Spausdinti

ALFONSAS GRAUSLYS

     Nedalyvavusieji paskutiniame Tarptautiniame Eucharistijos kongrese Filadelfijoje galėjo per televiziją matyti ir girdėti švelniai besišypsančią didžiąją Indijos labdarę Motiną Teresę. Jau nemažai apie ją prirašyta. Gal labiausiai ją išgarsino anglų žurnalistas ir rašytojas nekatalikas Malcolm Muggeridge savo knygoje "Something Beautiful for God" (1971 m., William Collins & Sons leidinys). Mūsų spaudoje neteko pastebėti nieko išsamesnio apie ją, tad, pasinaudodamas minėtu veikalu (prancūzų vertime pavadintu "Mere Teresa de Calcutta", 1973 m., du Seuil leid.) ir dar dviem leidiniais, paremtais pačios Teresės žodžiais, išverstais į prancūzų kalbą ("La Joie du don", 1975, du Seuil leid, ir "Tu m'ap-portes l'Amour", 1975, Le Centurion 3-čias leid.), noriu supažindinti su jos biografija, bent išskaičiuojant jos nuveiktus darbus ir pavaizduojant jos vidinį pasaulį, kiuris tuos darbus įkvėpė.

*  *  *

     Motina Teresė gimė iš tėvų albanų 1910 m. rugpiūčio 27 d. Jugoslavijoje. Jos vardas ir pavardė — Agnė Bojaxhiu. 1928 m. ji į-stoja į "Notre Dame de Lorette" seserų kongregaciją Airijoje. Noviciatui atlikti ji siunčiama į Indiją, kur dvidešimt metų mokytojauja vienoje Kalkutos kolegijoje. Matydama didelį Indijos vargą ir skurdą — gatvėse mirštančius vargšus, ji pajunta pašaukimą jiems pasiaukoti. 1948 m. specialiu popiežiaus Pijaus XII leidimu, pasilikdama vienuole, ji išstoja iš Loreto vienuolijos, kad galėtų, būdama tik Kalkutos arkivyskupo žinioje, laisvai atsiduoti vargšų tarnybai.

     1950 Roma patvirtina jos įsteigtą kongregaciją — "Meilės misijonieres". Tos vienuolijos tikslas — rūpintis "neturtingiausiais tarp neturtingųjų", o taip pat apleistais vaikais, raupsuotais, gatvėse mirštančiais. 1954 metais ji įkuria "Namus mirštantiems" Kalkutoje, kur iš gatvių renkami ir telkiami artimi mirčiai vargšai, kuriais nėra kam rūpintis. 1963 m. ji įkuria naują savos vienuolijos šaką vyrams — "Meilės Misijonieriai Broliai". 1945 m. Paulius VI, labai domėdamasis Teresės darbais, "Meilės Misijonierių Seserų" kongregaciją pakelia į popiežiškos kongregacijos laipsnį.

     Pradedant 1965 m., šios kongregacijos skyriai įsikuria Venecueloje, Tanzanijoje, Romoje, Australijoje (dviejuose to krašto miestuose), Jordanijoje, Anglijos Londone, keli nauji skyriai pačioje Indijoje, Niujorko Harleme (tarp juodukų), Airijos Belfaste, Etijopijoje, Peru ir kitur.

     1969 m. Paulius VI leidžia kurtis tarptautiniams "Motinos Teresės Bendradarbių" skyriams, kurie pradeda plisti labiausiai ten, kur seserys jau yra įsikūrusios, bet taip pat ir ten, kur jų dar nėra, pvz. Švedijoje.

     1972 m. susikuria Prancūzijoje "Les Amis de Mere Teresa" — Motinos Teresės Draugų organizacija.

     1975 m. minint sidabrinį tos seserų vienuolijos sukaktį, aiškėja, kad jau daugiau kaip 90 tos vienuolijos skyrių yra įsikūrusių pasaulyje (30 jų pačioje Indijoje). Tų pačių metų antroje pusėje ši vienuolija jau turėjo 1132 nares.

*  *  *

     Žvelgdami į Motinos Teresės ir į jos į-steigtos vienuolijos seserų įvykdytų darbų gausumą, negalime nenustebti ja pačia, jos kilnia krikščioniška širdimi, kuri sužavėjo tūkstančius moterų ir vyrų ir palenkė juos su ja bendradarbiauti.

     Pirmieji jos žygiai nukreipti į apleistus vaikus. 1948 m. ji įsteigia pirmąją tokiems vaikams mokyklą. Kai kurios jos įsteigtos mokyklos neturi jokių patalpų — dirba atvirame ore, kur nors prie sienos (ant kurios galima rašyti) su vaikais, sėdinčiais ant žemės. Tose mokyklose ji vaikus auklėja, rūpindamasi juos įpratinti į darbštumą bei švarumą.

     Taip pat ji rūpinasi vaikais, kovodama prieš abortus ir tvirtindama, kad "neturėtų atsirasti rankos, pakeltos gyvybės žudyti, nes gyvybė Dievui priklauso". Ji rūpinasi gimsiančiais kūdikiais :— povainikiais, ieškodama, kas juos įsūnys ar įdukrins. Ji iš tėvų vaduoja kūdikius, kuriais jie nesirūpina, kurie net išmetami laukan. Kaip didelė jos įtaka Kalkutoje, galima spręsti kad ir iš to, kad ne sykį turtingieji, jos prašomi, tokius kūdikius įsūnija, nugalėdami savyje kastų sudarytas tarp žmonių pertvaras. Todėl ir jos vadovaujamoje vienuolijoje yra nemaža turtingų tėvų dukrų, kurios, nugalėjusios aukštesniųjų klasių prietarus, atėjo tarnauti žemiausios klasės vargšams.

     Nekritikuodama nė vieno, taigi nė turtingųjų, ji jų ne vieną laimėjo artimo meilės tarnybai. Ji, susirūpinusi prostitucijos pavergtomis mergaitėmis, sudaro progą ir sąlygas iš tos padėties išsilaisvinusioms pradėti naują bei vertingą gyvenimą.

     Įdomu yra ir tai, kad žinia apie jos kilnius užsimojimus vaikų tarnyboje, banguodama per pasaulį, sumobilizavo turtingesniųjų kraštų mokyklų vaikų širdis jai padėti. Tokių vaikų atsirado Anglijoje, Danijoje, Vokietijoje, Kanadoje, kurie, nutraukdami nuo savęs maisto, net badaudami, panoro Teresės globojamus vaikus aprūpinti duona, pienu, vitaminais. Tai faktai, apie kuriuos būtų įdomu ir daugiau sužinoti.

     Motina Teresė su savo bendradarbėmis negali nurimti, matydama nelaimingiausius iš nelaimingųjų — tai 4 milijonai raupsuotųjų, kurie yra Indijoje. Ji žino, kad tai baisi nelaimė, bet, anot jos, "ne tokia, kurios ištiktasis turėtų nustoti mūsų meilės, būtų nepageidaujamas ir apleistas". Ji stebi juos ir mato, kad savo tarpe jie jaučia broliškumą ir, nors jų veidai ir kūnas dvelkia baisumą, jie yra žmonės ir parodo žmogaus orumą. Ji su savo seserimis juos myli ir beveik nejaučia iš jų kylančio šlykštaus kvapo. Tie, kurie yra stebėję jų darbą, mato, kaip jos jų gydymo įstaigose (leprozoriumuose) džiaugsmingai ir su meile jiems tarnauja. Jos žiūri į šiuos ligonius kaip į savo bendradarbius, kurie, kaip sako Teresės parašytos konstitucijos 19-tas paragrafas, gali savo kančios aukojimu už jiems tarnaujančius šį patarnavimą paremti ir palengvinti.

     Šiuo metu seserys globoja apie 10 tūkstančių raupsuotųjų. Šiam darbui jos yra paruoštos. Jų didelis draugas gydytojas dr. Senn tam darbui vadovauja. Užtenkamai anksti pajutus užsikrėtimą, iš Anglijos ir JAV gaunamais naujais vaistais susirgusieji yra pagydomi. Gavusios iš valdžios 34 hektarų žemės plotą Shanti Nagar vietovėje, seserys stato namus, kuriuose pagydytieji ruošiami gyvenimui ir darbui.

     Motinos Teresės ir jos draugių veikimą tarp raupsuotųjų nušviečia kad ir toks epizodas. Kai psr vienas Kalėdas Motina Teresė nuvykusi lankyti raupsuotųjų jiems kalbėjo, kad Dievas juos myli, kad jie yra jam brangūs, tai vienas labai raupsų sunaikintas senelis priėjo ir jai pašnibždėjo: "Pakartokite tai dar kartą, taip man malonu tai girdėti. Aš visuomet girdėdavau, kad mūsų niekas nemyli. Taip nuostabu tai žinoti, kad Dievas mus myli. Dar kartą tai pasakykite". Nenuostabu, kad tokių ir kitų panašių įvykių patyrusi. Motina Teresė savąsias sekėjas mokė: "Jiems reikia mūsų rankų, kad jiems tarnautume, ir mūsų širdžių, kad juos mylėtume... Daug kur mes galime šią kančią, tą meilės badą matyti, ir tik mes vienos, jūs ir aš, tegalime jį patenkinti".

     Jos didelė širdies kančia — tai vargingiausia Indijos dalis Bengalija (Bengia Desh). Anot jos, "Bengalijos kančia — tai didžiulė Kalvarija, kur Kristaus kūnas dar kartą kryžiuojamas". Jos rūpesčių dėka ten lankosi pirmosios pagalbos mašinos ir teikiamas visoks mediciniškas patarnavimas. Ten ji steigia viešas virtuves, kad vargingiausieji bent kartą per dieną galėtų gauti šiltos ryžių sriubos.

     Bet labiausiai platiems sluoksniams pasaulyje yra žinomos patalpos, į kurias ji renka gatvėse gulinčius vargingiausius, negalinčius vaikščioti, neturinčius visai nieko, kas jais galėtų pasirūpinti. Tam tikslui ji iš valdžios yra gavusi nenaudojamą, apleistą deivės Kali šventyklą. Iki 1975 metų ji su savo seserimis buvo atgabenusi į ją daugiau kaip 30 tūkstančių vargšų. Jai rūpėjo, kad bent paskutines gyvenimo valandas jie galėtų praleisti ir mirti švarioje aplinkoje, prižiūrimi ir mylimi. Ji taip elgėsi dėl to, kad, gilindamasi į žmonių vargą, priėjo išvados, kad didžiausia liga nėra raupsai ar džiova, bet tasai jausmas, kad esi nepageidaujamas, nemylimas ir visų apleistas. Anot jos, didžiausia nuodėmė — tai meilės trūkumas ir tas baisus abejingumas artimui, kurs yra paliktas išnaudojimui, korupcijai, skurdui ir ligai. Iš to jos išvada: "Be Dievo mes esame žmogiškos būtybės kurios tegali kitiems teikti vien skausmą ir kančią". Žmonės, kurie turėjo progos tuose mirštančiųjų namuose lankytis, tvirtina, kad vargšai kiekviename Teresės geste pajunta jos mylinčią širdį. Jie pirmą kartą ten išgyvena tą jausmą, kad kas nors yra suinteresuotas jų likimu. Pačios Teresės žodžiais tariant, vargingieji ten patekę, prieš tai "gyvenę kaip gyvuliai, miršta kaip angelai".

     Pasaulio vargo pasireiškimus sekdama, ji važinėja po Europos ir Azijos kraštus, organizuodama pagalbą kenčiantiems. Ji visur kalba ir kalbasi vargo temomis. O kiek tų kelionių pačioje Indijoje, kad ir į suminėtas 30 vietovių, kur jos dvasios dukterys įsikūrusios veikia. Jos darbams atsiranda bendradarbių ir nekrikščionių tarpe. Jei apie save ir savo bendradarbes ji sako, kad jos atiduodančios savo rankas, savo akis ir savo širdis Kristaus žiniai, kad Jis per jas veiktų, tai tokiu pat būdu, kad ir nesąmoningai, Kristui tarnauja ir tie nekrikščionys, kurie jai tame darbe padeda.

     Ji kenčia dėl pasaulyje siaučiančios neteisybės, dėl neteisybės politikoje. Ji rūpinasi palestiniečiais pabėgėliais. 1973 m. kovo 11d. Gazoje įkurdina savo vienuolijos seseris, kad jos rūpintųsi ten esančiais 400.000 pabėgėlių. Ji kenčia dėl neapykantos tarp žydų ir arabų ir ieško būdų, kad abi pusės galėtų pasikeisti kare žuvusiais. Ji labai susirūpinusi seserų padėtimi Kambodžoje. Nėra tokių neteisybių ir kančių pasaulyje, kurios nesuaidėtų skausmu jos širdyje.

     Čia tik apytikriai suminėjome tas darbų sritis, kurias Motina Teresė yra apėmusi, bet nepamirškime, kad tuos darbus reikia padauginti iš 90, nes yra tiek vietovių, kur jos dvasinės dukros atlieka panašų darbą.

     Iš kur tiems darbams jos gauna lėšų? Jau minėjome, kad ji savo kelionėse telkia lėšas tiems darbams. Iš Indijos valdžios piniginės pagalbos ji neima, nors valdžia jos darbą morališkai ir konkrečiai remia. Tą valdžios paramą tarp kitko įrodo ir tas faktas, kad valdžios leidimu Teresė gali visada nemokamai naudotis Indijos traukiniais.

     Didžioji piniginė pagalba ateina, kai ji pasirodo televizijoje įvairių pasikalbėjimų proga. Tai ypač išryškėjo Anglijoje. Kokią didelę įtaką gali padaryti ir paveikti visuomenę didelė, savęs atsižadėjusi asmenybė, labai gražiai savo knygoje apie Teresę pamini M. Muggeridge. Jis ten rašo, kad "užtenka, jei ekrane pasirodo šviesus, meilės perpildytas veidas to asmens, kuriam pasaulis yra niekas, o Kristus viskas; asmens, kurs yra išsilaisvinęs iš savojo aš ir kūno, kad galėtų atgimti Dievo vaikų laisvei" ir kad tokių jos pasirodymų dėka pradėtų plaukti per bendradarbius didelės aukos.

     Po visą pasaulį išbarstyti bendradarbių būreliai, atrodo, labiausiai prisideda prie lėšų telkimo "Meilės misijonierių" darbams. Prie to yra prisidėję Anglijoje sukurti televiziniai reportažai, Motinai Teresei dalyvaujant, su ja besikalbant, o taip pat eilė filmų, sukurtų Indijoje, kurie parodo Meilės misijonierių gyvenimą ir veiklą įvairiose gyvenimo vargo srityse.

     Šį Motinos Teresės darbą pasaulis vertina. Tai įrodo visokie to darbo garbės pažymėjimai. Pačioje Indijoje prezidentas Giri yra pasakęs: "Esu optimistas ir įsitikinęs, kad kol bus tokių asmenybių kaip Motina Teresė, žmonija galės gyventi viltimi". 1971 m. sausio 6 d. Motinai Teresei Romoje Paulius VI įteikė Jono XXIII Taikos premiją. 1972 m. gruodžio mėn. Indijos New Delhi sostinėje ji gauna Nehru premiją. 1973 m. balandžio 25 d. Londone jai suteikiama vadinamoji Templeton premija. 1973 m. spalio 20 d. jos darbas įvertinamas Milane aukso medaliu.