Spausdinti

Vytautas Kasnis

IŠ SPAUDOS

     Keturi žymūs psichologai parašė knygą "The Danse-Away Lover", kurioje nurodomi meilės dramos trys aktai: įsimylėjimas (falling in love), atšalimas (falling out) ir vėl meilės sužydėjimas (and love again).

LIETUVĖS PSICHOLOGĖS TEZĖ

     Paprastai kiekviena šeima išgyvena meilės krizę, vienos mažesnę, kitos didesnę. Jei procentais skaičiuoti, tai apie 50 nuošimčių išgyvena rimtą, draminę meilės krizę, 30 — vidutinę ir 20 — lyg mažą vėjelio pūstelėjimą po kaitros, kuris reikalingas atsigavimui, tikrovės supratimui. Visa tai į-vyksta apytikriai po 7 vedybinio gyvenimo metų. Vadinkime tas meilės krizes gyvenimo audromis, nes kaip gamta negali būti pastovi, vienoda, taip ir žmogus, jos aplinkoje gyvendamas, išgyvena audras, kurias sukuria arba jis pats, arba kiti. Nėra metuose vien saulėtų dienų, viena į kitą panašių, tad ir žmogaus gyvenime negali būti tokių pat, vien saulėtų dienų, viena į kitą panašių.

GYVENIMO TIKROVĖ

     Meilė!

     Tai vienas gražiausių žodžių, kalbos garsais išsakytų, raidėmis išrašytų, įvairiausiomis formomis išgyventų.

     Tai didžiausia žmogui suteikta dovana, kuri jį lydi nuo ankstybojo rytmečio iki amžinybės (o mus, krikščionis, ir amžinybėje)...

     Bet grįžkime į gyvenimo tikrovę ir kalbėkime apie vyro ir moters meilę, apie gyvenimą tokį, koks jis yra, vaižgantiškai ieškodami deimančiukų, kad po šalčio ateitų šiltesnės dienos, po tamsumos — šviesa, po lietingų dienų — giedra, po audrų — atgaiva.

     Moteris per visus amžius buvo, yra ir bus vyrams mįslė, ir jie ieško nemaskuotos išrinktosios. Todėl daug kas iš jų ieško, kas slepiasi po moters kauke. Psichologai įrodinėja, kad moteris meilės vyksme atlieka penkias roles. Virš visų jų, pagrindinėje meilės rolėje, ji nori būti mylima, nesvarbu, ar ji ištekėjusi, ar ne, ar sukurs šeimą, ar ne.

     Štai tos penkios jos gyvenimo rolės: ji nori turėti gyvenimo draugą, susilaukti vaikų, būti vertinama, nori turėti savo gyvenimo pažiūrą, bijo vienatvės.

     Moteris žiauri — taip apie ją kuria poetai. Ir jie pasiilgę laukia moters pasiaukojančios, mylinčios, idealios.

     Ir tada klausi, kur pasireiškia tas jų žiaurumas? Ar iš tikrųjų gyvenime jos tokios yra?

     Pamiršę poetus, prisiminkime savo jaunystės dienas. Žiūrėk, kiek daug buvo mylėta, kiek daug buvo apsivilta. Ir tada rašėme meilės laiškus, eilėraščius, ją vadindami beširde, primesdami net tigrės žiaurumą, ieškodami idealios, kuri ir tave mylėtų.

     Bet kad mes, vyrai, ne vieną mergaitę atstūmėme, ją nuvylėme — tylime. Štai to žiaurumo lazdos antrasis galas. Kažin, katras iš jų yra žiauresnis? Moteris ar vyras?

*  *  *

     Karo audrose besigrumdami, mes, devyni vyrai, atsidūrėme svetimame krašte. Ilgesnį laiką mums teko gyventi viename kambaryje. Trys iš jų buvo dailininkai, vienas aktorius, vienas gydytojas, trys žurnalistai ir vienas rašytojas. Kad dienos būtų prasmingiau praleidžiamos, mes dalijomės savo profesiniais patyrimais. Mokėmės ra-šyti, piešti, greitosios pagalbos dalykų, vaidybos. Ir plius dar devynių ūkiškų amatų.

     O vakarais, kai dėl nuolatinių lėktuvų bombardavimų neleisdavo uždegti šviesų, mes pasakodavome savo išgyvenimus. Vienam iš dailininkų pasiūlius, kad kiekvienas iš eilės papasakotumėme savo svarbiausią bei reikšmingiausią išgyvenimą, jų prisirinko tiek daug ir tokių įdomių, fantastiškų, kad ir filmus kuriantys rašytojai galėtų pavydėti. Vienas žurnalistas pasakė, jog jis vakare nenorėtų išgirsti naujienos, kad karas pasibaigė, nes prarastų vieną įdomų pasakojimą — neparašytos knygos romaną. Todėl kai paryčiais atsibusdavo surūkyti poros cigarečių, kam nors tuo metu subruzdėjus lovoje, jis pirmasis šūkteldavo: Ar nepasibaigė karas? Jei ne — vakare išgirs naują istoriją.

     Trys iš mūsų buvo vedę, kiti viengungiai. Tik vienas buvo vyresnio amžiaus, kiti tarp 22—35.

     Pasakojimų tematika: profesiniai išgyvenimai ir meilė, žinoma, su palydove moterim ir moteris be palydovės meilės, bet su jos drauge — aistra. Moterų amžius ir padėtis įvairavo su pirmąja meile ir pirmąja nuodėme. Į scenos areną išeidavo netekėjusios mergaitės ir ištekėjusios ponios, šeimų meilė ir neištikimybė, ištikimybė, heroizmas, pasiaukojimas. Komiški vyksmai maišėsi su dramomis, tragedijomis.

     Po kiekvieno pasakojimo mes dar ilgai kalbėdavomės iki užsnūsdavome. O prikelti aliarmo vėl tęsdavome pasakojimus.

     Meilė ir ištikimybė būdavo pati įdomioji tema.

     Vienas dailininkas, tik neseniai praradęs savo sužieduotinę, labiausiai pyko ant moterų, šaukdamas, kad jos neištikimos.

     Mes visi gerai pažinojome vieno redaktoriaus žmoną, kuri dažnai juokaudama mėgdavo sakyti, kad moters ištikimybė tik tada pasireiškia, kai ji neturi progų. Tuo priminimu mes norėdavome aną dailininką paguosti, nuraminti.

     O aktorius užstodavo moteris, kaltindamas vyrus:

     — Mes visi esame balamutai, — atkirsdavo. Ir vainikėlius skiname, ir viliojome, ir ištekėjusias moteris gaudome, o kaltę metame joms, moterims.

     Tada jis imdavo deklamuoti iš Šatrijos Raganos knygos "Viktutė":

     "Kokia laimė pažinti ir mylėti tokį žmogų, apie kurį žinai, kad lyg dangus aukščiau stovi už kitus! Aš kitokio ir nepamylėčiau. .. Dažnai esu skaičiusi ir girdėjusi, būk meilė esanti akla. Netiesa! Aklai negalima pamylėti: kol pamylėsi, reikia juk pirmiau pažinti žmogų, juk nepamylėsi tuojau pat, kartą susitikęs, nežiūrėdamas, koks jis. Tiesa, juk atsitinka, kad išsyk įsimyli... bet aš to nesuprantu, ir visados juokai mane ima iš tokios meilės. Nebent nosį ar akis įsimyli, nes ką kita sunku pažinti, pirmą kartą tematant"...

     Štai toliau toje pat knygoje jo mėgstama deklamuoti meilės scena su daktaru:

     "Šįvakar, vaikščiodami po sodą, klausėmės lakštingalos. Paskui Alenutė ir Kaziukas nubėgo namo, tepalikome mudu su ponu Antanu. Atsistojau alėjos gale ant Ventos kranto ir, atsirėmusi į medį, gėrėjaus lakštingalos daina. Ūmai pajutau, kad pono Antano ranka švelniai mane apkabina... Pasilenkęs ir žiūrėdamas man į akis, jis paklausė:

     —    Viktutė, dar pasakyk, ar myli mane?

     Ir, kaip visados, iš karto nepatiko man tas klausimas. Nekantriai atsakiau:

     —    Nesuprantu, kam klausi. Argi dar nežinai?

     —    Žinau, mieliausioji, bet taip malonu klausyti tų žodžių, argi tau ne? Ir kartais man rodos, kad tai sapnas, ta tokia mano laimė... Pasakyk, vienintele?

     —    Myliu, myliu, myliu... — atkartojau gal apie šimtą sykių, norėdama nors kartą pasotinti jį tuo žodžiu".

     Nors iš pasipasakojimų mūsų draugas aktorius gyvenime buvo vėtytas ir mėtytas, daug meilės romansų išgyvenęs, bet jis idealizavo meilę, moteris. Jis buvo prisirinkęs poetų, rašytojų gražiausius pasisakymus apie meilę ir moteris ir mums dažnai deklamuodavo bei inscenizuodavo.

     O vyriausias amžiumi iš mūsų tarpo rašytojas, lyg segtuku jam įdurdavo, paskaitydamas šią ištrauką iš to paties romano "Viktutė":

     "Pas dėdę buvo atvažiavusios kelios mano dėdienės ir tetulės, vis jaunamartės, ir pradėjo kalbėti apie vyrus: kaip juos reikia daboti, kaip vesti, kaip elgtis su jais. Buvau ir aš su jomis, ir taip man pakyrėjo ta kalba, kad nebegalėjau tvertis. Iš tikro, tarsi apie vaikų auklėjimą kalbėjos, ne apie gyvenimą su suaugusiu žmogum. Pagalios viena tarė man:

     —    Viktutė, klausykis ir įsidėk į atmintį, kaip reikia elgtis su vyru. Kada nors pasinaudosi tomis žiniomis".

     O Vladas, pašaipiai klausęsis Petro deklamacijos, pridėjo ir savo trigrašį:

     —    Petreli, klausykis ir įsidėk į atmintį, kaip reikia elgtis su žmona. Kada nors pasinaudosi tomis žiniomis. Cha... cha... cha, —    karčiai nusijuokė.

     Kai dabar prisimename tuos pasakojimus, kai gyvenimo patirtis gausiu derlium užderėjo, tie Viktutei duoti patarimai juk tiek gyvenimiški, tiek realūs, kad net kasdienybė pasidarė. Vienose šeimose jie išryškėja tuoj po vedybinio gyvenimo, kada tikrosios meilės nė krislelio nebuvo, kitose —    meilės atšalimo laikotarpiu.

     Gerai, jei atšalimas praeina ir su pavasario saulės spinduliais pasuka į tikrosios meilės kelią. O jei ne, jei užeina pūgos, šalčiai, speigai, tai ir ledo sluoksnis užsikloja. Sutuoktiniai, nebejaučiantys meilės šilumos, pradeda dairytis į šalis ir dažnai vienas nukeliauja į rytus, antras į vakarus.

     O norėtųsi, kad meilės atšalimas idealios šeimos tarpe būtų lyg natūralus perėjimas iš ilgiau užtrukusio medaus mėnesio, iš meilės sapnų pasaulio į kasdieninį, įprastinį gyvenimą su visais rūpesčiais, vargais ir džiaugsmais.

     Kai šeimose pirmasis veiksmas — įsimylėjimas — jau baigtas ir uždanga nuleista, kai gyvename meilės atšalimo laikotarpį, kartais audringą, kartais su vėjelio pūstelėjimu, darganotu dangum, griaustinėlio dundėjimais, ieškokime kelio į meilės sužydėjimą.

     Žmogus — silpna būtybė, klystame ir paklystame visi, bet džiaugiamės ir didžiuojamės, kai iš klaidų pasimokome, kai gyvenimo pažymys iš lietuviško dvejetuko pakyla į penketuką. Lengva juk paslysti kelyje, kartais, žiūrėk, ir neištikimybė po kojomis pasimaišo, pagundos atrėplioja, bet kiek džiaugsmo, kai valia viską nugali, nuleidi antrojo meilės gyvenimo veiksmo uždangą ir grįžti kaip dvasios didvyris į trečiąjį veiksmą, kur tu vaidini pagrindinę rolę meilės sužydėjimo dramoje.

     Žiūrint šio veiksmo pradžios, į akis krinta nepagrįsti kaltinimai, kito nuodėmių skaičiavimai, kai iš šakalėlio norima vežimus prikrauti. Bet kai tolimesnėje eigoje bandoma pažiūrėti į save, lyg prie veidrodžio sustojus, kai pradedama vartyti savo gyvenimo dienoraščio puslapius, vyksmas pradeda greitai rutuliuotis į dramos pabaigą, į meilės sužydėjimą.

     Drama pasibaigė.

     Mano kambaryje daug žiemos saulės spindulių, daug tabako dūmų, kavos kvapo.

     Pro langą matau tolstančius Irenos Sirgaudienės žingsnius. Ji, baigusi pasakoti savo šeimos išgyvenimus, išėjo į naują, lyg balto sniego sluoksniu padengtą gyvenimą.

     Ant stalo tebeguli Naujasis Testamentas. Atverstas puslapis 408. Ir dabar tebegirdžiu jos balsiai skaitytus Šv. Rašto žodžius iš Himno meilei:

     "Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.

     Meilė niekada nesibaigia..."

     —    Juk aš jį myliu, — šūktelėjo padėdama ant stalo Naująjį Testamentą, išeidama pas tą, su kuriuo meilė niekada nesibaigia.

     Pro langą matau ant medžio šakų bešokinėjančią voveraitę. Nuo jų krenta sniego žvaigždės, žibančios saulėje.

     Ir šaukiu aš balsiai vienišai voveraitei:

     —    Meilė niekada nesibaigia!