Spausdinti

Kazys Bradūnas

BŪTI

Dievas liepė man būti.
Ir aš kabinuosi,
Kaip smėly maža skruzdėlė.
Aplinkui kiti vabalėliai,
Pliki ir plaukuoti,
Ir žemininko slieko sodyba —
Skylė.

Dievas liepė man būti —
Pailsti ir susimąstyti,
Pažvelgti į žemę, į dangų
Ir į save,
Kur vakaro saulė, kaip langas, dar švyti
Juodam debesų laive...

Dievas liepia tik pailsėti...

PAGAL LUKĄ

Galilėjos ežero laive
Atradau bemiegantį Tave.

Greitai saulę debesys uždengs,
Ateinu viršum sujudusio vandens.

Bet banga, tartum akmuo, skaudi —
Viešpatie, kodėl nepabudini,

PAPRASTAM KARSTE

Marijampolėje guli Matulaitis
Paprastam, ne sidabriniame karste.
Vyskupe, tavo šventumas, kaip našlaitis,
Paliktas vien Dievo akyse.

O mes trokštame ir ieškome sukaitę,
Kad šventumas būtu paverstas garbe —
Guli Marijampolėje Matulaitis
Paprastam, ne sidabriniame grabe.

SU DIEVU

Su Dievu vos lietėmės pirštais —
Ir atmint negaliu, kaip ir kas...
Lopšely tai buvo. Bet mirštant
Su Dievu jau sunersiu rankas.