Spausdinti

J. Andriuškevičienė

    Motina, atvedusi pas gydytoją savo keturiolikmetę dukrą Norą, prašo patarimo: dukra smaližė, suvalgo mažojo broliuko maistą, skanėstus, vagia iš namiškių pinigus, už kuriuos perkasi ledus, saldainius. Be tėvų leidimo lankosi vakariniuose kino seansuose, iki išnaktų sėdi pas drauges, blogai mokosi, netvarko kambario, rūbų, su namiškiais atžari. Kita motina guodžiasi kaimynei, kad jos sūnus Vytautas tinginys, neatneša vandens, malkų, nepakūrena krosnies, iki pusiaudienio drybso lovoje. Po tėvo mirties sūnų augino senelė, kuri tik žiūrėjo, kad vaikas būtų pavalgęs, aprengtas ir turėtų kur miegoti. Sūnus baigęs specialią mokyklą ir dirba elektriku, tačiau jau kelintas mėnuo visai pinigų motinai neduodąs, nes visus su draugais prageriąs. Motinos baramas ir prašomas, žada pasitaisyti, nebegerti, bet tai tik žodžiai.

    Minėtais atvejais buvo kaltinama valia, įsigalėjęs ištižimas. Panagrinėkime, kas ta valia ir ar galima ištižimą įveikti. Valia — tai tokia psichinė funkcija, kurios dėka žmogus gali sąmoningai ir planingai veikti bei tvarkyti savo gyvenimą, nugalėdamas visas pasitaikančias kliūtis. Žmogų veikti verčia poreikiai. Alkis žmogų skatina susirasti ar pasigaminti maistą. Poreikis nugalėti šaltį skatina mus siūdintis drabužius, apavą, statytis ir apšildyti namus. Dvasinių poreikių tenkinimui žmonės mokosi, skaito knygas, lanko teatrus, kinus, sporto rūmus ir pan. Valiai taip pat priskiriami potraukiai ir dėmesys, ji susijusi su žmogaus intelektu, jo temperamentu, charakteriu, emocijomis ir mąstymu, t.y. su žmogaus fiziologine smegenų būkle. Valia gali būti pakenkta įvairių ligų. Persirgus smegenų uždegimu, patyrus galvos traumą, gali atsirasti piromanijos (potraukis padeginėti), kleptomanijos (savintis svetimus daiktus), rajumo, erotizmo bei valkatavimo potraukiai. Gydytojai tokius ligonius atitinkamai gydo. Tačiau tokie atvejai reti. Dažniau valios silpnumo priežastimi yra netinkamas auklėjimas.

    Mokslininkų nuomone, kai kurie tėvai auklėdami vaikus, daro tris klaidas. Labai griežtai auklėjant vaikus, baudžiant juos fizinėmis bausmėmis, jie netenka savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, užauga bailūs, drovūs, bevaliai, lengvai pasiduoda kitų įtakai.

    Kiti tėvai žaloja vaikų charakterį ir valią akla ir neprotinga meile. Jie savo vaikus lepina, tenkindami visas jų užgaidas. Tokie vaikai auga, nežinodami pinigų ir darbo vertės, nesuprasdami, kad gyvenime ne visuomet jų norai bus tenkinami, kad reikės skaitytis ir su kitų norais, teks susilaikyti, daug ko atsisakyti, paklusti. Tokie lepūnėliai išauga bevaliai, lengvabūdžiai. Jiems svetimas pareigos jausmas. Mažiausia buitinė ar tarnybinė pareiga jiems tampa didžiausia kančia, nepakeliama sunkenybė, nelaimė. Jiems trūksta ištvermės ir ryžto kliūtims nugalėti. Jiems nežinomas moralinio pasitenkinimo jausmas, kurį patiria žmogus, nugalėjęs save, padaręs gera kitam. Jų dvasinis pasaulis skurdus, poreikiai žemi, primityvūs.

    Treti tėvai visai nekreipia dėmesio į vaikų auklėjimą, jų valios ugdymą, manydami, kad šios vertybės savaime atsiras. Nežinodami, kas gera ir kas bloga, jų vaikai pasiduoda gatvės vaikų įtakai ir elgiasi taip, kaip jiems atrodo gerai. Vaikystėje buvęs lengvas, šių vaikų auklėjimas vėliau pasidaro sunkus tėvams, mokytojams, bendradarbiams ir visuomenei. Kaip tik pradžioje minėti pavyzdžiai ir buvo nepakankamo valios ugdymo rezultatai. Nora iki 10 metų buvo dėmesio centre: tėvas, motina, teta ir seneliai stengėsi vienas kitą pralenkti, nešdami jai įvairius žaislus ir skanėstus. Mergaitė augo, nesuprasdama, iš kur tai ir kiek tai kainuoja. Be to, Nora nebuvo pratinama prie namų ruošos: batus valydavo tėvas, skalbdavo motina, butą tvarkydavo ir lovas klodavo senelė. Todėl, būdama 14 metų, mergaitė nemokėjo ir nenorėjo šių darbų atlikinėti. Atsiradus broliukui, visas šeimos dėmesys nukrypo į jį. Nora smaližiavo, skriausdama broliuką. Kai skanėstų nerasdavo namie, įsigydavo juos už pavogtus iš namiškių pinigus. Mergaitė niekad nepatyrė darbo, pareigos atlikimo džiaugsmo. Dar blogiau auklėjamas buvo Vytautas. Augdamas pas senelę, jis per dienas bėgiojo su draugais, į namus grįždavo tik pavalgyti ir miegoti. Senelė nežinojo, kad 8 metų Vytautas jau rūkė, o dešimties metų — pažino daugelio vyno rūšių skonį. Vytautas nežinojo, kad jis turi padėti senelei, motinai, kad ir jis privalo turėti pareigų.

    Žmonės skirstomi į valingus ir silpnavalius. Stipri valia pasižymi principingumu, kritiškumu, pastovumu, ištvermingumu ir ryžtingumu. Silpnavalis žmogus — neprincipingas, nekritiškas, nepastovus, neryžtingas, kartais užsispyręs arba lengvai pasiduodantis kitų blogai įtakai. Šios valios savybės organiškai susijusios su žmogaus pasaulėžiūra, atsakomybės prieš visuomenę supratimu. Valios ugdymui reikia nuolatinių treniruočių, daugelio kliūčių nugalėjimo. Nors ir nežymios pergalės kovoje su savo silpnybėmis daro žmogų žymiai stipresnį. Tėvai yra pirmieji ir svarbiausieji savo vaikų auklėtojai, pavyzdys jiems. Vaiko auklėjimas prasideda nuo pirmos jo gyvenimo dienos. Tėvai nuo pat mažens turi pratinti vaikus mandagumo ir paslaugumo vyresniems. Savo reikalavimus vaikams reikia kelti nuosekliai ir tvirtai jų laikytis. Jei kartą vaikui yra kas pažadėta, būtinai reikia ištesėti. Tėvų "ne" nei vaikams ašaroj ant, nei prašant neturi virsti nuolaidžiu "taip". Kartą vaikui nusileidus, paskui bus sunkiau ir sunkiau reikalauti. O tai silpnina valią. Čekų pedagogas J. Komenskis pataria pratinti vaikus prie nuolatinio darbo ir užsiėmimų — ar tai būtų rimtas darbas, ar žaidimas. Svarbu, kad vaikai nepakęstų dykinėjimo. Prie darbo reikia pratinti pamažu: iš pradžių sudominti pavedamu darbu, sužadinti norą gerai atlikti, parodyti ir patarti, kaip tai padaryti. Darbą atlikus blogai, būtina priversti, kad jį padarytų atidžiai. Už gerai, atidžiai atliktą darbą būtinai pagirti, paskatinimui galima išpildyti ir vaiko pageidavimą.

    Negalima vaikų be paliovos girti, liaupsinti, diegti jiems mintį, kad jie pranašesni už kitus. Tai vysto išpuikimą, egoizmą, stelbia norą dirbti, siekti tobulumo. Reikia ugdyti vaikų valingą dėmesį, atidumą, išmokyti atidžiai klausytis pasakojimo ir nurodymų. Perskaičius tekstą vieną — du kartus, vaikas privalo stengtis jį pakartoti garsiai arba mintyse. Šitaip jie išmoksta sukoncentruoti dėmesį.

    Tėvai turi rūpintis, kad vaikai išmoktų tvardytis. Jie turi žinoti, kad taip nevalia elgtis, šitaip nekalbama. Vaikai turi mokėti susitvardyti, atsisakyti savo norų ir paklusti režimo reikalavimams. Neparuošus pamokų, neatlikus pavedimų, reikia neduoti laisvalaikio, neleisti žiūrėti televizijos. Mokėjimas tvardytis yra labai svarbi savybė, kuri ugdo valią, kantrumą, pastovumą, vyriškumą. Išsiblaškiusiems vaikams reikia pavesti darbą, reikalaujantį susikaupimo: išvirti pieną, laiku išnešti šiukšles ir kt. Reiklumas turi būti nuolatinis, išmintingas, nuosaikus, neperžengiąs pajėgumo ribų. Atsargiai, palaipsniui didinti krūvį, skirti sudėtingesnes užduotis. Vaikas nuo mažų dienų turi įsisąmoninti žodį: reikia, negalima. Tai ugdo pareigingumą. Mokyklinio amžiaus vaiką galima pamokyti saviauklos, stengiantis pačiam nugalėti savo silpnybes. Nors ir labai norisi suvalgyti gautą saldainį, bet stengtis jį suvalgyti vėliau. Taip, reikia stengtis tvardyti ir slopinti kitus norus. Vaikai turi žinoti, kaip pavojinga save lepinti ir kiek gali pasiekti ištvermingas ir valingas žmogus.

    Bevaliai, ištižę ir išlepinti žmonės yra nelaimingi. Nemokėdami tvardytis, nugalėti savo silpnybių, jie prisidaro daug bėdų. O ištvermingi, valingi žmonės nepabūgsta sunkumų, visuose kūrybos ar kovos baruose stoja į pirmas gretas. Už tai jie patiria didžiulį moralinį pasitenkinimą, pasijunta esą laimingi.