(Etnologinė-teologinė studija)

VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS, MIC

5. JUODASIS IR RAUDONASIS PERKŪNAS

     Palyginę lietuviškojo Perkūno sampratą su senovės Kinijos samprata, dabar palyginkime su Afrikos gyvulių augintojų tautų samprata. Šios tautos gyvena rytiniame Afrikos krašte ir nepriklauso negrų rasei. Studijuodami Kinijos Perkūną, turėjome progos patirti, koks yra pagrindas, dėl kurio Perkūnas kovoja su kita dievybe. Matėme, kad tas pagrindas yra žmogaus gerovė. Gindamas žmogaus teises, Perkūnas išeina kovon prieš žalčio pavidalo atstovaujamąją dievybę. Nepaisant to, kad su Žalčio dievybe Perkūnas buvo geruose santykiuose ir, pasak legendos, net buvo galima juos abu sutapatinti, dėl žmogaus Perkūnas išeina į kovą su Žalčio dievybe.

     Norint atstatyti Kinijos dievybių sampratos raidą, reikėtų pastebėti šitokius tarpsnius. Pirm šios raidos reikia prileisti buvusias susiformavusias dvi atskiras religines simbolikas: Perkūno ir Žalčio. Vėliau dėl mums nežinomų priežasčių jos buvo susijusios vienybėn, sudarydamos Žalčio-Perkūno dievybę. Po to ši sintezė suiro; tą suirimą vaizduoja mūsų tyrinėjamos Kinijos legendos.

     Kad procesas buvo tikrai šitoks, o ne kitoks, mes remiamės Grabnerio dėsniu, sakančiu, kad tais atvejais, kur tam pačiam dalykui išreikšti kultūrų istorijoje sutinkamos dvi formos toje pačioje kultūroje, turime dviejų kultūrų susijimo pėdsaką (plg. W. Schmidt, The culture historical method of etnology. New York 1938, 212 psl.). Tokio religinių kultūrų susiklostymo pėdsaką sutinkame Kinijos legendų pradžioje, kur Žaltys prašo Perkūną bausti žmogų už pasikėsinimą prieš jį, o Perkūnas yra greitas šį prašymą patenkinti.

     Afrikos legendose neturime paliudytos dievybių sintezės. Ten Perkūnas su nieku nesijungia. Bet ten jis yra suskilęs pats savyje, ir tas suskilimas yra įvykęs taip pat dėl žmogaus reikalų. Pasekime šiam reikalui Massai tautos religijos Juodojo ir Raudonojo dievo konflik tą.

     "Vieną dieną Juodasis dievas tarė Raudonajam:

     —    Duokime žmonėms šiek tiek lietaus, nes jie miršta iš bado.

     Raudonasis dievas pritarė ir sakė kitam, kad jis paleistų vandenis. Šis taip padarė, ir stipriai palijo. Praėjus kuriam laikui. Raudonasis dievas pasakė Juodajam sustabdyti vandenį, nes yra priliję užtektinai. Juodasis dievas tačiau buvo nuomonės, kad lietaus žmonėms dar nepakanka, ir leido lyti iki rytojaus ryto, kai Raudonasis vėl pasakė, kad paliję yra užtektinai. Tada Juodasis dievas vandenį sulaikė.

     Praėjus keletui dienų, Juodasis dievas pasiūlė vėl duoti žmonėms šiek tiek lietaus, nes žolė yra visiškai išdžiūvusi. Tačiau Raudonasis dievas buvo priešingas ir delsė sutikti, kad vanduo vėl būtų išleistas. Jie kurį laiką vienas su kitu kovojo, iki pagaliau Raudonasis dievas pagrasino žmones išžudyti, kuriems, kaip jis sakė. Juodasis dievas kenkia. Į tai Juodasis dievas atsakė:

     —    Aš neleisiu, kad mano žmonės būtų išžudyti.

     Jis turėjo galimybę juos apsaugoti, nes jis gyvena arčiau jų, o Raudonasis dievas yra virš jo.

     Kai kas nors išgirsta danguje perkūno trenksmą, tai supranta, jog Raudonasis dievas stengiasi pasiekti žemę, kad nužudytų žmones. Kai kas nors girdi tolimą perkūno griausmą, tai supranta, kad Juodasis dievas sako:

     — Palik juos ir nežudyk" (A. C. Hollis, cit. iš W. Schmidt, Die Ursprung der Gottesidee, VII tomas, 341-342 psl.).

     Šiame pasakojime nėra dviejų kultūrų susijungimo. Greičiau čia turime vienos kultūros skilimą. Nors čia yra du Perkūnai, tačiau jie abu yra Perkūnai. Į jų skirtumą W. Schmidt žiūri kaip į specializacijos padarinį. "Šie du dievai, Raudonasis ir Juodasis, yra dangaus reiškinių išskyrimas į savaimingus subjektus. Tai atsirado specializacijos pagrindu tuo būdu, kad lietus ir perkūnas, seniau buvusios vieno dievo funkcijos, čia yra paverstos savaimingomis būtybėmis. Massai religijoje tai įvyko, gal būt, dėl pasikeitusių ūkininkavimo sąlygų. Mat, juodas dangus duoda lietų, kuris yra be galo reikalingas kaimenei, o raudonas dangus yra tas, kuris audros metu naikina ir žudo. Taip pat čia yra padarytos savarankiškomis dvi aukščiausios būtybės funkcijos: jos gerumas, pasireiškiąs dovanomis, ir jos kietos bausmės" (ten pat, 356 psl.).

     Aukščiausiosios būtybės suskilimas, pasireiškiąs tarpusavio kova, yra dažnas reiškinys tautų tradicijose. Tačiau Senojo Testamento formuotojai šios dievų kovos neįtraukė į Izraelio santykių su Dievu patirtį. Greičiausiai jie nuo to susilaikė dėl to, kad, išryškindami Dievo oponentą, nenorėjo pakenkti Jahvės autoritetui. Taip sako didelis Sen. Testamento tyrinėtojas, buvęs Biblinio instituto Romoje rektorius R.A.F. MacKenzie, S.J., savo studijoje Faith and History in the Old Testament", 1963 m., 52 psl.

     Prieš pereidami prie klausimo, ar lietuviškasis Perkūnas yra suskilęs ir ar jis turi išlaikęs vyriausiojo dievo prasmę, sustokime pirmiau prie klausimo, ar mūsų Perkūno sampratoje pasitaiko afrikietiškosios simbolikos. Iš tikrųjų turime porą legendų, kuriose kalbama apie raudoną perkūną, kuris yra kito perkūno persekiojamas.

     Taip Ragainės apskrities Krampiškio kaimo legenda pasakoja apie dvi ūkininko dukteris, kurios grėbė šieną "pasikėlusios kedelius". Užėjus audrai, tėvas pamatė vienos sterblėje "raudoną vyraitį". Tėvas, kiek įmanydamas, šaukė, kad ji pakeistų kedelius. Kai ji tai padarė, "tame pat akimirksnyje tas raudonjekskis iš kedelio tiesiog į šalia stovintį gluosnį įšoko, o Perkūnui su žaibais į jį šaujant, jis smala susileido, kuri šalia gluosnio matoma buvo, o mergi dvi laimingai namus atsiekė" (Basanavičius, Liet. pasakos, II, 57 psl., 6nr.).

     Šiame pasakojime matome Perkūno konfliktą su "raudonu vyraičiu", kuris reiškia žaibą. Čia turime perkūno pasidalinimą ir tarpusavio kovą. Tai yra afrikietiška tradicija. Tačiau čia yra ir kinietiško perkūno simbolizmo liekanos, būtent smalos, į kurią pavirsta nutrenktas Perkūno priešas.

6. PERKŪNO GARBINIMAS PIRMINĖSE

KULTŪROSE

     Pirminėmis kultūromis čia yra vadinamos tos žmonių kultūros, kurios yra mažiausiai pažengusios įrankių ir priemonių gaminimo srityje. Jų pėdsakų turime užrašytų visuose kontinentuose, neišskiriant Europos. Afrikoje tai yra mažaūgiai pigmėjai, vadinami bušmenais. Australijoje jų yra įvairių, bet ypač yra išgarsėję Anadamanų salų gyventojai. Amerikoje seniausios kultūros yra nustatytos šiaurinėje Kalifornijoje, būtent Yuki tautų grupė. Europoje ir Azijoje tai yra kraštutinės šiaurės gyventojai, tarp kurių galima paminėti samojiedus.

     Daugumas šių kultūrų yra išlaikiusios savo religinėse kultūrose Perkūno, kaip religinio veiksnio, pėdsakų. Kalifornijos Yuki yra įdomūs mūsų studijuojamam klausimui tuo, kad jų Perkūnas turi išlaikęs pilnaprasmio Dievo sampratą. Nustatant Yuki tautų grupės senumą, yra pasižymėjęs antropologas A.L. Kroeber. Jų religinę kultūrą yra išryškinęs W. Schmidt. Šalia kitų savo darbų jis yra parašęs studiją apie perkūną ir vaivorykštę Yuki tautose. Studija buvo paskelbta leidinyje, pagerbiant prof. Kroeberio mokslinę veiklą. Schmidto studija pavadinta "Donner und Regenbogen beim Höchsten Wesen der Yuki". Šioje studijoje jis cituoja vienos Yuki genties vado pamoką vaikams. Vadas kalbėjo: "Senasis žmogus, kuris iš ten atėjo mūsų pamokyti, yra tas, kuris yra mus padaręs. Jis išmokė mus dalykų, kurių mes nežinojome... Jis nebuvo senas žogus. Jis tik pasivertė senu žmogumi. Paskui jis užsiaugino sparnus. Jo vardas yra Marumda. Jis yra tas, kuris padarė pasaulį. Jis padarė jūrą. Jis padarė viską, ką jūs matote... Jis padarė šią didžiąją jūrą ir gali ją vėl išdžiovinti. Jis padarė ir žmones. Jis padarė viską čia, ant žemės. Pagalvokite apie tai gerai, vaikai" (307 psl.).

     Schmidtas tai cituoja iš J. de Angulo "The Creation Myth of the Indians". Ši Yuki Dievo samprata yra glaudžiai susijusi su perkūnu. Griausmas yra laikomas šio Dievo kalba. Jis pats yra vadinamas Perkūnu ar Perkūnuotoju" (299 psl.). Tokią aukštą Perkūno sampratą yra išlaikiusios ne visos Yuki tautos. Pietinėse tautose Perkūnas yra nugalėtas genties tėvo (301 psl.).

     Visose Yuki tautose yra labiau išplitusi vaivorykštės, kaip aukščiausios būtybės drabužio, samprata. Samojiedai nėra taip ryškiai išlaikę Perkūno, kaip aukščiausios būtybės sampratą, bet jie yra išlaikę gyvą vaivorykštės sampratą.

     Šia proga reikia prisiminti, kad lietuviškoji Perkūno samprata neliudija jo ryšio su vaivorykšte. Jau pats vardas — Vaivos juosta ar Laumės juosta — šį gamtos reiškinį jungia su kitais religiniais personažais. Vaivorykštė, atsiribojusi nuo Perkūno, samojiedams yra pasidariusi savaimingas religinis simbolis.

     Ši iškyla į pirmines žmonijos kultūras mums yra naudinga tuo, kad ji visų pirma paliudija labai seną Perkūno tradiciją žmonijoje. Antra, ji liudija, kad Perkūnas pirminėje kultūroje buvo suprantamas kaip pilnaprasmis Dievas. Ir trečia, jau pirminėse kultūrose pastebima Perkūno skilimo reiškinių. Yuki tautose jis yra nugalimas genties tėvo, o samojiedų tautoje, vietoj Perkūno, religiniu simboliu pasidaro Vaivorykštė. Vaivorykštė savaimingą religinę simboliką įgauna ir Yuki tautose.

7. AR LIETUVIŠKASIS PERKŪNAS YRA PILNAPRASMIS DIEVAS

     Į šį klausimą teigiamai atsako Vienos prof. Wilhelm Havers. Jis mano, kad Lietuvoje "Dievas, t.y. aukščiausiasis dangaus Dievas, yra kartu ir Perkūnas". Tuo tarpu pas germanus yra priešingai negu pas lietuvius, kur Perkūnas yra griežtai skiriamas nuo dangaus Dievo 'Teiwaz', kaip ir nuo jo įpėdinio Wodano" (Die Religionen der Urindogermanen im Lichte der Sprache, red. Franz Koenig, Wien 1961, II tomas, 710 psl.).

     Žvelgiant į šį klausimą iš čia mūsų apžvelgtų legendų, jis taip paprastai neatrodo. Iš jų mes susidarėme vaizdą, kad lietuviškasis Perkūnas yra kovojantis dieviškas veiksnys, vis tiek ar jis būtų labiau giminingas kinietiškajai ar afrikietiškajai tradicijai. Kaip matėme, Kinijoje jis dėl žmogaus išeina į kovą su žalčiu, o Afrikoje, taip pat dėl žmogaus,, jis kovoja su savo antrąja puse. Taigi lietuviškąjį Perkūną būtų galima laikyti stipriai humanistiškai nusiteikusiu, nors jo kovos priežastis — skriaudžiamas žmogus lietuviškose legendose nėra paliudytas. Kad lietuviškoje tradicijoje nesutinkama žalčio — Perkūno priešo, tai greičiausiai yra dėl to, kad čia žaltys ilgus laikus buvo teigiamai suprasto dieviškumo simbolis.

     Pastebėjus lietuviškojo Perkūno kovojantį ir humanistinį pobūdį, dar nėra nusakyta visa jo prigimtis. Kad jis turi susilpninto Dievo bruožų, galima pastebėti, toliau skaitant varijantą nr. 7 apie žmogų, kuris nušovė raudonai apsirengusį "vyraitį": "Apsidairęs pamatė dabar jisai nekurį senuką, jau prisiartinantį ir tariantį:

     —    Tai tu jį veik nušovei!

     —    Na, je, aš jį nušoviau, — atsakė medinčius.

     —    Ale kam tu tai darei? — sakė senukas. — Aš jį jau septynias mylias atsivijau, o jam nieko nedariau; daugiau taip nedaryk, į žmogų neturi šaut. Štai aš tau paraką duosiu, nuo to tik porą grūdelių įsidėjęs, kožną kart pataikysi, ale į žmogų nešauk!... Tas senukas buvęs Perkūnas" (Basan., Liet. pasakos, II, 57-58 psl.).

     Šiame pasakojime vėl turime ryškų kinietiškosios tradicijos susijungimą su afrikietiškąja, nes senelis dovanoja parako, o nušautas Perkūno priešas buvo raudonas vyraitis. Šalia to, čia iškyla senelio pavidalas, kuris yra gerai pažįstamas Dievo pavidalas tautų tradicijose. Tai yra Dievas, tačiau netekęs ar nenaudojąs savo visagalės valdžios. Jis etnologinėse studijose vadinamas "Deus otiosus", t. y. nieko neveikiąs Dievas. Gal būt, jį galima vadinti septintosios biblinės kūrimo dienos Dievu, t.y. Dievu, kuris ilsisi. Jis yra geras. Jis vertina gyvą būtybę, neleisdamas jos naikinti net ir tada, kai ji yra jam nusikaltusi.

     Lietuviškoje tautosakoje pilna šitokio besiilsinčio Dievo personažų. Tai yra visokie seneliai, kurie įvairiems geriems, bet vargstantiems žmonėms suteikia įvairių nuostabių dovanų. Jie atstovauja gerumui ir dosnumui. Bet jie patys ateina dažniausiai elgetos išvaizda. Su Perkūnu dažniausiai šis senelis nejungiamas.

     Tačiau šioje legendoje, būtent nr. 7, turime gerojo senelio ir Perkūno junginį. Tokie dieviški atributai, kaip perkūno trenksmas, vaizduojąs visuotinę ir nenumatomą jėgą, ir elgeta, kuris neturi pakankamai jėgos sutvarkyti savo priešui ir yra priverstas jį vytis septynias mylias, yra neturį nieko bendro vienas su kitu. Be abejo, jie gali tilpti teisingai suprastoje Dievo sampratoje, tačiau jie nėra tos pačios legendos organiškos dalys. Šie pažyminiai nėra nei vienas iš kito išvesti, nei lengvai derinami bet kokioje teologinėje galvosenoje. Ta religinė galvosena, kuri dievybę supranta kaip nuotykingą visagalę jėgą, kuriai niekas neatsilaiko, negalėjo dievybės suprasti bejėgio gerumo asmeniu. Ir antra vertus, tas dievybės supratimas, kuris Dievą laiko kaip kažką pasenusio, praeinančio ir neturinčio jėgos, bet dar kartais sutinkamo gyvenime, negalėjo jo suvokti kaip beatodairiškai trenkiančio perkūno. Taigi šie pažyminiai nėra tos pačios kilmės. Tačiau koks nors nežinomas šios legendos autorius juos sujungė į vieną personažą.

     Lietuviškasis Perkūnas nėra nei žmogaus, nei pasaulio kūrėjas, koks jis yra Kalifornijos Yuki religijoje. Dėl to vargu ar galime jį laikyti pilnaprasmiu Dievu. Lietuviškosios legendos greičiau liudija jo sudėtingumą. Taip pat jos liudija jo turtingą istoriją, tolimą jo nueitą kelią tautų kultūrose. Lietuviškasis Perkūnas liudija dieviškosios sampratos suskilimą ir iš to kilusią dievų kovą. Legendose radome pastangų Perkūnui prijungti gražaus dorinio gerumo. Šio prijungimo galimybė atsirado dėl to, kad kovojantis Perkūnas buvo suprastas jau ne kaip visagalis. Turint visa tai prieš akis, darosi aiškiau, kodėl lietuviškoji krikščionybė pilnaprasmiam Dievui pavadinti pasirinko indoeuropietišką vardą Dievas, o ne toli iš anapus indoeuropietiškųjų kultūrų ateinantį Perkūną.

8. PERKŪNO BENDRADARBIS ŽMOGUS

     Ką bemanytume apie Perkūno personažą lietuviškose legendose, turime atkreipti dėmesį į tose legendose pasireiškiantį žmogų. Jis čia yra nepaprastai didelių užsimojimų ir pilnas anapus šio pasaulio išeinančios jo iniciatyvos. Galima sakyti, kad jis pats čia atstovauja veikliajam dieviškumo principui. Kai Perkūnas yra nusilpęs, žmogus išeina už jį.

     Nesiduokime suklaidinami šio žmogaus šautuvo ir nemanykime, kad jis yra praėjusio šimtmečio kūrinys. Šautuvo įdavimas į rankas šiam medžiotojui yra labai vėlyvas reiškinys. Devynioliktojo šimtmečio žmogus galėjo įduoti šiam personažui šautuvą, bet negalėjo sukurti jo paties. Ką galėtume tikėtis rasti, jei atimtume šiam medžiotojui šautuvą? Galėtume tikėtis rasti pėdsaką artojo, kuris yra susijęs su Perkūno mitologija, bet jo pėdsako mes čia nerandame. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad medžiotojas šiose legendose yra daug senesnės kultūros palikimas. Gal būt, jo asmenyje yra tiesioginis ar netiesioginis palikimas kurios nors pirminės medžiotojų kultūros. Dėl to vėlesnis legendos redaktorius rado galimu dalyku įduoti į jo rankas šautuvą.

     Lietuviškųjų Perkūno legendų žmogus yra vertas dėmesio ir studijų. Jis jokiu būdu nėra gamtos garbintojas. Toks jis galėtų būti, jeigu jis būtų kilęs iš 18 ar 19 šimtmečio. Jis yra transcendentinės veiklos žmogus, nes jungiasi į antgamtinių būtybių kovas. Šito jo bruožo jokiu būdu negalima praleisti iš akių, studijuojant lietuviškąsias Perkūno legendas.

     Žinoma, atkreipiant dėmesį į šio žmogaus pranašumą, negalima praleisti iš akių ir jo tragikos. Jo per toli siekianti veikla susilaukia Senelio papeikimo, nes ji ne tiek jį ugdo, kiek naikina. Tai atsitinka dėl to, kad šis žmogus, tapdamas dievų kovos dalininku, kartu pasidaro ir dieviškumo naikintojas savyje. Kai jis veikia, būdamas riboto pažinimo, pažeidžia dievišką pilnatvę. Tokiu būdu jis dieviškumą naikina. Tiesa, Senelis nekaltina jo už Dievo nužudymą; jis jį kaltina už žmogaus nužudymą. Bet kaip tik tie dalykai yra artimai sujungti pačioje legendoje. Jie jungiasi ir metafizinėje, ir fizinėje tikrovėje.

     Apie šio žmogaus tragiką liudija legendos pabaiga. "Po to medžiotojas jau kelis metus didžiausioje laimingystėje su tuo paraku medžiojęs buvo. Kartą jis, su nekuriuo žmogumi dideliai susipykęs, su minėtuoju paraku pūčką užprovijęs, ant jo pamierinęs, padirgė, ale ne savo priešininką, bet save patį nušovė" (II, 58 psl.).

     Čia yra išreikšta dievažmogio tragika. Ji pasireiškia visuomeninėje srityje, nes dievažmogis naikina kitus žmones. Bet ši tragika yra ne mažiau pavojinga ir jam pačiam, nes žudo ir jį.