Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. Patarėjas — PROF. PETRAS JONIKAS

KOKIOMIS REIKŠMĖMIS VARTOTINAS VEIKSMAŽODIS PRISTATYTI?

     Vienas skaitytojas pasipiktinęs, kad mes jau per daug viską pristatome ir pristatinėjame: pristatome idėją, pristatome knygą, pristatome asmenį ir t.t., tačiau žmonių vartosenoje šis veiksmažodis turįs tik vieną reikšmę — pristatyti kėdę prie stalo, kopėčias prie sienos ir pan. Ar tai tiesa?

     Tiesa, kad šį veiksmažodį pradėjome vartoti ten, kur reikia ir kur nereikia, bet ne tiesa, kad jis vartotinas tik ta skaitytojo minėta reikšme. Pažiūrėkime, ką apie tai sako "Dabartinės lietuvių kalbos žodynas". Ten nurodoma gana daug šio veiksmažodžio reikšmių: 1. greta pastatyti, prišlieti: Pristatė kopėčias prie lango. 2. pastatyti pastatą, prišliejant prie kito: Prie tvarto pristatė vištidę. 3. daug pastatyti: Kambarys pristatytas gėlių. 4. pastatyti daug pastatų: Mieste pristatyta daug naujų namų. 5. nugabenti: Nupirktos prekės pristatomos į namus. 6. nugabenus pateikti: Fabrikui pristatyta dvi tonos linų. 7. teikti, rekomenduoti: Jį pristatė apdovanojimui. 8. priversti, pavesti ką daryti: Pristatė jį prie darbo. 9. supažindinant pasakyti pavardę, pareigas ar kt.: Pristatė naują tarnautoją. Pristatyk man savo draugą — aš jo dar nepažįstu. Kartais vartojama ir sangrąžinė forma: Prisistatyk kas esąs.

     Tai, tur būt, ir visi atvejai, kur šis veiksmažodis yra vartotinas ir gyvoje žmonių kalboje užtinkamas. Tačiau dabar, ypač mūsų jaunimas, pradėjo šį žodį vartoti ir ten, kur jis netinka. Jau dabar yra "pristatoma" idėja, klausimas, tema, knyga ir t.t. Pvz.: ŠĮ klausimą paskaitininkas labai įdomiai pristatė. Autorius savo knygoje puikiai pristatė šią temą. Buvo suruoštas šios knygos pristatymas. Čia veiksmažodis pristatyti yra klaidingai vartojamas, tur būt, nusižiūrėjus į svetimas kalbas. Tokia vartosena lietuvių kalbai nėra būdinga. Čia minėtais atvejais būtų galima vartoti kitokius atitinkamus posakius: išvystė temą, įdomiai pateikė klausimą... Užuot sakius knygos pristatymas, kai kur vartojama knygos sutiktuvės arba susipažinimas su knyga. Tai neblogi terminai. Gal reikėtų prie jų pasilikti, jei nebus surasta geresnių.

     Kai kurie mėgina aiškinti, kad jeigu galima pristatyti asmenį (t.y. jį supažindinti su kitu), tai dėl ko negalima pristatyti knygos (su ja supažindinant visuomenę)? Gal kada nors kalbininkai ir nusileis "liaudžiai", priimdami šią analogiją, bet dabar dar nevertėtų šio termino vartoti.

NETAISYKLINGAS GALININKO VARTOJIMAS

     1. Kartais galininkas netaisyklingai pavartojamas su tokiais veiksmažodžiais, kurie reikalauja kitokio linksnio, pvz. kilmininko, naudininko ar įnagininko.

     Atstovauti. Veiksmažodis atstovauti reikalauja naudininko, o ne galininko, pvz.: Aš ten atstovavau savo organizaciją ( = organizacijai). Šie mokiniai atstovaus mūsų mokyklą ( = mokyklai). Tame suvažiavime lietuvių ( = lietuviams) niekas neatstovavo.

     Iš paskutinio pavyzdžio matome, kad ir tuo atveju, kai atstovauti vartojamas su neiginiu, jis reikalauja naudininko linksnio.

     Kenkti, pakenkti. Pvz.: Tie vaistai pakenkė jo širdį ( = širdžiai).

     Klausyti. Pvz. Kalbėkite, aš jus ( = jūsų) klausau. Pasiklausykime šią įdomią plokštelę ( = šios įdomios plokštelės). Aš (=jo) noriau klausiau (J. Jabl.).

     Laukti, sulaukti. Pvz.: Pagaliau sulaukėme tokį garbingą svečią (=tokio garbingo svečio). Jau jis sulaukė senyvą amžių ( = senyvo amžiaus). Aš laukiu savo draugą ( = draugo).

     Norėti. Pvz.: (= Ko) jūs norėjot?

     Reikalauti, pareikalauti. Pvz.: ( = Ko) tu iš jo reikalauji? Valdžia iš manęs pareikalavo mokesčius ( = mokesčių).

     Vadovauti. Pvz.: Generolas vadovavo mūsų kariuomenę ( = kariuomenei) beveik dešimtį metų (J. Jabl.).

     2.    Su galininkiniais veiksmažodžiais, turinčiais neiginį, vartojamas ne galininkas, bet kilmininkas. Galininkas su neigiamu galininkiniu veiksmažodžiu būdingas tiktai daliai žemaičių ir daliai aukštaičių, ypač arčiau buvusios Prūsijos sienos, kur galėjo paveikti ir vokiečių kalba, neturinti neiginio kilmininko. Šiaip visoje Lietuvoje tokiu atveju vartojamas neiginio kilmininkas. Pvz.: Neraikyk duoną ( — duonos). Kas neskriaudžia tą mažą kiškelį (=to mažo kiškelio)! Argi tave (=tavęs) nedomina naujausi mokslo išradimai? Žaviuosi tais, kuriuos ( = kurių) nepalaužia gyvenimo audros.

     Kai sakinyje būna teigiama galininkinė bendratis, susijusi su neigiamu veiksmažodžių (pvz. negaliu pakelti), patartina taip pat vartoti kilmininką, nors šiuo atveju nelaikoma klaida ir galininkaks, pvz.: Aš nespėju tvarką (geriau: tvarkos) daryti. Nenorėčiau tave (geriau: tavęs) barti, bet reikės. Dėl ko nesirūpinai anksčiau vaiką (geriau: vaiko) pažadinti? Jis nebegalėjo ilgiau kęsti tokią neteisybę (geriau: tokios neteisybės).

     3.    Galininkas netinka neapibrėžtam kiekiui nusakyti. Tam reikalui vartotinas neapibrėžto kiekio kilmininkas. Pvz.: Visi mes padarome klaidas (=klaidų). Mergaitė įteikė gėles (= gėlių) programą atlikusiai solistei. Istorijos mokslas mums duoda žinias ( = žinių) apie pirmykščių žmonių gyvenimą. Mes mokomės tautinius šokius ir dainas (= tautinių šokių ir dainų). Ji turi ir tokius mokinius ( = tokių mokinių), kurie nieko nesimoko (J. Jabl.). Žinau ir tokius atsitikimus (=tokių atsitikimų). (J. Jabl.).

     Šiuose sakiniuose pavartoti veiksmažodžiai yra galininkiniai, tad kodėl su jais patariama vartoti ne galininką, o kilmininką? Gi dėl to, kad šiuose sakiniuose kiekis nėra apibrėžtas, neapimantis visumos: juk darome ne visas klaidas, kurias įmanoma padaryti, darome tik klaidų; mergaitė įteikė ne visas galimas gėles; istorijos mokslas duoda ne visas žinias — jų visuomet gali būti ir daugiau; mokomės ne visus šokius ir ne visas dainas ir t.t.

     Čia gali padėti tokia praktiška taisyklė: suabejoję, ar galininkas tinka, bandykime jį pakeisti kilmininku. Jei kilmininkas atrodo tinkamas ir logiškas, pasirinkime jį, o ne galininką.

     4.    Galininkas nevartotinas tikslui arba siekimui reikšti. Tą tikslo reikšmę nulemia slinkties veiksmažodis (eiti, bėgti, važiuoti. ..), pritapęs prie galininkinės bendraties. Pvz.: Eik duris ( = durų) atidaryti. Bėgsiu pašaukti vaiką (=vaiko) tau pagelbėti. Jis vyksta laikyti baigiamuosius egzaminus ( = baigiamųjų egzaminų). Pasisakė važiavęs Vilniun brolį ( = brolio) lankytų (J. Jabl.).

     5.    Galininkas su galininkinio veiksmažodžio bendratimi nevartotinas paskirčiai reikšti. Tam tikslui įprastesnis naudininkas su bendratimi. Pvz.: Matyt, jiems trūko kareivių ginti savo žemes ( = savo žemėms ginti). Nusipirko lentų apmušti sienas (= sienoms). Pasiimk pintinę grybus susidėti ( = grybams susidėti). Įsitaisęs buvo ir mašiną tuos linus ( = tiems linams) nuimti (J. Jabl.).

     6.    Kai kalbama apie asmenį, kuriam kas nors nutinka, kurio kūno dalį kas vienaip ar kitaip paliečia, geriau vartoti ne objekto galininką, bet objekto naudininką. Pvz.: Motina pabučiavo vaiką ( = vaikui) į kaktą. Stuktelk ( = jam) į pašonę. Kas tave ( = tau) įgnybo?

     Suabejojus, čia vėl galėtų būti tokia praktiška taisyklė: jei naudininkas atrodo logiškas, tai jį ir vartokime.

     7.    Galininkas nevartotinas su veiksmažodinės kilmės būdvardžiais nešinas, vedinas. Pvz.: Nešinas didelį ryšulį ( = dideliu ryšuliu) jis pargriuvo. Atėjo generolas, kareivių būrį ( =būriu) vedinas.

AR VARTOTINI VEIKSMAŽODŽIAI ĮTAKOTI IR ĮTAIGOTI?

     Tokių veiksmažodžių "Dabartinės lietuvių kalbos žodyne" nėra. Yra tik veiksmažodis įtaigauti — daryti įtaigą, įteigti, sugestijuoti. Įtakoti yra nevartotinas naujadaras. Taip pažymima ir "Kalbos praktikos patarimuose". Jo vietoje patartina vartoti daryti įtaką, veikti.