarti l, negu r. Ir pradedantieji kalbėti mūsų vaikai vietoj r taria l.

     Gyvendamas Kobėje, jėzuitų namuose, vieną rytą bažnyčioje pamačiau sutuoktuves. Abudu jaunavedžiai ir visi dalyviai buvo japonai. Apsirengę lygiai taip kaip pas mus: jaunoji baltai, jaunasis juodai. Taip pat ir visos apeigos lygiai tokios, todėl buvau tikras, kad jaunavedžiai katalikai. Labai nustebau, kai kunigas pasakė, kad juodu yra stabmeldžiai. Tada man kunigas paaiškino, kad japonai susituokia įstaigoje, bet nori kokių nors iškilmingesnių ceremonijų. Jeigu jie tuoktųsi pagal japonų papročius, tai labai daug kainuotų, nes be kitų išlaidų visos moterys būtinai turi dėvėti kimonus, o jie labai brangūs. Medvilninis kimonas kainuoja 500 dol., o šilkinis — 1000 dol. Ne visi yra tokie turtingi, todėl jie ateina į katalikų bažnyčią, kur viskas kainuoja žymiai pigiau. Žinoma, jie nepriima jokio sakramento. Tai yra tik grynai išorinės ceremonijos.

     Užsiminėm apie kimonus. Dabar jau jie lyg eina iš mados. Čia vėl ta pati istorija —    jaunimas nelabai laikosi tradicijų. Galima miestuose kartais pamatyti tik vyresnio amžiaus moteris, dėvinčias kimonus. O vis dėlto tie kimonai labai gražūs. Tokyo mieste nuėjau į vieną universalinę krautuvę (department store), kuri buvo išsiplėtusi per aštuonis aukštus. Viename aukšte buvo tik kimonai: visokiausių rūšių, įvairiausių spalvų, bet visi atrodė labai iškilmingai ir elegantiškai. Kai sutinki "kimonuotą" moterį, tai kažkaip savaime jai pradedi justi ypatingą pagarbą.

     Norėčiau paminėti ir paneigti kai kurių asmenų labai klaidingą nuomonę apie geišas. Kai kurie mano, kad jos esančios laisvo elgesio moterys. Visiškai ne!! Tai garbingos, išsilavinusios moterys, kurių tikslas —    patarnauti kitiems, ypač turistams, ir supažindinti su japonų papročiais bei tradicijomis.

     Japonijoje taip pat yra labai daug šventyklų, kaip ir Bangkoke, tik čia šventyklos yra dviejų rūšių: budistų ir šintoistų. Budistų šventyklas angliškai jie vadina "temples", o šintoistų — "shrines". Daugelis japonų dabar per daug nesuka galvos, kuriai religijai priklausyti. Budistų religija yra laikoma daugiau liūdna religija, o šintoistų —    linksma. Tad laidotuvės vyksta pas budistus, o krikštai bei santuokos pas šintoistus.

     Ypač gražiomis šventyklomis pasižymi Kyoto miestas ir netoli Tokyo esantieji miesteliai: Nikko, Nara, Kamakura. Einant į šventyklą, žinoma, ir čia reikia nusiauti batus, o kai kur net nusiplauti rankas ir išsiskalauti burną prie specialaus šulinio. Gal pačios gražiausios šventyklos yra Nikko miestelyje, kur labai graži ir visa aplin-

Geiša

ka. Japonijoje visiems žinomas toks posakis: "Niekad nesakyk kekko (nuostabu, nepaprasta), kol nesi matęs Nikko".

     Netoli Tokyo į padanges stiebiasi gražus, snieguota viršūne, Fuji kalnas. Tai japonų šventenybė. Prieš keletą metų seselėms salezietėms atėjo į galvą mintis, kad ir katalikams šiame kalne reikėtų turėti kokią nors šventovę. Jos užsakė Italijoje kelių metrų aukščio Marijos statulą ir pastatė tame kalne. Japonai spaudoje smarkiai protestavo, kad tokiu būdu braunamasi į jų šventovę. Vis dėlto jau kelinti metai ta statula stovi visiškai nepaliesta. Pagalvojau, kad jeigu kitur būtų buvusi panaši padėtis, tai toji statula seniai būtų purvais apdrabstyta ir sudaužyta. Tai čia taip pat aiškus japonų kultūringumo pažymys.

     Papasakosiu dar vieną įvykį, kuris mane labai maloniai nustebino. Hong Konge

Šventasis Fuji kalnas

buvau nusipirkęs fotografijos aparatui "plataus kampo objektyvą" (wide angle lense). Važinėdamas autobusais Kyoto mieste, buvau tą objektyvą prisikabinęs prie foto aparato. Buvau viename autobuse pilname žmonių, paskui persėdau į kitą, šiek tiek pavažiavęs išlipau, gi žiūriu — jau to objektyvo neturiu. Pamečiau. Pagalvojau, kad būtų nesąmonė manyti, jog kokiu nors būdu jis atsiras. Vis dėlto nuėjau į tą įstaigą, kuriai priklausė tie autobusai ir pasakiau apie savo nelaimę. Japoniuke atsakė, kad autobusai jau yra išvykę kitur, grįš tik už kokių trijų valandų. Tad liepė už trijų valandų ateiti — gal suras. Eiti ar ne? Juk nėra nė mažiausios vilties, kad jis, pamestas tarp minios žmonių, būtų surastas. Na, bent nuraminti sąžinei, nuėjau. Ateina šypsodamasi japoniuke ir rankoje atneša mano pamestą objektyvą! Tai tikrai buvo nelaukta staigmena. Taip gali įvykti tik Japonijoje!

     Metų laikai Japonijoje maždaug atitinka Europos ar Šiaurės Amerikos metų laikus: šalčiausias mėnuo — sausis, šilčiausias — rugpiūtis. Žemiausios temperatūros vidurkis sausio mėnesį būna 29 F, o aukščiausios temperatūros vidurkis rugpiūčio mėnesį — 86 F. Lietaus ne per daugiausia. Žodžiu — mums, lietuviams, Japonijos klimatas labai įprastas ir palankus.

     Man esant Japonijoje, kaip tik vyko nesklandumai dėl naujojo Narita aerodromo. Mat, senasis (Haneda) buvo per mažas.

     Naujasis įrengtas labai toli nuo Tokyo. Vienas pilietis man pasakojo, kad jis automobiliu nuo Naritos aerodromo iki Tokyo važiavęs dvi valandas. Važiuojant taksiu, reikėtų sumokėti 75 amerikietiškus dolerius. Taip pat nepatenkinti ir ūkininkai, kurių ūkiai yra arti Naritos aerodromo. Dėl visų šių priežasčių buvo daug protesto ir sukilimų prieš naujojo aerodromo atidarymą. Japonijos policininkams draudžiama turėti revolverį, bet buvo padaryta išimtis tiems, kurie saugojo aerodromą. Man atrodo, kad tolumo problemą japonai galės išspręsti labai lengvai, paleisdami kelis greituosius traukinius. Tad toji kova gal buvo perdėta.

     Tokyo mieste gyvenau jėzuitų Sofijos universitete (Jochi Daigaku). Buvau labai laimingas, kad nereikėjo gyventi viešbutyje, kur kainos yra pasakiškos. Tame universitete gyveno apie 100 įvairių tautybių profesorių. Vienas senukas profesorius tuoj pasigyrė esąs lietuvis, bet lietuviškai nemokėjo. Jis gimęs Vilniuje. Pavardė buvo Litvinas. Paskui šeima išsikėlusi į Vengriją ir pasivadinusi Litvinji. Jis, įstojęs į jėzuitus, pakeitė savo pavardę į Lidoni. Savo lietuviška kilme labai didžiuojasi ir gėdinasi, kad užmiršo lietuviškai.

     Tokyo mieste sutikau ir kitą lietuvį salezietį kun. Albiną Margevičių (dabar ten vadinamą Arubino), kuris dar neužmiršęs lietuviškai, skaito lietuvių spaudą: "Draugą" ir "Laiškus lietuviams". Su juo pabendravome ir nuvažiavome į šventąjį Fuji kalną.

VIENA KITA IŠVADA

     Šioje kelionėje aplankiau daug įvairių kraštų, bet visur pabuvojau tik po kelias dienas. Gal būtų naudingiau apsiriboti mažesniu lankomų vietų skaičiumi, bet pabūti ilgiau ir geriau tas šalis pažinti.

     Naudinga kasdien vesti dienoraštį ir gerai susižymėti savo daromas nuotraukas, nes po kiek laiko viskas susimaišo ir užsimirštama.

     Pasaulyje yra labai gražių ir įdomių kraštų, bet reikia pripažinti, kad Amerika yra taip pat labai graži ir čia galima rasti (gal šiek tiek kita forma) beveik viską, ką randi kitur. Vis dėlto šia kelione esu labai patenkintas ir už ją daug kam labai dėkingas. Dar kartą dėkoju kun. P. Butkui, pagrindiniam rekolekcijų organizatoriui Australijoje, visiems kitiems Australijos lietuvių kunigams ir visiems šioje ilgoje kelionėje sutiktiems lietuviams. Iš visų patyriau labai daug lietuviško nuoširdumo. Kažin ar kada nors jiems visiems galėsiu kaip nors atsilyginti? Tuos visus prisimenu bent savo maldose.