JUOZAS VAIŠNYS, S.J,
Netekę laisvės ir atsidūrę išeivijoje, jeigu norime išlikti ištikimi savo tėvynei, negalime rūpintis tik savo šeima ir savo asmeniška gerove, bet pagal galimybes turime dirbti ir dalyvauti dvasinėje kovoje už Lietuvos laisvę. Dėl ko čia kalbame tik apie dvasinę kovą? Tai yra vienintelė reali kova, kuri gali atnešti laimėjimą. Apie kokią nors fizinę kovą šiais laikais negali būti nė kalbos. Nežinia dėl ko dabar valstybės taip ginkluojasi, lenktyniaudamas vienos su kitomis. Pažįstant dabartinius modernius ir be galo baisius ginklus, kiekvienas turėtų suprasti, kad jie negali būti laimėjimo, o tik savižudybės įrankis visai žmonijai.
Gali atrodyti keista ir netinkama apie tai kalbėti šį mėnesį, kada švenčiame savo kariuomenės šventę ir prisimename, kaip mūsų kariuomenė ne tik ta "dvasine kova", bet ginklu iškovojo Lietuvai laisvę ir apgynė nuo įvairių priešų, kurie kėsinosi išplėšti jos nepriklausomybę. Bet manome, kad kaip tik šia proga yra naudinga pagalvoti ir įsitikinti, kokia kova mums dabar yra galima ir kokie ginklai jai gali padėti. Mes vertiname ir gerbiame savo kariuomenę, kuri nuo senų laikų iki nepriklausomybės kovų ne kartą išgelbėjo Lietuvą nuo priešų ir neleido jos nutrinti nuo žemės paviršiaus. Taip buvo pirmiau, esant skirtingoms politinėms sąlygoms, bet paskutiniuoju metu, kai mažutė Lietuva atsidūrė tarp dviejų milžinų, mūsų kariuomenės vaidmuo labai sumažėjo. Tai įrodo ir paskutinis jos laisvės praradimas, kai ji neišdrįso stoti į nelygią kovą be jokios vilties laimėti.
Atrodo kaip anekdotas, kai prisimeni vieno buvusio kariškio ne taip seniai išreikštą kritiką mūsų lituanistinėms mokykloms, kad jos į savo programą neįtraukia karinio parengimo. Materialiniai ginklai dabar mums nieko nepadės, reikia tik dvasinių.
Išeivijos lietuviai, kiek įmanoma bendradarbiaudami su savo broliais Lietuvoje, turi be paliovos vesti tą dvasinę kovą prieš okupantą visokiais galimais būdais. Deja, kai kur, ypač įvairiose Amerikos lietuvių gyvenamose vietovėse toji kova vedama ne prieš okupantą, bet vieno lietuvio prieš kitą. Tai yra savižudiška kova. Vis dėlto kai kuriose lietuvių kolonijose pasitaiko
Viršuje: kun. Pr. Dauknys šventina lietuvišką kryžių ir erškėčių vainiką. Kairėje stovi kun. S. Gaidelis, S.J.
Apačioje: procesija — erškėčių vainiką neša Rita Petraitytė ir Dana Sparvelienė. Kryžių neša Linas Prašmutas ir kiti jaunuoliai.
ir pragiedrulių. Čia norime prisiminti Australijos lietuvių veiklą ir pastangas.
Palyginus Amerikos ir Australijos lietuvių laisvės siekimo pastangas, pamatysime aiškų skirtumą. Amerikos lietuviai daugiau veikia vieni, galima sakyti, mėgsta užsidaryti lietuviškuose getuose, o Australijos lietuviai daugiau bendradarbiauja ir palaiko ryšius su australais bei jų vyriausybe ir į laisvės kovą kviečiasi kitų pavergtų tautų išeivius.
Šiais metais liepos mėn. 23 d. Melbourne buvo suruošta ir pradėta pavergtų tautų savaitė. Be lietuvių čia dalyvavo albanai, bulgarai, čekai, gudai, kroatai, latviai, lenkai, rumunai, rusai, slovakai, slovėnai, ukrainiečiai ir vengrai. Savaitė pradėta ekumeninėmis pamaldomis Šv. Patriko katedroje. Prieš pamaldas kun. Pr. Dauknys pašventino menininko Jeršovo pagamintus Kristaus kančios ženklus — lietuviškų ornamentų kryžių su tvorele, kitą kryžių, pagamintą iš kedro medžio, ir erškėčių vainiką. Šie simboliai buvo nešami procesijoje. Liturgines apeigas atliko įvairių pavergtų tautų ir įvairių tikybų kunigai bei pasauliečiai. Katedra, kurioje yra 1200 sėdimų vietų, buvo beveik pilna. Labai gražiai atrodė lietuviškas kryžius, pastatytas prie altoriaus.
Tikrai gražų pamokslą pasakė australas jėzuitas P. Duffy. Šio pamokslo tekstą čia spausdiname. Pamaldas suorganizavo lietuviai, o bažnytines apeigas — kun. S. Gaidelis, S.J. Vakare buvo rodoma procesija per dvi televizijos stotis.
KUN. P. DUFFY, S.J., PAMOKSLAS:
Ekumeninėse pamaldose susirenkame melsti Dievą už mūsų brolius ir seseris, kenčiančius neteisingumą, kuriems yra paneigtos žmogaus teisės pavergtose tautose. Susirenkame viešai demonstracijai vienybėje su kenčiančiais, išreikšdami mūsų paramą. Sakome kenčiantiems broliams: mes apie jus galvojame ir dėkojame už mums duodamą tikėjimo ir drąsos pavyzdį. Dėkojame Dievui už jo buvimo ženklus daugelyje vyrų ir moterų, kurie kenčia dėl jo vardo ir Evangelijos.
Mūsų dalyvavimas bendrose pamaldose yra viešas protestas prieš blogybę tų valdžių, kurios tironiškai siekia sutriuškinti vyrų ir moterų širdis bei mintis. Tokie blogio veiksmai pažemina visą žmoniją. Dievo ir žmonijos vardu šiandieną skelbiame: tas blogis turi būti sustabdytas! Šiandieniniame pasaulyje yra daug kraštų, kur žmonės kenčia neteisingumą, žmogaus teisių paneigimą, melagingus įkalinimus, tortūras ir persekiojimus. Ypatingai meldžiamės už tuos, kurie kenčia komunistinėje sistemoje, turinčioje tokią ilgą nesiliaujančių persekiojimų istoriją.
Komunistinėje sistemoje teismo bylos parodo, kas dedasi komunizmo gyvenimo paviršiuje. Žmogaus teisių ir religinio sąjūdžio vadai, neseniai nubausti ilgom kalėjimo bausmėm, yra tik atstovai tūkstančių tylių kankinių, kenčiančių komunizmo blogį. Kas pasirodo tų kalinių paviršiuje, yra tik santrauka viso totalinės sistemos blogio, kuri gali išgalvoti, kaip sunaikinti tikinčiųjų vyrų bei moterų dvasią ir pažeminti žmoniškumą.
Paskutinėm savaitėm esame liudininkai Šaranskio, Ginzburgo, Petkaus, Sadūnaitės ir Gajausko teismų — paskutiniųjų kankinių visoje baisioje nusikaltimų registracijoje prieš žmoniškumą, kurie seka visur, kur tik komunizmas paima valdžią. Tas nežmoniškumas ne vien tik sovietinio komunizmo. Ta pati istorija visur, kur tik komunizmas valdo tautas, ar tai Rusijoje, ar Rytų Europoje, Pabaltijo valstybėse, Vietname, Korėjoj, Kambodijoje, Laose.
Komunizmas yra negailestinga sistema, bet ir šiandieną Vakarų pasaulyje yra tos sistemos gynėjų, užmerkiančių akis neteisybei, bendradarbiaujančių su tuo blogiu. Per 80 metų sovietų sistema bandė Dievą nuvaryti į pogrindį. Jie naudoja visas moderniosios technologijos priemones nušalinti ir persekioti tuos, kurie tiki Dievą, bet tai jiems nepasisekė.
Šiandien meldžiamės už mūsų laikų kankinius. Dėkojame Dievui už palaikymą persekiojamųjų, kad teismuose, vienumoje, gimdymuose neprarastų vilties ir tikėjimo.
Kenčiantiems esame skolingi, nes stokojame jiems dėkingumo. Jų kančios stiprina Kristaus Kūną. Jų kančios mūsų kasdieniniam gyvenimui laimi tikėjimo ir drąsos. Jie yra Dievo tautos stiprybė. Jų gyvenimas yra tobuliausias dalyvavimas Kristaus Kryžiuje, kuris atneša mūsų pasauliui išganymą. Prašome Dievą, kad mūsų kenčiantys broliai ir sesės pavergtose tautose, nešdami savo kryžių į Kalvarijos kalną, būtų visuomet palaikomi tiesos, kuri juos nuves į Kristaus Prisikėlimą!
(Iš “Tėviškės aidų”, š.m. 29 nr.)