MANO V. JĖZAUS KRISTAUS DIEVAS

KARL RAHNER, S.J.

     Tu, mano Dieve, esi begalinė neribota Būtis. Viskas, kas tik yra ir kas galėtų būti, amžinai yra Tavyje. Ką besužinočiau, to tėviškė visą amžinybę yra Tavoji Dvasia. Ko betrokščiau, Tu visados turėjai. Ką tik myliu, savo pagrindu yra tai, ką Tavoji Meilė jau amžinai myli — Tu, Tu Pats. Tu esi Išmintis, Galia, Gėris, Gyvybė ir Stiprybė. Tu esi viskas, ko galėčiau bet kada geisti ar įsivaizduoti.

     Ir kaip gali visa tai būti Tavyje drauge tuo pačiu metu? Čia, kur aš gyvenu, visa, kas žmonių žinoma, ir mylima, ir geidžiama, visada yra atskira, nuo kits kito atitolę, padalyta. Daiktai — riboti. Kai kurių ypatybių jie turi, o kitų neturi. Mintis — blanki, be gyvybės; gerumui trūksta jėgos; jėga — be meilės; nekontroliuojama gyvybinė energija tampa mirtina, brutali.

     Mums niekad nesiseka suslėgti draugėn į ankštą mūsų ribotumo indą visko, kas mums atrodo gera. Gera, jau vien todėl, kad yra: gyvybė ir išmintis, gerumas ir jėga, stiprybė ir švelnumas. Šitos ir visos kitos mūsų įvairios gyvenimo pajėgos yra tai, be ko mes nei galim, nei norim verstis, o visgi kiekviena jų neišvengiamai išstumia kitas. Tik viena, ką mes galim ir turim daryti, tai visas tas pajėgas tvarkyti, sustatyti joms kokią nors hierarchišką tvarką, skirti kiekvienai jų deramą vietą, nustatyti ribas, kad nė viena jų neįsigalėtų taip labai, jog nustelbtų kitas. Savo gyvenime turim laikytis "tvarkos", gyventi "santūriai".

     Mums reikia rūpintis, kad dvasia netaptų sielos priešu, gerumas kad nevirstų silpnumu ir stiprybė brutalia jėga. Visa tai tartum parazitai reikalauja sau mūsų gyvybinio kraujo dalies, visi godžiai geidžia gyventi mumyse mūsų sąskaiton. Mums tenka taupios šeimininkės vaidmuo — dalyti ribotą savo energiją mažyčiais seikėjamaisiais puodukais.

     Čia nėra nieko, kame galėtume visiškai pasinerti, nieko, kam visiškai save atiduoti. Bet kokia santūrumo stoka būtų ir mūsų pačių, ir mūsų branginamojo objekto žūtis. Viską žinantieji retai teturi šiltą širdį; šio pasaulio galiūnai paprastai būna kieti; yra priežodis, jog "gražuoliai dažnai pasirodo esą bukapročiai". Taip ir turi būti. Jei visos suminėtos savybės galėtų būti mumyse drauge vienu metu, kaip mes begalėtume būti riboti?

     Kame yra visa išmintis ir amžina meilė? Kame visagalybė ir drauge visagėrybė? Pulsuojanti gyvybė ir lygiai pilna gyvoji Dvasia? Kame gali šitie didybės elementai nesulaikomai išsiplėsti į begalybę? Kame jie gali suklestėt ir vystytis, kiekvienas likdamas visiškai suderinamas su visais kitais, iš tiesų aktualiai sutapatinamas su visais kitais, o ne visa kita išstumiąs iš būties?

     Šitokia Būtis esi Tu, mano Dieve. Tu esi visas visame, ir visame, kame Tu esi. Tu esi visas. Kiekviena mūsų Tau priskiriama kaip absoliučiai beribė savybė ne tik nesunaikina visų kitų savybių, neišstumia jų iš galimumų plotmės, bet greičiau teikia visoms kitoms beribę erdvę išsiskleisti.

     Tavyje žinojimas klesti Visažinojimu; Visažinojimas išsiskleidžia į Visagalybę; ir baugiai nepermaldaujama Tavoji Visagalybė virsta neatsispiriama Tavo Gerumo jėga! Visa, kas mano ribotos būties ankštuose rėmuose yra suslėgta, uždara, suspausta ir įkalinta. Tavyje tampa viena Begalybe, drauge ir Vienybe, ir Begalybe.

     Kiekvienas Tavųjų požymių-atributų yra Tavo begalinė Būtis, kiekviename jų tūno visų tikrovė. Todėl iš visų žmogui mylėti galimų dalykų yra vienas, kurį jis gali mylėti be galo, be jokių sąlygų, nesilaikydamas jokios "tvarkos", jokio "santūrumo", ir tai esi TU!

     Mylint Tavo šventąją Begalybę, tampa pakenčiamas paprastasis, priversto santūrumo, ribotų proporcijų mūsų gyvenimas. Tavyje mano širdis gali saugiai pasiduoti savo begalybės ilgesiui, gali betiksliai bastytis nepaklysdama. Aš galiu dosniai švaistytis savo meile kiekvienam Tavo Būties aspektui ir kiekviename jų rasti visa, ko ieškau, nes viskas Tavyje yra VISUMA.

     Šituo meilės takeliu eidami, kai aptinkame savo kelią į Tave, tai tada nukrinta nuo mūsų ribotumo našta nors tai akimirkai, kol tveria šitokia meilė. Tada galim grįžt į savo nuobodžią rutinos kasdienybę ir vėl tenkintis savosios menkystės ribotumais.

     Tavo, Dieve, Begalybė yra mūsų ribotumo išsigelbėjimas. O tačiau turiu prisipažinti: kuo ilgiau galvoju apie Tave, tuo labiau imu nerimauti. Tavo baisiai didinga Būtis gresia mano saugumui ir visai sujaukia mano krypties pojūtį. Mane apima baimė, krečia šiurpas, nes atrodo, jog Tavo Begalybė, kurioje iš tiesų viskas yra viena ir tas pat, tik Tau vienam tepriklauso.

     Aišku, visa Tavoji Būtis yra kiekvienoje Tavo savybėje ir kiekviename Tavo veiksme. Ir į mane ateidamas, įsiverždamas į mano gyvenimo ratą. Tu esi visiškai visas. Tau nereikia griebtis jokių ypatingų priemonių užtikrinti, kad žaibu švystelėjęs mano gyvenimo horizonte Tavo Visagalybės kirtis būtų sykiu ir švelni Tavo Išminties šviesa.

     Į savo galybės srautą Tu suleidi visą savo Būtį, ir visa pasilieka Tavo kontrolėje: smarkiausiais verpstais teką vandenys neištvinsta toliau už Tavo nubrėžtas ribas, nei neatpalaiduoja naujų galimybių, kurių Tu Pats nebūtum tobula atbaiga. Tu gali būti nepermaldaujamas teisingumo tribunolas ir amžinojo pasmerkimo ištarmė Tavo ausiai gaudžia džiaugsmo himnu, šlovinančiu Tavo neapsakomą gerumą. Tačiau man ir mano menkystei ta mintis įvaro siaubą — pasijuntu, tartum visi mano sąnariai būtų išnarstomi.

     Tačiau kaip Tu su manim besielgtum. Tu visados esi Tu Pats, visiškas, pilnas. Visada Tu esi Begalinė visos tikrovės vieninga visuma, ar Tu mane myli, ar manęs nepaisai, ar manyje apreiški savo Galybę, ar Gerumą, ar Teisingumą, ar Gailestingumą. Ir kaip tik todėl, jog Tu esi viena visos būties Begalybė ir visada toks liksi, nepaisant, kaip Tu save mums apreiški, aš lieku agoniškoje nežinioje. Kada tik pagalvoju apie Tavąją Begalybę, mane ima kankinti susirūpinimas — noriu žinoti, kaip Tu esi man nusiteikęs.

     Bandydamas įtraukti Tave į savojo gyvenimo apskaičiavimus, galiu tik pažymėti Tave kaip lygčių "nežinomąjį X", nes Tavo viską apimančios Begalybės mįslė sujaukia visus mano apskaičiavimus, ir galutinis rezultatas lieka neįminta mįslė. Kaip galiu sudėti Tavo nesuvokiamą Gerumą su drauge einančiu šventuoju Griežtumu? Ar Tavo nesuvokiamą Gailestingumą su nepermaldaujamu Teisingumu? Vienu tuo žodžiu "BEGALYBĖ" Tu man viską pasakai. Bet kaip tik tas žodis ir suniekina visas mano pastangas švariai, tiksliai planuoti savo gyvenimą. Tuo būdu Tu esi amžina mano gyvenimui grėsmė, išbloškianti mane iš saugumo jausmo.

     Viešpatie, geriau Tu prabilk į mane tokiu žodžiu, kuris nereikštų visko vienu metu, žodžiu, kurs nesuimtų neišmatuojamon vienybėn visos daugialytės tikrovės. Tark man tik vieną dalyką tepasakantį žodį, vieną daiktą, kuriame nebūtų VISKAS. Jei nori sutausoti man baisų Tavosios Begalybės teroro jausmą. Tu turi apriboti tą savo Begalinį žodį.

     Savo žodį pritaikyk mano mažybei, kad jis sutilptų mažytėje mano ribotumo būstinėje, jos nesugriaudamas, nes joje vienoje tegaliu gyventi. Tada įstengčiau suprasti. Tokį ribotą žodį galėčiau priimti, agoniškai nesuglumindamas savo dvasios, ir mano širdies nebespaustų šalta baimė. Jei Tu ištartum tokį "sutrumpintą" žodį, kurs ne viską teišsakytų. o pasakytų tiktai ką nors paprasto, ką aš galėčiau suprasti, tada vėl galėčiau laisvai atsikvėpti.

     Tu savo žodį turi padaryti kokiu nors žmogišku, nes aš tik tokį galiu suprasti. Nesakyk man visko, kas esąs. Nesakyk man savo Begalybės — tik sakyk, kad Tu myli mane. Tik prabilk apie savo Gerumą. Ir to nesakyk dieviška savo kalba, kurioje ir Tavoji Meilė apima Tavo nepermaldaujamą Teisingumą, ir Tavo triuškinančią Galybę. Pasakyk mano kalba, kad nesibijočiau, jog tavo žodyje "meilė" gali tūnoti kokia nors kita reikšmė šalia Tavojo Gerumo ir švelnaus Gailestingumo.

     O Begalinis Dieve, iš tiesų Tu panorai tarti man tokį žodį! Savo Begalybės Okeaną pažabojai, kad jis neužtvintų mažo mano mūrelio, saugančio mažytį mano gyvenimo sklypelį nuo Tavųjų platybių. Ne Tavo didžiųjų marių vandenys, o Tavo Švelnumo rasos nusileidžia ant mano sklypelio. Atėjai Tu pas mane žmogiškame žodyje. Juk Tu, Begalinis, esi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas!

     Jis prašneko į mus žmogiška kalba. Žodis "meilė" nebegali reikšti nieko kito, ko man reiktų bijoti. Kai jis sakosi mylįs mus, ir kad Jame Tu mus myli, tas žodis išsiveržia iš žmogiškos širdies. O žmogaus širdžiai jis teturi vieną prasmę, vieną palaimingą ir laimės kupiną prasmę. Kai mus myli ta žmogiška Tavo Sūnaus Širdis, ribota, kaip ir manoji vargana širdis, tada mano širdis nurimsta. Jis myli mane, ir žinau, jog tokia meilė yra tik meilė ir niekas kita.

     Jėzus iš tiesų pasisakė mylįs mane, ir Jo žodis išplaukė iš Jo žmogiškos širdies gelmių. Jo Širdis yra Tavo, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Širdis, Dievo širdis. Tuo būdu, jei ta žmogiškoji Tavo Sūnaus Širdis yra neapsakomai turtingesnė ir didesnė už mano širdį, tokia ji yra tik todėl, kad ta meilė ir tas gerumas niekad negali būti kuo kitu, kaip meile ir gerumu. Ji niekad negali slėpti savyje baimę keliančios Tavo Begalybės, kuri visada yra sykiu ir visa kita.

     Suteik, Begalinis Dieve, kad galėčiau visada tvirtai laikytis savo Viešpaties Jėzaus Kristaus. Jo Širdis teparodo man, kaip Tu esi man nusiteikęs. Kai norėsiu žinoti, kas Tu esi, tai žiūrėsiu į tą Širdį. Mano dvasios akis apraibsta, žvelgdama į Tavo Begalybę, kurioje Tu esi iš karto visas kiekvienu požiūriu. Tada mane apgaubia Tavojo Neribotumo tamsybės, tamsesnės už visas mano žemės naktis. Bet vieton to, aš įbesiu savo žvilgsnį į Jo žmogiškąją Širdį, mano Viešpaties Jėzaus Kristaus Dieve, ir tada būsiu tikras, jog Tu mane myli!

     Ir dar vienas prašymas: Padaryki mano širdį panašią į savojo Sūnaus Širdį. Padaryk ją tokią didelę ir turtingą meilės, kaip Jojo, kad mano broliai, ar nors vienas jų vienintelis kada nors mano gyvenime galėtų per ją įeiti ir patirti, kad Tu jį myli. Mano Viešpaties Jėzaus Kristaus Dieve, leisk man Tave rasti Jojo Širdyje!

Sulietuvino J. Kidykas, S.J.