Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

IŠSPAUSDINTAS PILNAS KRISTIJONO DONELAIČIO KŪRYBOS RINKINYS

     1977 m. pabaigoje "Vaga" išspausdino ne tik grožinę Kristijono Donelaičio kūrybą, bet ir jo laiškus, vertimus, archyvinę medžiagą apie jo gyvenimą bei literatūrinę veiklą. Tai pirmoji tokia knyga visoje jo kūrybos spausdinimo istorijoje.

     Šią knygą paruošė Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, talkininkaujant kalbininkams ir senosios lietuvių raštijos žinovams. Šios knygos redaktoriams reikėjo išspręsti daug sudėtingo K. Donelaičio raštų turinio, pagrindu laikant turimus poeto rankraščius. Labai sudėtingas ir iki šiol galutinai neišspręstas prozodinių ženklų K. Donelaičio rankraščiuose klausimas, patraukęs filologų dėmesį net užsienyje. Moksliškai nagrinėjant Kristijono Donelaičio rankraščius, paaiškėjo, kad jis labai daug ir rimtai prie jų dirbo. Daug duomenų sustiprina teiginį, kad "Metai" parašyti ne vienu užmoju.

     K. Donelaičio rankraščiai knygoje išspausdinti su visomis jų ypatybėmis ir su visais prozodiniais ženklais. Knyga skiriama ne vien tik filologams, todėl tekstai sudvejinami: greta tikrojo — spausdinamas tekstas pagal dabartines fonetikos, morfologijos ir skyrybos vartojamas taisykles. Perspausdintame K. Donelaičio rankraštyje niekur nekeista autoriaus žodinė kalbos sudėtis. Palikti ir kai kurie būdingieji donelaitiškosios kalbos ypatumai. Knygoje duodami išsamus paaiškinimai ir atskleidžiamas K. Donelaičio kūrybyinio darbo būdas.

LIETUVOS POETEI BRONZINĖ LENTA PENZOJE

     "Literatūros ir Meno" savaitraštyje Vytautas Radaitis rašo, kad 1941-42 m. žiemą apie keturis mėnesius Salomėja Nėris praleido Sovietų Rusijos gilumoje — Penzoje. Praeitų metų spalio mėn. 21d. Penzos miesto vykdomasis komitetas surengė šventę lietuvių literatūrai — proga paminėti prieš 36 m. šiame mieste gyvenusiai Salomėjai Nėriai. Į Penzos miestą buvo nuvykę lietuviai literatai, nuveždami skulptorės E. Radauskaitės nulietą iš Bronzos baltame marmuro fone Salomėjos Nėries veidą. Ši skulptūra buvo pritvirtinta prie nedidelio medinio vienaaukščio namelio, kuriame Antrojo karo metu gyveno poetė. Namelio šeimininkas pakvietė lietuvių atstovus j vidų pamatyti kambarį, kuriame poetė gyveno ir kūrė. Jis aiškino, kad kambaryje viskas tebestovi taip, kaip tada, kai ji jame gyveno. Kambario langai 5 sodo pusę, o kambaryje kuklūs baldai su apvaliu staliuku, ant kurio poetė rašė:

     Žydės ten sodai, svyruos vaisiai
      Ar lapai kris pageltę, —
     Aš keliais į tave pareisiu
     Per lietų, gruodį, šaltį...

     Penzos miestas yra apie 375 mylios į pietų rytus nuo Maskvos. Pirmojo pasaulinio karo metu jau jame buvo apsigyvenę kelios dešimtys karo pabėgėlių lietuvių. Antrojo pasaulinio karo metu, be Salomėjos Nėries, Penzoje gyveno dar keletas pabėgėlių lietuvių komunistų.

A. Algminas    Moters studija

A. Algminas    Aldona

     Salomėjos Nėries Raštų pirmame tome rašoma, kad poetė, gyvendama Penzoje, šiek tiek atsikvėpė, bet labai sunkiai pakeldama pabėgimą iš tėvynės rašė: "Aš taip persiėmiau paliktąja Lietuva, artimaisiais žmonėmis, kad vos apsigyniau haliucinacijų, pačių juodžiausių... Hamleto psichologiją supratau". Jos nuotaika buvo pastebėta komunistų seklių, ir kurį laiką ji buvo laikyta namų arešte. Vėliau buvo priversta apsigyventi Ufoje.

LIETUVOJE LABAI DAUG MUZIEJŲ

     Šiandieninėje Lietuvoje kiekviename rajone įsteigti didesni bei mažesni muziejai, kuriuose surinkti apylinkių etnografiniai turtai. "Tiesoje" rašoma, kad šių muziejų daiktai šneka širdžiai ir protui, atskleisdami mūsų protėvių gyvenimą ir jų pakeltą vargą. Ypatingai giliai įsminga atmintin paprastų žmonelių išmintis, palengvinant savo vargus ir taupant jėgas siekiant šviesesnio ir laimingesnio gyvenimo.

     Šiuose muziejuose, geros valios žmonių surinkta neįkainuojamos vertybės pažinimui mūsų tautos praeities ir jos būdo. Kasmet juos aplanko tūkstančiai žmonių: ne tik lietuviai, bet ir žmonės, atvykę iš tolimiausių kraštų. Muziejuose saugomi daiktai liudija apie Lietuvos valstiečių buitį, jų išmaningumą ir pastangas pasidaryti gyvenimą šviesesnį.

     Kiekvienas muziejuje daiktas turi savo istoriją. Juose galima pamatyti įvairaus dydžio akmenų, iš kurių sprendžiama Lietuvos žemės susidarymo eiga. Muziejai apsodinti Lietuvoje augančiais medžiais, kurių priskaičiuojama iki 28 rūšių. Muziejų kiemuose įkasti šimtamečių ąžuolų kamienai. Labai daug įvairiausių Lietuvoje gyvenančių paukščių iškamšų, briedžių ragų. Daug pavyzdžių įvairiausių drabužių, kuriais anksčiau vilkėjo Lietuvos žmonės. Daug darbo ir namų apyvokos daiktų bei paprastų žmonių buities reikmenų.

LIETUVOS KAIMO MOKYKLOS

     "Tiesoje" rašoma, kad respublikos kaimuose yra 224 vidurinės mokyklos, 624 aštuonmetės ir 1158 pradžios, kuriose šiais mokslo metais mokosi 195 tūkstančiai vaikų. Lietuvos TSR Liaudies švietimo komitetas, patikrinęs kaimo mokyklas, rado jose nemaža trūkumų. Daugeliui kaimo mokyklų iki šiol trūksta patalpų klasėms. Beveik 9 tūkstančiai moksleivių vis dar mokosi antroje pamainoje. Kai kuriose mokyklose nėra centrinio šildymo ir vandentiekio. Daugelyje mokyklų mokytojai nėra pasiruošę savo darbui.

MENO PARODOS

     1977 m. gruodžio mėn. Vilniuje Meno darbuotojų rūmuose buvo suruošta Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo Petro Rauduvės medžio raižinių paroda.

     Medžio raižymo menas yra vienas iš seniausių. Jau urviniai žmonės ant uolų bei akmenų braižydavo įvairius ženklus, išreikšdami savo mintis. Lietuvoje raižymo menas pradėtas 18 amžiuje. Jį ypatingai pasisavino Lietuvos dievdirbiai Žemaitijoje. Ne visi medžio raižiniai buvo vien tik religinio turinio. Ant plačių ąžuolinių lentų buvo braižomi įvairūs paprastų žmonių gyvenimo vaizdai. Mūsų paprastų žmonių raižymo menu susidomėjo svetimtaučiai. Jie, pavergę Lietuvą, grobdavo iš kaimų šias meno įdomybes ir išsiveždavo namo. Tokiu būdu, Lietuvoje medžio raižinių išliko labai nedaug. Per Antrąjį pasaulinį karą beveik visi žymesni Lietuvos medžio raižytojai pasitraukė į Vakarų pasaulį.

     Pirmieji P. Rauduvės medžio raižymo darbai pasirodė 1936-37 m. 1939 m. savo raižiniais papuošė K. Janonio "Juodojo milžino žmones", Dovydėno "Užrašus", P. Cvirkos "Ąžuolo šaknis", A. Baranausko "Anykščių šilelį", T. Tilvyčio "Artojėlius" ir daug kitų.

     Meno darbuotojų rūmuose P. Rauduvė parodo apie šimtą medžio raižinių.

LIETUVOJE DAR YRA VILKU

     Lietuvoje dar nesuspėta išnaikinti vilkai. Buvo manoma, kad Lietuvoje paskutinis vilkas buvo nušautas prieš 20 metų. Rokiškio rajone, Garbalių miške. Nuo tada jų iki praeito rudens nebepasirodė. Atėjus žiemai, žmonės pradėjo kolūkių laukuose atrasti sudraskytų avių, miškuose stirnų.

     Lietuvos gamtininkai ir žurnalistai pradėjo ginčytis, ar vilkus globoti, ar naikinti. Tuo tarpu vilkai nesnaudė: Šalčininkų, Kretingos ir Švenčionių rajonuose kėlė kruvinas puotas. Lazdijų ir Krosnos apylinkėse papiovė daugiau kaip 20 avių. Iš duomenų matyti, kad gamtininkų ir žurnalistų ginčą išsprendė patys vilkai.

     Kartais vilkams primetamos būtos ir nebūtos piktadarybės. Vienoje Lietuvos apylinkėje buvo apkandžiota ir pasmaugta 15 avių. Nė kiek neabejojant, kaltė buvo suversta vilkams. Įvykį ištyrus, paaiškėjo, kad apylinkėje siautėjo du palaidi šunys, kurie apdraskydavo gyvulius ir gąsdindavo į mokyklą einančius vaikus.

KODĖL KAUNO VALGYKLOSE SLEPIAMI PEILIAI?

     "Tiesoje" rašoma, kad "Lietuviškų patiekalų" valgykloje, kuri yra Laisvės alėjoje, valgiai gana skanūs. "Tiesa" siūlo net valgyklos personalą pagirti, bet...

     Pastaruoju metu valgyklos lankytojai, atsisėdę prie staliuko, neranda peilio ten, kur padėti visi valgymui įrankiai. Jie prašo padavėjų, kad atneštų peilį. Šios maloniai nusišypso ir svečią siunčia prie indų plovimo langelio. Paprašius plovėjas peilio, šios be didelių aiškinimų paduoda švarų peilį. Taip ir lieka neaišku, kodėl šioje valgykloje slepiami peiliai?

KOLŪKIEČIAMS PER TRUMPOS DIENOS

     "Valstiečių laikraštyje" kolūkietis klausia, ar gali žmogus turėti asmeninių reikalų? Atsakymas — gali. Taigi kolūkietis pasakojasi: "Kai mane pasiuntė į sandėlį vežti grūdų, važiuodamas traktoriumi, prisiminiau, jog noriu gerti. Užsukau į kaimyno kiemą. Atsigėriau. Ko? Negi pieno. Pienu save gerbiantys žmonės girdo tik veršelius.

     Važiuoju toliau. Prisiminiau, kad Petrienei skolingas tris rublius. Užsukau.

     Ar grąžinau skolą? Ne. Atsiprašiau, kad nepyktų, — grąžinsiu kitą kartą.

     Bildu į sandėlį. Ant širdies sunkumas. Prisiminiau — neturiu ko rūkyti. Užsukau pas Martyną pasiskolinti cigarečių. Čia ir temti pradėjo. Grįžau namo — į sandėlį nebespėjau".

MĮSLĖ

     "Valstiečių laikraštyje" yra tokia mįslė: šonas šyla, šonas šąla, vandenėlis išgaravo, kailiniai tik liko, kaip dėl ano Miko. Kas?

     Taip šneka Šiaulių rajono Šakynos tarybinio ūkio aštuonių butų namo gyventojai, kurių kambariai blogai apkūrenami ir nuolat trūksta vandens.

NEKOMBINUOSI — NEGYVENSI

     "Kombinuoti" — žodis Lietuvoje labai dažnai tariamas. Jis kartojamas aukštųjų partijos pareigūnų, o ypač paprastų kolūkininkų.

     Taigi, Patautų namuose neretai išgirsi: "nekombinuosi — negyvensi". Kartą Patautų atžala smagus parbėgo iš darželio. Iš po marškinėlių ištraukė ... spindintį šaukštą. "Iš kur jis?", nustebo Putautienė. "Iš darželio nukombinavau", išdidžiai paaiškino Andriukas. "Ar niekas nematė?" išsigando motina. "Niekas; įsikišau, kai auklėtojos nebuvo", užtikrino vaikas. "Jei būtų pamatę, kokia gėda, kokia gėda", aimanavo motina. "Tėvai", pašaukė iš kito kambario, "žiūrėk, ką Andrius parsinešė".

     Šis, išklausęs šaukšto istorijos, irgi subarė vaiką: "Nekombinuosi — negyvensi".

RADINIAI

     "Valstiečių laikraštis" skelbia, kad Trakuose, Naujasėdžio gatvėje Nr. 3 a, rastas aštuonbutis gyvenamasis namas — našlaitis. Požymiai: gyventojams čia šalta, nors yra katilinė. Prieš dvejus metus įrengtas vandentiekis, kanalizacija, vonios su dušais, bet neveikia — nėra vandens.

     Šį radinį surado Trakų miesto Vykdomasis komitetas. Pametusius prašome ten ir kreiptis.

“ŠYPSENOS ORDINAS” PASKIRTAS KAUNIETEI

     Beveik prieš dešimt metų populiarus Varšuvos vakarinis laikraštis "Kurjer polski" kartu su Lenkijos televizija. Socialistinio jaunimo sąjunga bei kitomis jaunimo ir vaikų organizacijomis įsteigė "Šypsenos ordiną". Šis originalus apdovanojimas įteikiamas suaugusiems, savo kūrybą ir darbą paskyrusiems vaikams.

     Ordinu apdovanoti jau 183 žmonės, jų tarpe 17 užsienio kultūros ir meno veikėjų. 1977 m. greta kitų "Šypsenos ordinu" apdovanota kaunietė menininkė, knygelių vaikams autorė Stasė Samulevičienė.

•    Albanijoje komunistai savo viešpatavimo metu nukankino 6 vyskupus, 4 prelatus, 56 pasauliečius kunigus, 30 pranciškonų, 13 jėzuitų, 10 klierikų, 8 vienuoles. Kun. Nikoli Gazulli, pamatęs, kad komunistai viską perima savo kontrolėn, išpardavė, ką turėjo, ir išdalino vargšams. Kai prasidėjo persekiojimas, jis pabėgo į kalnus pas rezistentus. Kartą pas jį atėjo komunistų šnipas ir, apsimesdamas esąs geras krikščionis, prašė, kad kunigas Gazulli grįžtų atgal ligoniui suteikti paskutinius sakramentus. Pakeliui jis buvo nušautas, o jo lavonas pakartas prieš bažnyčią, kad atbaidytų kitus tikinčiuosius. Apie tai skelbia Gjon Sinsishta, Santa Clara, Calif., universiteto direktorius savo knygoj "The Fulfilled Promise".