Spausdinti

 (Žydų ir krikščionių tarpusavio polemika)

ANTANAS RUBŠYS

     Krikščionių ir žydų religijos turi daugelį panašumų. Abiem bendras ne tik tikėjimo protėvis Abraomas, bet ir Velykų šventė — Dievo išganingos meilės apraiškos atminimas (perėjimas per mirtį į gyvenimą) — ir pranašai, ir psalmės, ir galop įsitikinimas, kad Dievas pirmas mus pamilo (1 Jn 4,19; 1st 7,7-9). Tačiau jokios kitos dvi religijos neturi ilgesnės ir aistringesnės tarpusavio polemikos ir abipusio nepakantumo istorijos.

AISTRINGA POLEMIKA

     Abipusis kaltinimas prasidėjo beveik tuojau pat po Jėzaus prisikėlimo. Tuomet krikščionija buvo išimtinai žydiška. Sankirčiai su žydais iškilo dėl to, kad abi religinės bendruomenės — žydų ir krikščionių — save laikė Išrinkta Tauta vieno ir tikrojo Dievo. Steponas ir Paulius liudija, kaip aršiai buvo kovojama už šią privilegiją.

     Žydų krikščionių teigimas, jog nukryžiuotasis Jėzus yra "Viešpats ir Mesijas" (Apd 2,36), būtų žydų toleruojamas. Tuometinėje žydijoje nebuvo jokios griežtos tikėjimo grynumo kontrolės ir niekas nebūdavo šalinamas iš sinagogos už vienokį ar kitokį nereikšmingą nukrypimą. Žydams buvo visiškai nepriimtina ta mintis, kad Dievas atmetė savo Išrinktąją Tautą ir jos vietoje pasirinko Jėzaus sekėjus. Ir krikščionys, ir senojo tikėjimo žydai buvo tvirtai įsitikinę, kad gali būti tik viena Išrinktoji Tauta. Abi grupės tą titulą savinosi, neigdamos viena kitai teisę į jį. Mato evangelijoje skaitome: "Dievo karalystė bus iš jūsų (žydų) atimta ir atiduota tautai (krikščionims: ir žydams, ir nežydams), kuri duos vaisių" (Mt 21,43). Žydų išvietinimas čia labai aiškus. Kitoje vietoje parašyta: "Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!" (Mt 27,25). Šis kaltės priėmimas žydų vardu liudija evangelisto teologiją, nes Evangelija pagal Matą, rašyta po tragiško Žydų karo 26-70 m., turėjo tą nelaimę omenyje. Pirmieji krikščionys ją laikė baisia bausme žydų vadams, kurių dėka jų Mesijas buvo neteisingai nužudytas. Šio teologinio įtarpo tikslas nebuvo žydus apkaltinti Jėzaus nužudymu, bet išreikšti, kad Jėzus mirė nekaltai pagal romėnų ir žydų įstatymus.

     Žydų raštuose galima rasti panašios polemikos. Dvyliktoji malda Aštuoniolikos palaiminimų tekste yra tokia: "Persimetėliams tenebūna jokios vilties ir išdidžioji karalystė (Romos?) tebūna greitai išrauta mūsų laikais, o nazariečiai ir minim (žydų krikščionių mažuma) tebus sunaikinti vienoje akimirkoje ir ištrinti iš gyvenimo knygos, kad nebūtų surašyti su ištikimaisiais. Būk pagarbintas, Viešpatie, kuris pažemini išdidžiuosius!" Ši malda buvo sukurta pirmojo pokristinio šimtmečio pabaigoje ir naudojama kaip bandymas. Joks žydas krikščionis nesutiktų jos ištarti, ir tuo susidarytų pagrindas jį išmesti iš sinagogos.

     Moderniam krikščioniui ir moderniam žydui nėra taip labai sunku vienas kitą suprasti. Jei krikščioniui pasakytum, kad žydas gerbia Torą (Dievo duotą Įstatymą arba Nurodymus) taip, kaip jis gerbia Kristų, tai nebūtų jam sunku suprasti. Ir atvirkščiai. Tačiau pirmojo šimtmečio žydai ir krikščionys nebuvo tokie tolerantiški. Abiem buvo didžiausias įžūlumas, kad antroji grupė drįso save laikyti tikrąja Dievo Tauta. Krikščionims, tiek žydams, tiek nežydams, senojo tikėjimo žydai atrodė savotiški užsispyrėliai, šimtmečiais laukę Mesijo ir galop jį atėjusį atmetę ir paniekinę jo įsteigtą naująją Dievo Tautą. Abi bendruomenės save laikė tikrąja Dievo Tauta, o kitą — apsimetėle.

     Abipusė polemika vis didino prarają tarp žydų ir krikščionių. Po kiek laiko abipusis nepakantumas užkietėjo. Paulius, uolus fariziejus, kadaise persekiojęs savo bendrataučius krikščionis, tapęs Kristaus apaštalu pagonių tautoms, pats patyrė panašų persekiojimą. Jo griežtas atmetimas Dievo įstatymo (Toros) buvo nesuprantamas žydams. O Pauliui persimetimas iš ištikimybės Įstatymui į Kristų reiškė perėjimą iš neveiksmingo būdo žmones išganyti į veiksmingąjį. Paulius ieškojo ne tik nurodymų, kur atrasti Dievo valią, bet galios ją vykdyti.

     Būdami atkaklūs monoteistai ir galvas guldydami už savo tikėjimą, žydai jau buvo į save atkreipę Romos imperijos dėmesį. Romėnai buvo bemaž susitaikę su ta mintimi, kad žydai griežtai atsisako imperatorių garbinti kaip dievą. Ne dėl to jie susikirsdavo su valdžia. Jie susilaukė persekiojimo iš pagoniškosios imperijos, reikalaudami politinės nepriklausomybės Palestinai. Pradžioje ir krikščionys būdavo panašiai traktuojami, nes romėnai juos laikė žydų religijos sekta. Taigi ir jie nebūdavo verčiami dalyvauti pagoniškose apeigose. Ši padėtis pasikeitė, kai imperatoriams pasidarė paranku krikščionis apkaltinti įvairiomis savo ir imperijos nesėkmėmis bei nelaimėmis.

     Imperatoriaus Konstantino laikais (313 po Kr.) krikščionijos padėtis vėl pasikeitė, nes tuomet, vietoj persekiojamos sektos, ji tapo privilegijuota religija imperijoje. Nuo to laiko žydų teisės Europoje ėmė mažėti. Šv. Jonas Chrysostomas (344-407) savo meto žydams priskyrė daugelį kaltinimų, kuriuos senų laikų žydų pranašai taikydavo savo tautiečiams, neatsižvelgdamas, kad tai buvo savikritika. Savo pamoksluose jis Dievo duotus išganymo pažadus skyrė išimtinai krikščionims, o bausmių ir nelaimių grėsmes — žydams. Tai buvo iš dalies atoveiksmis į žydų sėkmingas pastangas pritraukti atsivertėlių į savo tikėjimą. Pats žydų buvimas krikščionims kėlė nemalonius klausimus: jei Mesijas tikrai atėjęs, kodėl žydai jo nepripažįsta, juk jis jiems buvo žadėtas? Ir jeigu Jėzus yra tikrasis Mesijas, kodėl žydai nėra išnykę?

     Žydų ir krikščionių tarpusavio polemika kilo iš religinių nesutarimų. Nė viena bendruomenė nenorėjo kitai pripažinti Išrinktosios Tautos titulo.

NENORAS NUSTEBTI

     Žmogui aplamai yra sunku priimti netikėtumus. Nei krikščionija, nei žydija neturėjo įstaigos, kuri jiems išaiškintų, kaip Dievas tuo metu veikia. Turime suprasti abiejų pusių jausmus. Pastatyta siena gali ir jungti, ir skirti. Abiejų religijų tarpusavio polemikos istorija gali būti nuodėmės arba malonės momentas. Susiskaldymas yra nuodėmės pasekmė, o vienybė — abipusis atvirumas malonei. Krikščionių pusėje Paulius, gal būt, labiausiai kaltas, nes jis sukiršino žydus, atmesdamas Įstatymo reikšmę Evangelijai. Tačiau jis pats labiausiai sielojosi dėl žydų ir krikščionių tarpusavio neapykantos: "Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą? Nieku būdu!" (Rom 11,1). Jeigu kai kurios šakos nulaužtos, o tu (pagonys) — laukinis alyvmedis — esi jų vietoje įskiepytas ir tapęs šaknies bei alyvmedžio sulčių dalininku, tai bent nesididžiuok prieš anas šakas! O jeigu didžiuojiesi, tai žinok, kad ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave (Rom 11,17-18). Žydų pusėje fariziejus, vardu Gamalielis, Jeruzalės žydų labai gerbiamas Įstatymo mokytojas, net užtarė žydus krikščionis, sakydamas: "Vyrai izraelitai! Gerai pagalvokite, kaip pasielgti su šitais žmonėmis... Todėl aš ir dabar jums sakau: palikite šituos žmones ramybėje, paleiskite juos. Jei šis susibūrimas ir ši veikla iš žmonių — jie žlugs savaime, o jeigu jie iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti" (Apd 5,33. 38-49). Aiškiai Dievo planai nebuvo labai aiškūs nei žydams, nei krikščionims. Abiem teko jais stebėtis. Nūdienė krikščionybė, išreikšta Vatikano II Susirinkimo, yra atviresnė Dievo nuostabiems keliams: "Pirmąją vietą čia užima toji tauta, kuriai buvo duotas testamentas ir pažadai, iš kurios kūno keliu gimė Kristus. .. savo išrinkimu didžiai brangi tauta dėl protėvių, nes Dievas nesigaili duotųjų dovanų ir pašaukimo" (dogminė konstitucija Bažnyčia, nr. 16).

DRĄSA PASITIKĖTI

     Du keliai yra galimi: 1. abipusio atlaidumo kelias, iškylant virš praeities kivirčų ir d ąsiai pasitikint Dievu, kurs yra Staigmenų Viešpats, arba 2. abipusio užsispyrimo kelias, atsisakant vienas kitam nusileisti ir sumaišant dalykų esmę su dėl jų iškeltu triukšmu.

     Ir krikščionija, ir žydija yra pašauktos įgyvendinti Dievo karalystę — susitaikymą ir meilę — žmonių tarpe. Drąsa pasitikėti sukuria pakantumo ir meilės nuotaiką, kuri padeda džiaugtis vienas kito Dievo duotu savitumu.

•    Prancūzų filosofas Voltaire, Bažnyčios priešas, skelbė, kad po 200 metų Šv. Raštas bus visiškai užmirštas, randamas tik muziejuose. Šiemet kaip tik suėjo 200 metų nuo jo mirties, ir pats Voltaire yra daug labiau užmirštas, negu Šv. Raštas. Įdomu, kad buvusiuose Voltairo namuose Genevoje, Šveicarijoje, dabar yra Šv. Rašto draugijos centras.

•    Net 280 protestantų misijoms remti grupių JAV-se 1975 m. misijoms surinko aukų 656 mil. dolerių.

•    Nauja moterų vienuolija įkurta Arlingtono vyskupijoje, JAV-se. Tai Eucharistijos Dievo Motinos seserys, kurių tikslas atnaujinti pasauliečių pamaldumą, ypač atkreipiant dėmesį į Eucharistiją ir į Mariją.

• Šv. Tomo More, buvusio Henriko VIII kanclerio, kaukuolė atrasta Canterbury, St. Dustan bažnyčios nišoje, kur ji išgulėjo daugiau kaip 400 metų. Šv. Tomo kapo kasinėjimus darė archeologai drauge su vietos dvasiškija. Kasinėjimai buvo vykdomi ryšium su artėjančia to didžio šventojo gimimo 500 m. sukaktimi. Būdamas ištikimas Katalikų Bažnyčiai, nenusilenkdamas Henriko VIII užgaidoms, jis buvo nukankintas 1535 m. liepos 6 d. nukertant galvą.

•    D. Britanijoje, Manchesterio apylinkėse, rasta užrašų, kurie rodo, kad ten krikščionybė jau buvo atnešta romėnų valdymo laikais apie 175 metus po Kristaus. Šukes su užrašais atrado Cr. Brisbane, o jų reikšmę išaiškino Manchesterio universiteto mokslininkai. Taigi krikščionybė tame krašte atsirado žymiai anksčiau, negu iki šiol buvo manoma.