Eilėraščiai

Zenta Tenisonaitė

MEDITACIJOS

K a i   š i ą n a k t   k r i s   ž v a i g ž d ė s

Kai šiąnakt kris žvaigždės,
Tavo žodžiai, tarytum
šviesos nematomas raštas,
tekės ant mano rankų.
Negirdimoje tamsoje
aš gaudysiu Tavo Šviesą
ir gesinsiu ją
baltoje ugnyje.

P r i s i k ė l i m a s

Tu esi Ugnis,
kuri gydo žemę.
Šviesos šešėlis ant
nuvargusio laiko blakstienų.
Tavo balso Šviesa,
auganti nepermatomoje tamsoje,
atgimdo žemės vaikus.

A t s i m i n i m a i

Sidabrinis branduolys.
Medžių žalios bangos.
Rožinių anemonų salos.
Erškėtrožės ir mirę paparčiai.
Senas vanduo tyli...

Kas naktį parke šoka
mėnesienos mergaitės.
Kas naktį aušros karaliūno
kardas skelia žaižaras rytuose.
Kas naktį (gaidžiui pragydus)
stikliniai žirgai pasibaido,
išvydę nakties Juodą Ranką .. .

A m ž i n a   s ė k l a

Raudonas saulės balsas
auga kietoje žemėje.
Gyvenimas (lyg uždrausta vasara)
stovi, kaip tuščias namas,
ir pasakoja tamsai.
Mirtis yra akimirksnio trūkis.
Laiko raukšlė ant
Amžinybės vandens paviršiaus.
Amžina Sėkla.

K a r a l i š k a   m e i l ė

Jūros bangų ilgi liežuviai
bučiuoja smėliui padus.
Tyla, netekus balso,
nubėga per virpantį vandenį.
Tavo mėlynos ugnies žodžių Vanduo,
kaip nematomas alsavimas.
Aš myliu Tavo žodžius,
nupaišytus debesyse. ..

M i n t i s

Kiekvieno judesio nuovargis,
kaip stiklinės šukės,
laukia ieškodamas
mano paklydusio balso.
Akiraty pražysta liepsna,
tarytum šiaurės pašvaistė.
Ir išnyksta, kaip be galo
trumpas akimirksnis.
Vidurnakčio Malda.