Spausdinti

Antonio Quadros

ODĖ VILČIAI

Likiminę pabaigos valandą,
ant sužlugimo ribos,
į pralaimėjimą vedančiu laiku,
aš dainuoju,
aš dainuoju viltį.

O pamėlęs savižudžio veide,
o baisus nusivylusio paveiksle,
o į nelaimę kritusi siela,
įtraukta į pražūtingą ratą!
Smurtingai besiaučianti,
ir vis tik paskutinę minutę,
gal būt, perėjimo akimirką,
gal net mirties akivaizdoje,
viltis, tikiu, tave palietė,
nes tikėtis netgi negalimume
yra įprastinė žmogaus sąlyga.

Kokia dvasios jėga,
koks jausmas variklis
mums leidžia gyventi tarp griuvėsių,
kai visa aplink mus susinaikina?

Vakar mirė tėvas,
šiandieną brolis,
o kas ryt?
Esame laikinai gyvi,
esame krintančios žvaigždės,
esame galimi lavonai,
esame mirties kaimynai,
ir vis tik
ligi paskutinio atodūsio
elgiamės, lyg laikas
būtų amžinas,
lyg kad mūsų likimas
būtų nepabaigiamas.

Aš dainuoju,
aš dainuoju viltį,
nes viltis mus veda,
nesuteptus ir tolygius,
ligi to, ką vadiname mirtimi,
nes viltis mus lydi
anapus žmogaus likimo,
priderindama prie amžino judėjimo,
ligi pat vadinamojo galo,
mūsų tobulėjimo pastangas.
Neryškus dieninis jausmas,
teologinė dorybė,
subtilus svoris, supusiausvyrinąs skausmą,
Dievo pagalba susikrimtusiai sielai,
žinojimas, kad gyvenimas — tai kelionė,
ir kad anapus uosto
visad yra kitas uostas,
ramybė audroje,
pasitikėjimas katastrofoje,
viltis,
laikinumo tiltas i begalybę,
mįslingas laiškas,
balzamas,
akivaizdumas,
nenuneigiamas buvimas...

Likiminę valandą,
ant ribos,
laike, lekiančiame į pralaimėjimą,
bet kuriose rungtynėse,
gyvenimo akivaizdoje
ir mirties akivaizdoje,
aš dainuoju,
aš dainuoju,
aš dainuoju,
aš dainuoju vilti.

Išvertė P. Gaučys

Antonio Quadro, portugalų poetas, besireiškiąs kaip vienas žymiausiu pastarųjų laikų įvairių kultūros sąjūdžių skatintojas, rašytojas, apybraižų autorius ir kritikas, turįs didelės į-takos portugalų visuomenei.