Spausdinti

Augustinas Tijūnėlis

     Ar galima Dievą atrasti kasdieniuose dalykuose ir įvykiuose? Ar galima tuo atradimu dalintis su savo šeima, ypač su vaikais, ir tuo būdu visiems dvasiškai bręsti? Manau, kad taip.

     Vakar mano jauniausiajai dukrelei Julytei skaudėjo ausį. Todėl šeštadienio rytą nutariau pasilikti namie kartu su ja. Štai ką mes veikėm.

     Ji labai norėjo žiūrėti televizijos. Ir aš prisidėjau. Man įdomu pastudijuoti vaikams rodomus kartūnus. Susėdom abu ir žiūrim. Žaismingai keitėm stotis pamatyti, ką gero atrasim. Didelio pasirinkimo nebuvo. Galop pasirinkom "Bugs Bunny Roadrunner'' programą.

     Vienas episodas buvo apie tris kiaulytes, kurios čia buvo parodomos "blogos". Jos apgavo herojų "Roadrunner", nes jam pardavė pirma šiaudinį, paskui medinį namą. Vilkas tuos, namus nupūtė ir pagaliau nupūtė plytų namą, kuriame kiaulytės sėdėjo ir tyčiojosi iš "Roadrunner". Šis, susidraugavęs su vilku, išėjo Raudonkepuraitės močiutės ieškoti. Žodžiu, visa pasaka buvo sumaišyta. Pasakojama ne taip, kaip įprasta. Gėrio ir blogio simboliai apvirto aukštyn kojom.

     Pagalvojau: čia proga vėl iš naujo atpažinti ir atskirti kas yra gera, ir kas ne. Iš to didelė nauda, nes taip ir gyvenime būna. Įvykiai, daiktai, žmonės kartais mus veda į gėrį, o kartais ne. Pasidalinome įspūdžiais su Julyte. Paėmėm pavyzdį iš mūsų kasdienio gyvenimo. Skaityti, pavyzdžiui, yra gera. Bet jei skaitydami užmirštam šiukšles išnešti, jau negerai. Ir televizijos žiūrėti smagu. Bet jei tuomet neberandam laiko pabendrauti su kitais šeimos nariais, taip pat negerai.

     Aiškinamės toliau: ką reikia daryti? Kaip sužinoti, ką kada pasirinkti? Turime nenuilstamai gėrio ieškoti visokiose aplinkybėse, visokiomis formomis. Ir turime nebijoti suklysti, nes Dievas atleidžia. Jis nori, kad ir per savo klaidas mes mokytumės ir brestume.

     Prisižiūrėję televizijos, mudu su Julyte žaidėm ir piešėm. Pirmiausia nutarėm piešti. Atsisėdom ant grindų, susiieškojom šiek tiek vaškinių pieštukų ir ėmėm spalvoti paveiksliukus spalvavimo knygutėje.

     Ar geriau vaikui leisti spalvoti nupieštus paveiksliukus, ar raginti pačiam kurti? Julytė labai mėgsta spalvoti. Manau, kad tai duoda jai pasitenkinimo. Tad mudu susėdę spalvavom drauge. Kilo mintis nupiešti gėlyčių ant kiškučio ausų. Tai buvo juokinga. Pripiešėm ir nuspalvavom daugiau gėlyčių ant kiškučio stalo. Abiem tai labai patiko. Grožėjomės savo originaliu darbu.

     Julytė nori žaisti savo mėgstamą žaidimą. Ji dar maža, tad mėgsta sugalvoti savo taisykles, bet taip pat nenori apleisti jau sustatytų to žaidimo taisyklių. Tariamės: ką daryti? Ogi galime susitarti! Žaidžiam taip, kaip susitariam. Bežaisdami prasimanom kitas taisyklių variacijas ir jas išbandom. Tai labai įdomu. Ilgainiui sugrįžtame prie įprastų taisyklių ir žaidžiam, kol nusibosta. Pagalvoju: gyvenime reikia lankstumo. Reikia išmokti žaisti teisingai. Bet būna ir išimčių. Kartais tenka ištrūkti iš įprastų taisyklių. Toks buvo ir mudviejų bandymas. Proga abiem pasimokyti.

     Dabar man reikėjo truputį padirbėti. Ėjau kambario siurbti. Julytė nutarė televizijos žiūrėti. Valandėlę kiekvienas užsiėmėm atskirai. Atsiminiau, kad turiu straipsnį parašyit. Sėdau prie virtuvės stalo ir Julytę pasikviečiau drauge. Pamačius butelį sunkos, Julytei užėjo noras man patarnauti. Atsinešė du stiklus, įpylė sunkos man ir sau. Tada paprašė obuolio. Nors pas mus yra taisyklė, kad neužkandžiaujama tarp valgių, šį sykį abu valgėm. Padarėm išimtį.

     Julytė klausia, kodėl aš rašau. Tai geras klausimas. Rašau todėl, kad mėgstu rašyti. Man įdomu žaisti žodžiais. Tikiuos, kad tuo mano žaidimu kas nors galės pasinaudoti. Tai man duoda pasitenkinimo, kad darau naudingą darbą. O Julytė mato, kad mano sunka išgerta. Įpila man sunkos iš savo stiklinės. Pasidalina ir sako: "Gerk". Aš geriu ir sakau: "Ačiū, Julyte". Jos veidely švyti pasitenkinimo šypsnys.

     Julytė kviečia žaisti. Einam. Ji sako: "Tu skaičiuosi, o aš pasislėpsiu". Sutariam. Aš atsistoju prie spintos ir šaukiu visa gerkle: "Vienas, du, trys...", iki dešimt. "Štai ateinu!" Randu ją prie kėdės. Abu trykštam juokais. Tada ji skaičiuoja. Aš atsisėdu ant kėdės ir užsimerkiu. Ji ateina ir sako: "Radau!" Bet aš nereaguoju. Ji vėl pakartoja, ir aš pritariu, kad taip. Vėl didžiausi juokai. Žaidimą pakartojam. Kur yra jo esmė? Ogi prisipažinime, kad vienas kitą radom. Taip ir Dievas su mumis žaidžia. Jis siunčia visokiausių progų jo ieškoti. Ieškom, ieškom, kol susitinkam. Tai proga prisipažinti, kad vienas kitą radom. Apie tai pasidalinom mintimis su Julyte.

     Dabar aš noriu baigti rašyti. Pasiūlau jai nupiešti mūsų žaidimą. Noriu, kad ji užsiimtų, kad galėčiau rašinį pabaigti. Julytė piešia. Nupiešusi rodo man ir klausia: "Ar gerai?"—"Dar daugiau žmogiukų nupiešk", atsakau. Ji visiškai įsitraukia į savo darbą. Bet po kelių minučių vėl siūlo žaisti. "Vėliau, kai baigsiu rašyti". Julytė laukia. Ji apžiūrinėja Vytuko paliktą foto aparatą. Tuo tarpu baigiu rašinį. Julytė dar nori man paaiškinti savo piešinį. Rodo pirštuku: "Čia aš ieškau tavęs. Čia tu ieškai manęs". Užrašome tuos žodžius apačioje. Tada einam žaisti. Turiu pildyti savo pažadą.

     Aš skaičiuoju, o Julytė slepiasi. Baigęs neinu ieškoti. Įdomu, kas bus... Julytė uždainuoja savo slėptuvėje, kad žinočiau, kur ji. Ar tai ne malda? Ar mes nesimeldžiam todėl, kad Dievas žinotų, kur esame. Ta mintis mane užintriguoja. Surandu savo dukrelę, susitinkam, ir vėl triukšmas, juokai.

     Ir taip rieda šeštadienis.

• Charizmatinio sąjūdžio suvažiavimas, įvykęs rugp. 18-20 dienomis Notre Dame universiteto stadione, sutraukė 22.000žmonių. JAV-se, kur dabar yra 49 mil. katalikų, veikia 3.200 charizmatinių grupių.