R. GULBINAS
Dvasiniai pašaukimai gana tiksliai parodo, kiek gyvas yra tikėjimas to meto Bendrijos tarpe. Gilesnis tikėjimas paskatina žmogų aukotis ypatingesnei Dievo ir artimo tarnybai, labiau įprasminant neilgą savo gyvenimą. Kas gali būti didingiau ar kilniau šiame pasaulyje, kaip būti Dievo atstovu žmonėms. Dievo antgamtinių malonių tarpininku, Kristaus pradėto darbo tęsėju ir žmonių gelbėtoju? Jei tokiai nepaprastai tarnybai nesivaržo daug kandidatų, tai parodo daugumos menką tikėjimą. Tuomet didesnis skaičius žmonių savo gyvenimą praleidžia savanaudiškai, o ir idėjiškai jie nukreipia savo dėmesį į antraeilės svarbos reikalus.
Kas kaltas dėl tikėjimo sumenkėjimo? Šis klausimas yra visaip aiškinamas, tačiau didžiausia kaltė tenka patiems Dievo atstovams: jie nei savo žodžiu, nei gyvenimo pavyzdžiu nesušvito pakankamai, kad uždegtų gyvesnį žmonių tikėjimą ir karštesnę meilę Dievui ir artimui. Jų pareiga yra plėsti Kristaus pradėtą ir jiems toliau pavestą darbą, o jie apleido ir tai, kas jau ankstyvesniųjų pasiaukojimu buvo padaryta. Iš to matosi, koks išblėsęs jų tikėjimas, koks baisus jiems patikėtų pareigų apleidimas... Kaip dažnai matome, kad Dievo atstovai nėra savo pašaukimo aukštumoje arba būna užsiėmę visokiais kitais reikalais ir mažiausia skiria laiko savo tiesioginėms pareigoms, kurioms turėtų aukotis visiškai.
Mane džiugina naujieji Katalikų Bendrijos potvarkiai, pagal kuriuos kiekvienas kunigas gali būti lengvai perkeliamas į pasauliečius katalikus, jei jis randamas toms aukštoms pareigoms netinkamas arba pats to nori. Turi būti padaryta dar daug didesnė atranka: geriau jų mažiau, tačiau jie turi būti tikrai verti toms nepaprastoms pareigoms. Supasaulėjęs kunigas yra labiau žalingas, negu naudingas savo kunigiška veikla. Kiekvieno kunigo gyvenimas turėtų būti tikrai šventas ir santūrus, pilnas pasiaukojimo ir uolaus apaštalavimo; jis turi būti tikriausias pavyzdys pilnutinio krikščionio, panašaus į Kristų, vyriausiąjį Kunigą.
Kaip matome, Katalikų Bendrija šiuo metu ta linkme ir persitvarko. Vis labiau pasauliečiai katalikai yra įtraukiami į bendrosios kunigystės veiklą ir didesnę pagalbą kunigams, kad dvasininkai galėtų labiau atsidėti sakramentinės kunigystės darbams. Taigi tikrųjų kunigų galės būti ir mažiau, tačiau jie turės būti geriausioji Bendrijos atranka. Ne kunigas mokslininkas, ne kunigas visuomenininkas ar politikas, bet šventas kunigas pajėgs sukelti gyvesnį tikėjimą žmonėse ir plėsti tikrąją krikščionybę gyvenime. Tokių pašaukimų turime nuolat melsti, nes tik Dievas juos pašaukia ir duoda jų norintiems. Jei ta linkme nieko nedaroma arba labai mažai daroma pačių kunigų, šeimų ir idėjinių organizacijų tarpe, tai Dievas ras mus nevertus tokių pašaukimų turėti. Tas reikalas turi būti visur ir visuomet gyvas — ir maldose, ir kalbose, nes tik tuomet bus gera atranka iš gausaus pasirinkimo.
Negalima sakyti, kad šiuo metu kunigystė yra nuvertinta ir per daug palenkta žmonių tarnybai. Iš tikro ji net sekuliaristų yra dar labai gerbiama ir visų tikinčiųjų labai vertinama. Tik patys kunigai kartais ją kompromituoja, kalbėdami apie vis didesnes moralines lengvatas sau patiems ir nuosmukio apimtiems Bendrijos nariams. Šiuo metu hierarchija gana kantriai išklauso visokių šnekų ir sprendimus lėtai daro, tačiau tie "žemės vaikai" kunigų postuose patys nutrupa arba būna švelniai sutvarkomi per ilgesnį laiką, sukėlę "liberalių" nuotaikų. Žinoma, tokiu liberalėjimu pašaukimų skaičius būtų didelis, tačiau menkavertis ir netektų tikinčiųjų paramos.
Pašaukimai vienuoliniam gyvenimui turi artimą ryšį su kunigų pašaukimo sąlygomis ir dvasia, nes jų veikla yra kunigiškosios veiklos talka. Atrodo, kad vienuolynai ir toliau bus svarbūs Bendrijos gyvenime ir turės pašaukimų, kurie irgi priklauso nuo tikėjimo stovio ir užsidegimo aukotis. Visi pripažįsta jų didelę reikšmę ir džiaugiasi vienuolių pasiaukojimu, tačiau jų pasiaukojanti dvasia labai priklauso nuo uždegančios ir apaštalaujančios kunigų dvasios. Jei iš ten netrykšta veiksminga paskata ir uždegantys gyvenimo pavyzdžiai, tai ir šie pagalbiniai būriai pradeda prarasti juos varančią jėgą ir pamažu pakrinka arba susitvarko patogesniam gyvenimui. Tokią raidą galima pastebėti dabar; panašiai padėtis susidarinėjo ir praeityje. Tačiau Dievas pašaukia atskirus asmenis, kurie duoda impulso naujiems sąjūdžiams, naujoms idėjoms ir naujam dideliam aukojimuisi. Šv. Pranciškus, Šv. Ignacas ir kiti yra sutelkę nuosmukio laikotarpiais tokių aukos dvasia gyvenančių būrių, kurie pajėgė pakreipti net visą istorinių įvykių eigą. Juk tikime Kristaus žodžiais, kad Šv. Dvasia gyvens jo įsteigtoje Bendrijoje, ją apšvies ir gaivins. Net ir numoralėjančioje ir girtaujančioje tautoje nuolat atsiranda pašaukimų aukotis, kilti ir kitus kelti. Daug blogesnėmis sąlygomis yra prasidėjusi krikščionybė, o vis dėlto sėkmingai kilo, išugdžiusi milijonus herojiškų šventųjų, kurie savo pavyzdžiais šaukia naujas kartas nepasimesti tuštybėse ir beprasmiškame gyvenime, bet siekti didžiųjų tikslų, amžinųjų vertybių.