Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

1978m. 11 Gruodis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas gruodis/december 1978 volume XXIX no. 11

LAUKIAM TAVĘS, VIEŠPATIE!

361

 Stasys Yla

KAI GIMSTAMA IŠ LAIKŲ Į LAIKUS

363

 Kun. Stasys Yla

DIEVAS TAS PATS, TIK JO ADRESAS PASIKEITĘS

364

 Ses. Ona Mikailaitė

MANO V. JĖZAUS KRISTAUS DIEVAS

367

 Karl Rahner, S.J.

SAULĖTĄ SEKMADIENĮ

370

 Antanas Saulaitis, S.J.

EILĖRAŠČIAI

372

 Zenta Tenisonaitė

KODĖL LAIKRAŠČIAI PASENSTA...

373

 Antanas Būdvytis

DANTĖ IR JO “DIEVIŠKOJI KOMEDIJA”

374

 J. Venckus, S.J.

LIETUVIŠKASIS PERKŪNAS (II)

380

 V. Bagdanavičius, M.I.C.

VIENAS ŠEŠTADIENIO RYTAS

384

 Augustinas Tijūnėlis

MINTYS APIE JAUNIMĄ

386

 Kristina Parėštytė

TĖVYNĖJE

388

 D. ir G. Vakariai

AUK DIDUTIS, BŪK GREITUTIS . .

390

 Antanė Kučinskaitė

TRUMPAI IŠ VISUR

 

 J. Pr.

Visiems mieliesiems Skaitytojams, Rėmėjams ir Bendradarbiams linkime linksmų Šventų Kalėdų ir laimingų Naujųjų Metų!

Redakcija, administracija ir leidėjai

Šis numeris iliustruotas Neringos Peseckaitės nuotraukomis, tema — Marquette Parkas nakti.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (Letters to Lithuanians). Published monthly except July and August, when bi-monthly, by the Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Illinois 60636. Yearly subscription $6.00, single copy 60 cents. Second class postage paid at Chicago, Illinois, and additional mailing offices.

LAUKIAM TAVĘS, VIEŠPATIE!

STASYS YLA

     Visa žemė, lyg sena troba, laukia nugriaunama ar atstatoma. Ką ji žino apie tave, kuris ateini? Žino tik kalėdinę karuselę, kuri kasmet apsisuka. Kasmet sušvinta vitrinų žvaigždės, praslenka karavanai keleivių, apsikrovę pirkiniais. Visi perka dovanas, kam nori, tik ne tau, Viešpatie!

     Didžiausia tavo dovana žemei — taika ir ramybė — nebepriklauso daugiau tau. Ią monopolizavo Rytai ir Vakarai.

     Bus gausa žiburių gatvėse ir namų prieangiuose, nes mes ilgimės šviesos. Keliaujame lyg smiltys išdegintuose žemės plotuose — prieblandoje. Žibės eglutės namuose... Tu esi šviesa, bet nesi mūsų ilgesio centre. Nesi sensacija mūsų protams, intriga mūsų valiai. Mes nesame išminčiai, kurie kitados ieškojo tavęs. Žemės išmintis susitelkė į pasąmonės gelmes, j erdvių tolius, į politines lenktynes. Nesame piemenys, kuriems buvo atviras tavųjų paslapčių ilgesys. Nūn piemenys svaiginasi heroinu, ir jiems nebėra jokių paslapčių gyvenime.

     Tačiau tu esi laukiamas. Viešpatie, nes reikalingas. Ką veiktų biznieriai be tavo atėjimo sezono? Kaip jaustųsi mažyliai be Kalėdų senio, eglutės ir naujų žaislų? Ką pasakytų studentai, negavę kalėdinių atostogų? Kaip atrodytų, jei airis negalėtų daugiau išgerti Whisky, o italas Chianti?

Skaityti daugiau:

KAI GIMSTAMA IŠ LAIKŲ Į LAIKUS

Neringos Peseckaitės nuotrauka

KUN. STASYS YLA

     Laiko ratas vis sukasi pirmyn. Nuo jo neatsiliekame nė mes. Ir mūsų gyvenime kiekvieni metai įspaudžia, įbrėžia šį tą nauja.

     Bet ką visa tai turi bendra su mūsų krikščioniškuoju gyvenimu? Juk šitas gyvenimas toks, rodos, pastovus, įstatytas į tokias pastovias formas. Ką čia naujo gali įnešti naujas laikas, nauji metai?

     Taip mes paprastai nustatome santykį tarp nuolat kintančio laiko ir pastovių religinių vertybių. Kristus mums atrodo, kartą gimęs laike, toliau su laiku jau neturįs nieko bendra. Tad galėtų atrodyti, kad juo toliau, juo labiau jis nueina į istoriją ir juo labiau nutolsta nuo realaus ir modernaus mūsų gyvenimo. Galėtų atrodyti, kad kiekvieni metai Kristų mums daro vis labiau tolimą ir svetimą.

     O vis dėlto taip nėra. Kristus įsikūnijo laike ne vieną kartą. Jo įsikūnijimas vyksta nuolat. Juk nuolat tęsiamas ir žmonijos išganymo procesas, t.y. sakramentinio žmogaus sudievinimo vyksmas. Kristus gimsta dvasiniu būdu iš laikų į laikus, iš metų į metus, kai jo tiesą žmonės iš naujo pažįsta, kai jo malonė iš naujo paliečia žmonių širdis. Taigi Kristus gimė ne tik vieną kartą laike, istorijoj, bet jis gimsta nuolat. Gimsta,   jei tik žmonės nori jo gimimo. Ir nėra tokių blogų laikų, kurių Kristus nenorėtų paženklinti savo atėjimo ženklais.

     Štai dėl ko mums kiekvienas laikas, kiekvieni metai turėtų būti geri. Nėra laikų, kurie nebūtų iš Dievo ir kurie į Dievą nevestų. Net sunkiausiais laikais skamba Kristaus tiesa, stiprina jo malonė, apvalomos sielos nuo blogio ir pažadinamas geresnių dalykų ilgesys.

Skaityti daugiau:

DIEVAS TAS PATS, TIK JO ADRESAS PASIKEITĘS

SESUO ONA MIKAILAITĖ

     Ar žmonės šiuo metu labiau domisi religija, ar yra apatiškesni negu pereitam dešimtmety? Ar įvairūs ginčai lietuvių tarpe dėl kai kurių išorinių formų rodo nuoširdų dėmesį dvasiniams dalykams, ar priešingai — atitrūkimą nuo tikėjimo esmės? Ar mūsų spaudoje retkarčiais linksniuojamas dvasinis atsinaujinimas iš tikro yra rimtas daugumos troškimas, ar tik religininkų išmislai?...

     Šie ir panašūs klausimai daug kur mūsuose diskutuojami. Tačiau ne apie tai buvo kalbama, bent netiesiogiai, suvažiavime, kuris įvyko Toronte 1978 m., rugsėjo 15 - 16 d. Jo pagrindinė tema buvo: lietuvių religinis auklėjimas — vaikų, jaunimo, suaugusiųjų. Suvažiavusius asmenis jungė bendras įsitikinimas, kad dvasinio atsinaujinimo mums, lietuviams, tikrai reikia ir bendras užsiangažavimas ką nors jo įgyvendinimui daryti. Kiekvienas dalyvis jau buvo ką nors nuveikęs dvasinio atsinaujinimo labui savoje kolonijoje, ar padėjęs kitiems kitur. Buvo atstovaujama kelioms parapijoms ir vietovėms: Torontui ir Londonui Kanadoje ir Detroitui, Clevelandui, Niujorkui, Čikagai ir Putnamui Amerikoje.

     Po kelių dienų vyko Kunigų vienybės seimas Providence, R.I., kur vėl buvo kalbama apie dvasinį atsinaujinimą. Ir šiuo atveju visi dalyviai daugiau mažiau sutarė, kad jo reikia.

     Įdomu palyginti, kas buvo keliama šių abiejų grupių: pirmoji mišri — pasauliečių, kunigų, seselių; o antroji — kunigų, dirbančių parapijose ir atskirai prie kitų uždavinių.

DABARTINĖ RELIGINĖ PADĖTIS

     Toronte daugumas pasisakė, kad dabartinė lietuvių dvasinė padėtis yra liūdnoka. Esame apžėlę piktžolėmis, Yra žmonių, kurie domisi dvasiniais dalykais ir ieško kažko gilesnio, bet jų mažuma. Daugumos dėmesys nukreiptas kitur: arba visai religija nesidomi, arba savo dvasinį alkį patenkina nelietuviškoje aplinkoje. Kaip ir kitur, lietuvių tarpe dvasinių troškimų išraiška yra įvairi: neišreikštas ilgesys, kuris prasiveržia, progai pasitaikius; aktyvus dalyvavimas lietuviškos parapijos pamaldose bei veikloje ir papildymas tai, ko trūksta kitoje aplinkoje (tai tinka viduriniajai ir vyresniajai kartai); jaunimo didesnis domėjimasis religinėmis apraiškomis ir nepasitenkinimas institucine religija. Daugumai jaunimo Dievas gal ir tas pats, kaip vyresniesiems, bet jo adresas tikrai pasikeitęs.

Skaityti daugiau:

MANO V. JĖZAUS KRISTAUS DIEVAS

KARL RAHNER, S.J.

     Tu, mano Dieve, esi begalinė neribota Būtis. Viskas, kas tik yra ir kas galėtų būti, amžinai yra Tavyje. Ką besužinočiau, to tėviškė visą amžinybę yra Tavoji Dvasia. Ko betrokščiau, Tu visados turėjai. Ką tik myliu, savo pagrindu yra tai, ką Tavoji Meilė jau amžinai myli — Tu, Tu Pats. Tu esi Išmintis, Galia, Gėris, Gyvybė ir Stiprybė. Tu esi viskas, ko galėčiau bet kada geisti ar įsivaizduoti.

     Ir kaip gali visa tai būti Tavyje drauge tuo pačiu metu? Čia, kur aš gyvenu, visa, kas žmonių žinoma, ir mylima, ir geidžiama, visada yra atskira, nuo kits kito atitolę, padalyta. Daiktai — riboti. Kai kurių ypatybių jie turi, o kitų neturi. Mintis — blanki, be gyvybės; gerumui trūksta jėgos; jėga — be meilės; nekontroliuojama gyvybinė energija tampa mirtina, brutali.

     Mums niekad nesiseka suslėgti draugėn į ankštą mūsų ribotumo indą visko, kas mums atrodo gera. Gera, jau vien todėl, kad yra: gyvybė ir išmintis, gerumas ir jėga, stiprybė ir švelnumas. Šitos ir visos kitos mūsų įvairios gyvenimo pajėgos yra tai, be ko mes nei galim, nei norim verstis, o visgi kiekviena jų neišvengiamai išstumia kitas. Tik viena, ką mes galim ir turim daryti, tai visas tas pajėgas tvarkyti, sustatyti joms kokią nors hierarchišką tvarką, skirti kiekvienai jų deramą vietą, nustatyti ribas, kad nė viena jų neįsigalėtų taip labai, jog nustelbtų kitas. Savo gyvenime turim laikytis "tvarkos", gyventi "santūriai".

Skaityti daugiau:

SAULĖTĄ SEKMADIENĮ

A. SAULAITIS, S.J.

     "Dieve, mūsų priebėga ir stiprybe", gieda pilna bažnyčia. Jungtinis choras su vargonais, trimitais ir būgnais pripildo skliautus, lyg saulės spinduliais. Nei nepastebėjojome, kaip prabėgo dvi valandos kunigų šventimo apeigose.

     Kryžių ir dvi liturgines vėliavas seka 120 kunigų koncelebrantų, užsidėjusių tunikas ir margaspalves stulas. Priklaupę prie altoriaus, nueina į suolus kunigams — išilgai bažnyčios šalia žmonių, nes tėvams, broliams ir seserims skirtos pirmosios bažnyčios vietos.

     Prieš raudonu arnotu (Šv. Dvasios liepsnos spalva) apsirengusį vyskupą eina šeši kandidatai. Kaip per vestuves, krikštynas, sutvirtinimą, pirmąją Komuniją, vedybų jubiliejų (gaila, dar ne per susitaikymo sakramentą) visų akys seka sakramentą priimsiančius, slėpinyje dalyvausiančius.

     Ilgos giesmės, vieningu balsu ir šventiškos nuotaikos pagauti, vyskupo kviečiami pamaldų dalyviai išpažįsta savo tikėjimą, prašydami gailestingą Viešpatį drąsos ir jėgos tvirtai tikėti. Šlovės giesmę (pagal "Garbė Dievui aukštybėse") ir šventimų mintis jungia vyskupo malda.

     Seminaristas palydi skaitytoją iki presbiterijos, apeigų vedėjas iki sakyklos, ir vieno šventinamųjų sesuo skaito pirmąjį skaitymą taip gyvai, kad klausytojai tikrai girdi "Gerąją Naujieną". Apmąstymo psalmė — visų atkartotinė ir psalmės žodžiai jėzuito solisto balsu. Po antrojo skaitymo, irgi moters skaityto, vienas busimųjų kunigų, jau pusmetį einąs diakono pareigas, skelbia Evangeliją. Po kiekvieno skaitymo — rami ir jauki tylos, susitelkimo valandėlė.

Skaityti daugiau:

Eilėraščiai

Zenta Tenisonaitė

MEDITACIJOS

K a i   š i ą n a k t   k r i s   ž v a i g ž d ė s

Kai šiąnakt kris žvaigždės,
Tavo žodžiai, tarytum
šviesos nematomas raštas,
tekės ant mano rankų.
Negirdimoje tamsoje
aš gaudysiu Tavo Šviesą
ir gesinsiu ją
baltoje ugnyje.

P r i s i k ė l i m a s

Tu esi Ugnis,
kuri gydo žemę.
Šviesos šešėlis ant
nuvargusio laiko blakstienų.
Tavo balso Šviesa,
auganti nepermatomoje tamsoje,
atgimdo žemės vaikus.

Skaityti daugiau:

KODĖL LAIKRAŠČIAI PASENSTA...

Antanas Būdvytis

     Kartą duktė paklausė — koks gyvulys naudingiausias. Pasakiau, kad elnias.

     — Kodėl? — gavau pakartotiną klausimą.

     Nagi todėl, kad elnias aprūpina eskimą mėsa, kailiais, pienu. Elnias ir pats save aprūpina — net ir žiemą kanopomis prisikapsto maistui samanų, o iš jo odos išeina geri pakinktai. Juk be jų su elniu nepavažiuosi.

     Šį pokalbį su dukra prisiminiau per vieną vakarienę pas gerą pažįstamą. Susirinkom prie be galo turtingo stalo apie tuzinas žmonių šeimyninio jubiliejaus švęsti. Ir ko ant to stalo nebuvo. Suskaičiavau 5 žuvies patiekalus — silkė marinuota, silkė su kažkokia rausva daržovių koše, sardinės aliejuje, žuvis drebučiuose, o pačioje garbingiausioje vietoje gulėjo didelė farširuota lydeka. Ją pats šeimininkas sugavo. Šaltų mėsos patiekalų, pradedant dešra, netikru kiškiu ir baigiant sudėtingais vyniotiniais, buvo ne mažiau šešių. Giliuose dubenėliuose, lyg puokštės, įvairiomis spalvomis blizgėjo kelių rūšių daržovių mišrainės, be to, mažose lėkštelėse matėsi dailiai suskaldyti agurkai ir bulgariški pomidorai su padažu. Kai beragaudami jau baigėme privalgyti, šeimininkė pradėjo nešti garuojančius cepelinus. Kaipgi čia dabar jų nevalgysi. Juk negražu neįvertinti šeimininkės triūso. Ir kai jau manėme, jog viskas, vėl pasirodė šeimininkė su vakaro siurprizu. Tai buvo tikras kaukaziškas šašlykas. Nežinau, ar daugiau tautų draugystės, ar smalsumo paskatinti, suragavome ir jį.

     Na, o kur tilpo žuvys, kumpiai, kiškiai, cepelinai, šašlykai, ten visada dar atsiras vietos gardžiom raguoliui, Reikėjo suvalgyti ir bent po vieną įvairių rūšių pyragaitį, gabalą torto. Saldumynų atsisakyti esą net nemandagu, nes tai pati didžiausia šeimininkės kūryba stalui papuošti.

Skaityti daugiau:

DANTĖ IR JO “DIEVIŠKOJI KOMEDIJA”

J. VENCKUS, S.J.

     Dantė Alighieri priklauso prie didžiausių pasaulio poetų bei rašytojų šalia Šekspyro, Miltono, Cervantes, kuriuos žmonės su pasigėrėjimu net po kelis kartus gali skaityti ir skaityti. Jie priklauso ne prie kurios nors vienos tautos, ar kurio krašto, ar kurio laikotarpio, bet prie viso pasaulio ir visų laikų kultūros. Dantė savo "Dieviškoje komedijoje" aprašo ir šventuosius, ir nusidėjėlius, prie pastarųjų priskirdamas ir save patį, nes jaunystėje savo laisvesniu gyvenimu buvo patekęs į klystkelius.

VIDURAMŽIS — KRIKŠČIONYBĖS AUKSO AMŽIUS

     Dantė gyveno ir kūrė viduramžio laikotarpiu (1265-1321). Voltaire ir enciklopedistai savo bedievišką amžių pavadino "šviesiuoju", o viduramžius — "tamsiaisiais". Tačiau viduramžiai yra krikščionybės klestėjimo laikai, kai buvo pradėtos statyti puikios gotiškos katedros su į dangų besistiebiančiais bokštais, įvairiaspalviais vitražais, daugybe šventųjų statulų. Žmonių pamaldumas labai augo.

Dante Alighieri

     Viduramžiais iškilo daug žymių dailininkų, architektų ir skulptorių. Vienas didžiausių viduramžio menininkų yra Giotto. Jis nutapė ir Dantės portretą, kurį prie šio straipsnio įdedame.

Skaityti daugiau:

N. Peseckaitės nuotraukos

N. Peseckaitės nuotraukos Marquette Parkas naktį

Skaityti daugiau:

LIETUVIŠKASIS PERKŪNAS (II)

 (Etnologinė-teologinė studija)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

5. JUODASIS IR RAUDONASIS PERKŪNAS

     Palyginę lietuviškojo Perkūno sampratą su senovės Kinijos samprata, dabar palyginkime su Afrikos gyvulių augintojų tautų samprata. Šios tautos gyvena rytiniame Afrikos krašte ir nepriklauso negrų rasei. Studijuodami Kinijos Perkūną, turėjome progos patirti, koks yra pagrindas, dėl kurio Perkūnas kovoja su kita dievybe. Matėme, kad tas pagrindas yra žmogaus gerovė. Gindamas žmogaus teises, Perkūnas išeina kovon prieš žalčio pavidalo atstovaujamąją dievybę. Nepaisant to, kad su Žalčio dievybe Perkūnas buvo geruose santykiuose ir, pasak legendos, net buvo galima juos abu sutapatinti, dėl žmogaus Perkūnas išeina į kovą su Žalčio dievybe.

     Norint atstatyti Kinijos dievybių sampratos raidą, reikėtų pastebėti šitokius tarpsnius. Pirm šios raidos reikia prileisti buvusias susiformavusias dvi atskiras religines simbolikas: Perkūno ir Žalčio. Vėliau dėl mums nežinomų priežasčių jos buvo susijusios vienybėn, sudarydamos Žalčio-Perkūno dievybę. Po to ši sintezė suiro; tą suirimą vaizduoja mūsų tyrinėjamos Kinijos legendos.

     Kad procesas buvo tikrai šitoks, o ne kitoks, mes remiamės Grabnerio dėsniu, sakančiu, kad tais atvejais, kur tam pačiam dalykui išreikšti kultūrų istorijoje sutinkamos dvi formos toje pačioje kultūroje, turime dviejų kultūrų susijimo pėdsaką (plg. W. Schmidt, The culture historical method of etnology. New York 1938, 212 psl.). Tokio religinių kultūrų susiklostymo pėdsaką sutinkame Kinijos legendų pradžioje, kur Žaltys prašo Perkūną bausti žmogų už pasikėsinimą prieš jį, o Perkūnas yra greitas šį prašymą patenkinti.

Skaityti daugiau:

Vienas šeštadienio rytas

Augustinas Tijūnėlis

     Ar galima Dievą atrasti kasdieniuose dalykuose ir įvykiuose? Ar galima tuo atradimu dalintis su savo šeima, ypač su vaikais, ir tuo būdu visiems dvasiškai bręsti? Manau, kad taip.

     Vakar mano jauniausiajai dukrelei Julytei skaudėjo ausį. Todėl šeštadienio rytą nutariau pasilikti namie kartu su ja. Štai ką mes veikėm.

     Ji labai norėjo žiūrėti televizijos. Ir aš prisidėjau. Man įdomu pastudijuoti vaikams rodomus kartūnus. Susėdom abu ir žiūrim. Žaismingai keitėm stotis pamatyti, ką gero atrasim. Didelio pasirinkimo nebuvo. Galop pasirinkom "Bugs Bunny Roadrunner'' programą.

     Vienas episodas buvo apie tris kiaulytes, kurios čia buvo parodomos "blogos". Jos apgavo herojų "Roadrunner", nes jam pardavė pirma šiaudinį, paskui medinį namą. Vilkas tuos, namus nupūtė ir pagaliau nupūtė plytų namą, kuriame kiaulytės sėdėjo ir tyčiojosi iš "Roadrunner". Šis, susidraugavęs su vilku, išėjo Raudonkepuraitės močiutės ieškoti. Žodžiu, visa pasaka buvo sumaišyta. Pasakojama ne taip, kaip įprasta. Gėrio ir blogio simboliai apvirto aukštyn kojom.

Skaityti daugiau:

Mintys apie jaunimą

Kristina Parėštytė

     Šiais laikais Šiaurės Amerikoje susiduriame su gan ryškiu gyvenimo paradoksu. Šitame krašte, kur jauni žmonės susilaukia didelio pataikavimo, kur yra begalybė progų išsilavinti, patogiai įsikurti ir laisvai gyventi, jaunimo tarpe auga pesimizmas ir apatija.

     Šiek tiek susipažinę su istorijos raida, pamatysime, kad toks reiškinys iš tikrųjų nėra naujas, nė per daug stebinantis. Kiekvienoje istorijos epochoje vyrauja skirtingos vertybės, kurios atsispindi politiniame, kultūriniame ir dvasiniame gyvenime. Idealizmas duoda kelią realizmui, dvasiškumą nugali materializmas ir atvirkščiai. Norint suprasti šių dienų jaunimą, užtenka pažvelgti į tuos kelis dešimtmečius, kurie sekė po antrojo pasaulinio karo.

     Penktasis šio amžiaus dešimtmetis pasižymėjo tam tikru optimizmu. Žmonės pradėjo užmiršti praeitą karą, atsidavė ramesniam gyvenimui. Ekonominė krašto padėtis vis gerėjo, gyvenimo lygis kilo. Institutų ir universitetų abiturientams buvo užtikrintas darbas, nes augančiame krašte trūko visokių sričių specialistų ir mokslininkų.

Skaityti daugiau:

Tėvynėje

Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

SKUDUČIAI

    "Kultūros baruose" Vladas Bartusevičius rašo apie vienus iš seniausių lietuvių paprastų žmonių pučiamuosius prietaisus išgauti muzikiniams garsams. Apie jų amžių spėliojama, kad jie atsiradę maždaug prieš 3 tūkstančius metų. Kai kas skudučius laiko senesniais už Pano fleitą ir jiems duoda net penkis tūkstančius metų.

    Giminiškų muzikiniams garsams išgauti vamzdelių randama beveik visuose žemynuose. Panašius į mūsų skudučius, vamzdelius turėjo senovės graikai juos vadindami — Pano fleita. Tai keletas arba keliolika iš nendrių, kaulo ar panašių vamzdelių padarytų nevienodo ilgumo ir sujungtų tarp savęs. Į juos pūsdamas žmogus išgaudavo darniagarsį muzikinį tam tikro aukščio garsą.

    Pano fleita buvo mėgstama rytų tautose. Buvo grojama nuo penkių iki dvidešimt tarp savęs sujungtų vamzdelių. Tų skaičius priklausė nuo atlikėjo meistriškumo. Kinijos miestų griuvėsiuose apie daugiavamzdę fleitą, vadinamą paisiao arba siao, rasta įrašų maždaug prieš keturiolika šimtų metų prieš K.g. Ši fleita nupiešta ant akmeninių sienų su kitais muzikoje vartotais įrankiais. Pagal kiniečių metraštį, paisiao buvo naudojamas karinei ir šokių muzikai. Vamzdelių eiligarsis būdavo gana įvairus.

Skaityti daugiau:

Auk didutis, būk greitutis. . .

    "Koks gražus mažytis mūsų kraštas, — kaip lašelis tyro gintaro..— skamba daugelio mūsų ausyse gal nuo vaikystės laikų į atmintį įsirėžę eilėraščio žodžiai. Iš tikrųjų, mūsų kraštas — tai tik lašelis pasaulio tautų jūroje...

    Sunku pasakyti, ar tas krašto mažumas, ar kurios kitos aplinkybės lėmė, kad lietuvių kalboje yra atsiradę tiek daug ir taip įvairių mažybinių formų. Ne vienas filologas yra atkreipęs dėmesį į šį lietuvių kalbos savitumą, į mažybinių formų vartojimo ir darybos polinkius.

    Mažybinėmis formomis išreiškiame ne tik mažumą, bet ir malonumą, pasigėrėjimą ar kokius kitokius jausmus, nuotaikas, savo požiūrį į daiktus ir reiškinius. Pavyzdžiui, motina, išleidusi sūnų eiti mokslo toliau nuo namų, savo ilgesį ir troškimą pasimatyti išreiškia liaudišku pasakymu: Kad primanyčiau, paukšteliu nuskrisčiau. Visai kitokį įspūdį sukeltų pasakymas: paukščiu nuskrisčiau.

    Eilėraštyje vadinant mūsų kraštą ne mažu, bet mažyčiu, lyginant jį ne su gintaro lašu, bet lašeliu, tokiais, rodos, paprastučiais žodžiais sugebėta taip puikiai atskleisti gimtosios kalbos ir gimtojo krašto grožį, meilę, sukeliant žavingą lyrinę nuotaiką.

    Pasigėrėjimo jausmą sukelia ir Ant. Baranausko "Anykščių Šilelio" mažybinės formos, pvz.: Minkštučiukai samanų patalai ištiesti... Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi. Užtektų tik pakeisti paprastosiomis formomis minkšti samanų patalai, linksmos ūmėdės — ir sugadintume visą poetinį įspūdį.

    O kas gi beliktų iš Maironio eilėraščio frazės: Oi Kastyti baltalyti, kam žuvytes man vilioji, — jeigu žuvytes pakeistume žuvimis!

    Gal nerasime nė vieno poeto ar šiaip rašytojo, kuris savo raštuose nemėgtų vartoti mažybinių formų. Vieni jų vartoja daugiau, kiti mažiau, bet visi junta stilistinę jų vertę.

Skaityti daugiau:

TRUMPAI IŠ VISUR

•    Kristaus drobulę, išstatytą Torine, aplankė apie trys milijonai žmonių. Drobulė buvo išstatyta iki spalio 8d. Tuo pasinaudodami mokslininkai darė tyrimus apie jos tikrumą. Torino viešbučiuose yra 21.000 vietų, ir visos vietos savaitgaliais, kol drobulė buvo išstatyta, buvo užimtos.

•    Naujas lietuviškas mišiolas jau baigtas ruošti JAV-se. Nustatytas leidinio formatas, raidžių didumas, popieriaus rūšis. Šiam leidiniui reikės nemažai lėšų. Lėšoms telkti sudaryta trijų kunigų komisija, kuriai vadovauja kun. V. Martinkus. Ruošiama spaudai ir Susitaikymo sakramento vadovas. Laidotuvių apeigynas, Giesmynas. Visa tuo rūpinasi Lietuvių Kunigų Vienybė.

•    Italijoje, Milane, veikianti Tarptautinė Krikščionių Savanorių Tarnyba turi apie 500 narių, jaunų vyrų ir moterų, dirbančių socialinio pagerinimo srityje Trečiojo Pasaulio kraštuose. Jauni krikščionys savanoriai atlieka pustrečių metų tarnybą daugiausia Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Jie dirba medicinos, švietimo, socialinio ugdymo, technikos srityse.

•    Vatikano knygų leidykla jau antrą kartą dalyvavo Frankfurto tarptautinėje knygų mugėje. Parodai parinkti eksponatai: liturginės knygos. Apaštalų sosto oficialūs leidiniai, religinio turinio knygos.

•    Motina Teresė, Meilės misijonierių vienuolijos steigėja, besidarbuojanti Indijoje, įsteigė naują vyrų vienuoliją Acilia mieste, netoli Romos, Italijoje. Tai Dieviškojo Žodžio Broliai, kurie didžiąją laiko dalį pašvęs mąstymui, o kelias valandas per dieną skelbs evangeliją žodžiu ir darbu. Motina Teresė įsteigė ir panašią moterų vienuoliją.

Skaityti daugiau:

1978 METŲ “LAIŠKŲ LIETUVIAMS” TURINYS

ĮVAIRŪS STRAIPSNIAI
 
262, 303, 333
 
ŠEIMA
 
 
JAUNIMAS
 
 
MOKSLAS
 
 
KNYGOS
 
 
EILĖRAŠČIAI
 
 
ATGARSIAI ...................................... 141, 177, 212,  252
 
TRUMPAI IŠ VISUR — įvairiuose numeriuose yra žinučių iš katalikiškojo pasaulio.
 
“LAIŠKAI LIETUVIAMS” — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas. Redaguoja Juozas Vaišnys, S.J. Administratorė — Aleksandra Likanderienė. Redakcijos ir administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago, Ill. 60636. Tel. 737-8400.
 

Paskutinis lapas

“LAIŠKU LIETUVIAMS” KONKURSAS

    Dvidešimtojo “Laiškų lietuviams” konkurso tema: Geras draugas retas paukštis. Straipsnis turi būti ne ilgesnis kaip 3000 žodžiu, pasirašytas slapyvardžiu ir, įdėjus atskirame vokelyje savo tikrąją pavardę, adresą bei telefoną, atsiųstas redakcijai iki 1979 m. vasario mėn. 1 dienos. Galima rašyti ir beletristine forma.

    Skiriame keturias premijas. I — 150 dol. (mecenatas dr. Leonas Kriaučeliūnas), II — 100 dol. (mecenatai Bronė ir Jonas Veselkai), III — 75 dol. (mecenatai: 50 dol. Bronė ir Pranas Vitai, 25 dol. Vincas Kuliešius), IV — 50 dol. (mecenatė Stefanija Rudokienė).

    Konkursui atsiųsti straipsniai tampa redakcijos nuosavybe ir gali būti spausdinami “Laiškuose lietuviams”.

    Konkurso vertinimo komisija: T. Jonas Borevičius, S.J., Dalia Kučėnienė, Ilona Laučienė, Aleksandra Likanderienė, dr. Zigmas Smilga.

    Laimėtojams premijos bus jteiktos “Laiškų lietuviams” koncerte 1979 m. kovo mėn. 10 d. 7 val. vak. Jaunimo Centre.

SVARBUS ADMINISTRACIJOS PRANEŠIMAS

    Pabrangus popieriui, paštui ir spaudos darbui, nuo 1979 m. sausio 1 dienos “Laiškų lietuviams” metinė prenumerata pakeliama iki 8 dol. Skaitytojų patogumui administracija laikosi tokios tvarkos: žurnalo prenumerata kiekvienam pratęsiama automatiškai, nebent iš anksto būtų pranešta, kad toliau nebenori gauti žurnalo. Už šių ir ankstyvesniųjų metų žurnalo siuntinėjimą dar neužsimokėjusieji yra prašomi kaip galima greičiau tai padaryti. Taip pat pageidaujama, kad ir už ateinančius metus būtų užmokėta metų pradžioje. Siunčiant prenumeratos mokesti, yra daug saugiau naudoti čekius arba “money orderius”. Jau yra buvę atvejų, kad, siunčiant grynais, nei laiškas, nei pinigai administracijos nepasiekdavo.

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Dr. Albertas Gerutis. PETRAS KLIMAS, valstybininkas, diplomatas, istorikas ir kankinys. Išleido “Vilties” draugijos leidykla 1978 m. Monografijos leidimo mecenatas dr. Vladas Bložė. 320 psl., kaina 10 dol.

Skaityti daugiau: