Spausdinti

PEANYS ALŠĖNAS

     Šio straipsnio antraštė išreikšta tik vienu žodžiu — "ramybė". Gali kai kam atrodyti, kad tai nereikšmingas žodis, bet iš tikrųjų šis žodis turi labai didelės reikšmės ir žmogaus kūnui, ir jo sielai. Žmogui labai reikalinga ir fizinė, ir dvasinė ramybė.

     Jeigu žmogaus širdis rami, tai bus rami ir jo dvasia. Tomas Kempietis savo veikale ''Kristaus sekimas" apie ramybę ir ramų žmogų taip rašo: "Pirmiau pats būk ramus, paskui galėsi tos ramybės suteikti ir kitiems". Čia kalbama apie fizinę žmogaus ramybę. Jeigu žmogus bus ramus savo žodžiuose ir veiksmuose, tai jis perduos tą ramybę ir kitiems.

     Žmogus, gyvendamas šiame audringame, pilname triukšmo pasaulyje, ypač didmiesčių ūžesyje, jaučiasi tikrai neramus — jo nervus erzina dvasiniai šių dienų verpetai — netikra politinė padėtis, bolševizmo siautėjimas, trūkumas stiprių ir dvasiškai tvirtų asmenybių kovai su raudonąja pabaisa, o fizinė neramybė, ypač miestuose, ardo jo nervus skardžiais automobilių ūžesio garsais, fabrikų sirenų kaukimu ir t.t.

     Nuo fizinio triukšmo žmogus, be abejo, dar gali pasitraukti, pasišalinti, jeigu jam gyvenimo aplinkybės leidžia. Iš miesto gali persikelti į kaimą arba ir tame pačiame mieste iš triukšmingos gatvės į ramesnę. Daug sunkiau susirasti žmonėms dvasinę ramybę, gyvenant tarp tų žmonių, su kuriais likimo buvo lemta gyventi. O žmonės su žmonėmis visuomet turi kartu gyventi — nuo žmonių nepabėgsi.

     Jau minėtas Tomas Kempietis apie neramius žmones pateikia įdomių išvedžiojimų. "Aistringas žmogus gera piktu paverčia ir piktam lengvai patiki. O ramus ir geras žmogus — viską paverčia geru". "Kas visada ramus, tas apie kitus blogai negalvoja; neramus ir nepatenkintas žmogus yra draskomas įvairių įtarinėjimų — jis nė pats neturi ramybės, nė kitam jos neduoda". "Jis dažnai sako tai, ko neturėtų sakyti, ir nedaro to, ką turėtų daryti".

     Ramybės ypač trokšta tie, kurie buvo priversti išvykti iš tėvynės, nes mato, kiek daug neteisybės yra pasaulyje, kiek pavojų ir vargo teko ir tenka pergyventi.

     Ramybė — tai tikrai palaimintas ir saldus žodis. Kai pagalvoji apie ramybę, prisimeni savo gimtąjį sodžių, laimingas vaikystės dienas, prisimeni ramius Lietuvos laukus. Kokia palaiminga ramybė ir tyla gaubdavo mūsų žemelę, ypač sekmadienių ir švenčių dienomis, kai nutildavo žvangėjusios šienpiovių dalgės, kai nutildavo grėbėjėlių lietuvaičių daina...

     Ak, toji palaiminga ramybė! Kiek daug norėtųsi už ją pasiūlyti! Kai žiaurus okupantas bus priverstas apleisti mūsų gimtąjį kraštą, mes galėsime vėl džiaugtis ramybe ir tyla, kurios jau niekas nesudrums.

• Už Lietuvos reikalų gynimą kitataučių spaudoje Altos premijas laimėjo: prel. V. Mincevičius, Italijoje, 500 dol.; V. Bražėnas, Floridoje, 300 dol.; Pr. Alšėnas, Kanadoje, 200 dol. Mecenatas — kun. J. Prunskis.