Spausdinti

 (Jos vidaus pasaulis) 

ALFONSAS GRAUSLYS

     Medžiagos pažinti jos dvasios pasauliui yra gana daug. Prie tos medžiagos priklauso jos parašytos Seserims ir Broliams — Meilės Misijonieriams konstitucijos ir paliktos bendradarbiams instrukcijos. Jos gausūs laiškai bei pasikalbėjimai su žurnalistais radijo ir televizijos stotyse tą medžiagą papildo. Ši pasikalbėjimų ar savo įkurtos vienuolijos seserims pamokymų medžiaga, išspausdinta didesnėmis ar mažesnėmis knygomis, gerai atskleidžia jos vidinį pasaulį. Jos trumpi, bet esminiai pasisakymai parodo jos dvasią, kuri įkvepia išorinius darbus.

     Ta medžiaga naudojantis, negalima nematyti, kad jos, kaip ir jos vedamos vienuolijos, pagrindinis bruožas — tai aukščiausia meilė Jėzui Kristui ir iš tos meilės kilęs šimtaprocentinis įsitikinimas Kristaus žodžių tiesa. Kiekvienas Kristaus žodis — tai akivaizdi tiesa, kuri, jos supratimu, nereikalinga jokių įrodinėjimų ar pagrindimų, o tik vykdymo kasdieniniame gyvenime. Bet į jos širdį ir sąmonę labiausiai įsmigo (panašiai kaip Saharos atsiskyrėliui Karoliui de Foucauld) Kristaus žodžiai, kuriais Jis nusakė vienų pasaulio pabaigoje pasmerkimo, o kitų amžino palaiminimo pagrindą: vienų egoistinį kietaširdiškumą kenčiančio artimo atžvilgiu, kitų — veiklų susirūpinimą kenčiančiu žmogumi (Mt 25,31-46). Svarbiausia, ką Teresė įsidėmėjo, — tai toji tiesa, kad kenčiančiojo užnugaryje stovi pats Kristus, ir susirūpinimas ar nesirūpinimas kenčiančiojo kančia, tai yra kietaširdiškumas ar gailestingumas, parodytas pačiam Kristui. Kristus, kalbėdamas apie išalkusio pavalgydinimą, ištroškusio pagirdymą, keleivio priglaudimą, nuogo aprengimą, ligonio ir kalinio aplankymą, pridūrė: "Iš tiesų, sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte" (Mt 25,40). Čia mažiausiuoju savo broliu Kristus vadina kiekvieną kenčiantį, pagalbos reikalingąjį.

     Teresė kiekvieną kitiems patarnavimą laikė lyg susitikimu su pačiu Kristumi ir jam meilės parodymu. Todėl žurnalistui, besidomaujančiam Teresės ir jos bendruomenės gyvenimu, ji paaiškina: "Mes pradedame savo dieną, išgyvendamos Kristų duonos pavidalu, o dienos metu mes vėl jį matome mūsų vargšų sunaikintų kūnų pavidalu... Mūsų priimama komunija būtų nepilna, jeigu ji mūsų nelenktų iš meilės tarnauti vargšams".

     Teresės supratimu. Dievo ir artimo meilės įsakymai vienas kitą papildo. Todėl rašydama savo vienuolyno seserims laišką (1961 m.), ji džiaugiasi: "Mes galime kasdien savo gyvenime liesti Kristų, mylėti ir jam tarnauti". Čia ji turėjo galvoje artimo meilės darbus, kuriuos jos vykdo. "Mūsų darbas — tai mūsų vienintelis būdas išreikšti savo meilę Dievui. Reikia, kad mūsų meilė išsilietų ant kiekvieno. Žmonės mums patarnauja, leisdami per juos pareikšti mūsų meilę Dievui... tik danguje sužinosime, kiek esame skolingos vargšams, nes jie mums duoda progos vis labiau Dievą mylėti". Nenuostabu, kad į bendradarbių konstituciją Teresė įrašė pareigą: "Padėti žmonėms atpažinti Dievą vargšuose".

     Jos tikėjimas Kristaus žodžiais šiuo atžvilgiu taip totalinis, kad, anot jos, ne vien kiekvieno kenčiančio užnugary stovi Kristus, bet "kiekvienas asmuo yra man Kristus". Be abejo, ji čia pirmiausia galvoja apie kenčiančius, pagalbos reikalaujančius, bet, antra vertus, ir apie kiekvieną žmogų, kuriame šiuo pareiškimu pagerbiama žmogaus didybė.

     Kaip jos visa labdarybė ir meilė kenčiantiems buvo pagrįsta ir persunkta Kristaus meile, tai įrodo jos parašyta kasdieninė malda, prašant malonės tinkamai tarnauti ligoniams:

     "Kenčiantis Jėzau, padaryk, kad šiandien ir kiekvieną dieną matyčiau Tave Tavo sergančiuosiuose ir kad, jiems tarnaudama. Tau tarnaučiau. Padaryk, kad Tave, pasislėpusį po priedanga (t.y. po ligonio priedanga), nepasiduodama pykčiui, nusikaltimui ar pasimetimui, mokėčiau atpažinti ir tarti: 'Kenčiantis Jėzau, kaip saldu Tau tarnauti'.

     Viešpatie, duok man šio tikėjimo žvilgsnio, ir mano darbas niekada nebus nuobodus. Aš rasiu džiaugsmą, patenkindama visų kenčiančių vargšų užgaidas ir įvykdydama jų norus.

     O brangusis ligoni, tu esi man dar brangesnis, nes atstovauji Kristui; kokia man privilegija galėti rūpintis tavimi!

     O Dieve, kadangi Tu esi kenčiantis Jėzus, būk taip pat man kantrus Jėzus, atlaidus mano kaltėms, žvelgdamas vien į mano ketinimus Tave mylėti ir kiekviename Tavo kenčiančiame vaike Tau tarnauti. Viešpatie, padaugink mano tikėjimą. Laimink mano pastangas ir mano darbą dabar ir visada".

     Suprasdama savo darbo aukštą pasiuntinybę. kitu atveju ji maldauja: "Neleisk man (Viešpatie) sumenkinti šį darbą kietaširdiškumu, piktumu ar nekantrumu".

     Kaip su ja kalbėjusieji žurnalistai pastebi, ši meilė Jėzui daro ją šviesią. Ši šviesa, anot jų, kilusi iš meilės daug ko atsižadant, veržiasi iš jos ir trykšta iš jos rankų, tartum srovė seka paskui ją. Ši meilės šviesa, nežiūrint jos veido raukšlių, daro ją patrauklią ir net žavią. Jos artimo meilė, kilusi iš begalinės meilės Kristui, išsilieja į gatves, sales, ligonines... Jos meilė Kristui susimaišo su meile kenčiantiems, nes Kristus kenčia tuose visuose, kurie kenčia. Ji sako: "Kadangi mes negalime Kristaus matyti, tai negalime Jam meilės išreikšti, bet savo artimą matydami, galime jam padaryti tai, ką norėtume padaryti Kristui, jeigu Jis būtų matomas".

     Kas gi nemato, kad šitaip suprasta artimo meilė, remiama meile Kristui, tos meilės įkvėpta, tą artimo meilę nepalyginamai labiau sustiprina, negu šiaip artimo meilę, neatremtą į krikščionybę! Šią tiesą turėtų įsidėmėti mūsų labdaringos organizacijos ir suprasti, kad laicistinė labdara, nesiremdama religija, negali kaip reikiant pasiekti ir išvystyti krikščioniškosios artimo meilės darbo galimybių.

     Kalbėdami apie dvasinį Kalkutos Teresės pasaulį, šalia jos meilės Kristui, išsiliejusios meile kenčiantiems jos aplinkoje, reikia prisiminti ir jos maldos bei šventumo pareigos supratimą, kuriais ji su savo bendradarbėmis liudija Kristų pasauliui.

     Kalbant apie jos maldos dvasią, reikėtų pirmiausia prisiminti nedažnai kur užtinkamą jos maldos supratimą — tai nepaleidimas iš savo dvasios akiračio Kristaus prisiminimo. Ji sako, kad "gilus ir uolus pažvelgimas į Kristų dažnai yra geriausia malda". Jos supratimu, visas jų meilės darbas, neišleidžiant iš akių Kristaus, jau yra malda. Ji žino, kad "maldos sielos yra gilios tylos sielos", todėl ji ragina savo bendradarbes "į dvasios, akių ir liežuvio tylėjimą", nes tik tokiame susitelkime Dievas prakalba į sielą, ir siela suranda būdų pareikšti savo meilę Jam. Šia tylia susitelkimo maldos dvasia ji labai pasitiki, nes "kuo daugiau mes gauname savo tylioje maldoje, tuo daugiau galime duoti savo veiklos gyvenime". Tokioje maldos tyloje, anot jos, mūsų dvasinis žvilgsnis į viską pagilėja ir atsiranda galimybė gimti žodžiams, duodantiems Kristaus šviesos. Ji sako, kad "žodžiai, kurie neduoda Kristaus šviesos, — padaugina tamsą..Tad malda turi padidinti mūsų artumą Kristui, nušviesti mus Jo šviesa, nes be tos šviesos daugelis mūsų svajonių, minčių, norų ir sprendimų padvelkia tolinančia nuo Kristaus tamsa.

     M. Muggeridge rašo, kad jo gautoje iš Teresės Bendruomenės maldaknygėje daugelyje vietų surandamos maldos prašymai jos uždaviniams įvykdyti. Savo knygoje šis anglų rašytojas nurodo tokios maldos pavyzdi: "Viešpatie, padaryk mus vertas visame pasaulyje aptarnauti tuos, kurie gyvena ir miršta kęsdami neturtą ir badą. Duok jiems šiandien per mūsų rankas kasdieninės duonos, o per mūsų užjaučiančią meilę — ramybės ir džiaugsmo". Savo bendradarbes ji ragina mylėti maldą, nes "malda praplečia širdį".

     Reikalaudama iš savęs ir iš savųjų pasišventimo, ji šventumą supranta kaip pastangas panėšėti į Kristų. "Būti tikru krikščioniu — tai priimti Kristų ir pasidaryti vienas kitam antruoju Kristumi", sako ji, "visą gyvenimą spinduliuoti ta meile (kurios patyrėme iš To)". "Aš noriu būti šventa, tai reiškia, noriu nusikratyti visa tuo, kas nėra Dievas. Šventumas — tai vykdyti Dievo valią su džiaugsmu. Pirmasis žingsnis į šventumą — tai noras tapti šventąja..

     Tad visai nenuostabu, kaip rašo M. Muggeridge, kad anglai, pamatę iš Kalkutoje susukto filmo Teresės dvasingumą ir šventumo ilgesį bei siekimą, pradėjo rašyti laiškus. Viename laiške taip buvo rašoma: "Ši moteris kalbėjo, kaip niekas kitas prieš tai nėra kalbėjęs; jaučiu, kad turiu jai padėti".

     Visi jos darbo pasisekimai ir garbės apdovanojimai nesukėlė joje puikybės ir savimi pasitenkinimo. Ji niekada nenustoja savų bendradarbių raginti į nuolankumą ir niekada nepamiršti, kad visi jų darbų vaisiai kyla iš Dievo. "Sakoma, kad nuolankumas yra tiesa ir kad Jėzus yra Tiesa; iš to išvada: vienintelis būdas labiau panėšėti į Kristų — tai būti nuolankiam... Kad galėtume būti pakeistos, privalome būti subiaurintos mūsų pačių akyse... Negalima atsinaujinti be nuolankaus pažinimo to, kas privalo būti atnaujinta mumyse..— šiomis ir kitomis mintimis ji skatina savų bendradarbių nuolankumą. Nepasitenkindama tais bendrais posakiais, ji konkrečiai įspėja: "Jei nusimenate — tai puikybės ženklas; tai rodo, kad per daug pasitikėjote savimi... Mokomės nuolankumo, džiaugsmingai priimdami pažeminimus..."

     Gerai pažindama puikybės pavojus, ji išskaičiuoja keliolika gyvenimiškų atvejų, kurie padeda ugdyti nuolankumą. Pradėjusi šį savo raštą žodžiais "Dievui reikia ne mūsų pilnumo, bet mūsų žemumo (t.y. nuolankumo)", ji tęsia, nurodydama įvairias nuolankumo priemones: "Kiek galima mažiau kalbėti apie save... Priimti priešingybes su džiaugsmu... Nekalbėti apie kitų ydas. .. Priimti papeikimą, nors ir nebūtume jo užsitarnavę... Mandagiai ir švelniai elgtis, nors kurio kito elgesys kurstytų priešingas nuotaikas... Neieškoti pagyrimų ir populiarumo... Nusileisti ginčuose, nors tiesa būtų mūsų pusėje..

*  *  *

     Įdomu pasekti įspūdį, sukeltą Teresės tiems, kuriems teko su ja bendrauti. Tuos įspūdžius ir išgyvenimus labai gražiai vaizduoja čia jau ne kartą minėtas anglų rašytojas nekatalikas Malcolm Muggeridge, kurs savo knygoje apie Teresę "Something Beautiful for God", išleistoje 1971 m., puikiai įžvelgė į jos veikimą bei dvasią ir labai gražiai ją pavaizdavo. Jis taip rašo: Susitikimas, kad ir trumpas, su ja palieka neišdildomą įspūdį. Aš mačiau žmones verkiančius, kai reikėdavo su ja atsisveikinti, nors kai kurie jų tebuvo išgėrę kartu su ja vien stiklą arbatos ir išgyvenę jos šypsnį". Panašių jausmų išgyveno ir jis pats. Štai ką jis jausdavo, jai kur nors išvykstant: "Kai traukinys pajudėdavo, aš staigiai pajusdavau netekęs viso grožio bei pasaulio džiaugsmo. Begalinės dieviškos meilės trupinėlis, nusileidęs ant Motinos Teresės, padaro jos veidą taip artimą, taip šviečiantį... Ji gyvena taip arti Viešpaties, kad iš jos sklinda žavesys, panašus žavesiui To, kuris traukė minias, sekančias paskui Jį Jeruzalėn ir Galilėjon... Jos pamatymas, net jos prisiminimas man visada sukelia džiaugsmo jausmą... Dienos, praleistos su Motina Terese Kalkutoje, lieka man brangūs prisiminimai. Kalbėti su ja — tai nenutrūkstantis malonumas.. Muggeridge, daugiausia prisidėjęs prie pasaulio supažindinimo su ja, prisipažįsta, kad jis ją ir jos darbą garsina tik dėl to, kad jai padarytų malonumą, ir yra pasiryžęs bet ką padaryti dėl jos. "Jos gyvenimu ir žodžiais šviečia pirmųjų

     Sekminių šviesa... Ji yra įkūnyta meilė. Ji skelbia Kristų kiekvieną dienos akimirką, gyvendama Jame ir per Jį". Jis taip pat rašo, kaip ligoniai, raupsuotieji ir net jos bendradarbės pasiilgsta jos, kai, kuriam laikui iškeliavusios, jos nėra matę. Visi nori arčiau jos pabūti, jos ranką paliesti. “Per ją šviečia krikščioniškoji meilė. Ji šviečia jos širdyje ir lūpose". Minėdamas tą meilę lūpose, jis, be abejo, turi galvoje jos nuolatinį švelnų šypsnį, kuris, jos supratimu, yra krikščioniškosios meilės palydovas, krikščioniškojo džiaugsmo ir pačios krikščionybės išraiška. Šis džiaugsmas — tai charakteringa visų jos bendradarbių žymė. Nors jų gyvenimas Indijos neturtingųjų sąlygomis yra kietas, nemalonus, reikalaująs kasdienio aukojimosi ir heroizmo, tačiau Muggeridge pastebi: "Aš niekada nebuvau sutikęs taip spinduliuojančių, laimingų, tokioje savitarpio džiaugsmo atmosferoje gyvenančių moterų". Juk, Teresės supratimu, vargšai yra reikalingi ne vien meilės, bet ir džiaugsmo — krikščioniškosios meilės palydovo.

     Nežiūrint, kad Meilės Misijonierių kongregacijos seserų darbas reikalauja aukščiausio pasiaukojimo, tačiau vis daugiau atsiranda jaunų mergaičių, kurios tam darbui pasiaukoja, susikuria vis daugiau naujų kongregacijos skyrių. Jei šiandien tiek daug seserų iš vienuolynų išstoja, tai, anot Muggeridge, įvyksta dėl to, kad vis mažiau iš seserų reikalaujama. Tuo tarpu, anot jo, krikščionybės istorija rodo, kad kai daug reikalaujama, vienuolynų nariai daug ir duoda, o kai mažai reikalaujama, jie neduoda nieko. Tik prisiminkime JAV trapistų padėtį. Trapistai reikalauja daug pasiaukojimo, ir jų vienuolynams jaunų kandidatų netrūksta.

     Visas Teresės ir jos bendradarbių darbas ne vien tik be aukos, bet ir be heroizmo būtų neįmanomas. Tam heroizmui jos kasdien ryžtasi ir kasdien jį vykdo. Tą heroizmo nuotaiką galima pajusti, skaitant vieną reikšmingą jos maldos pobūdžio pasisakymą. Kai ji, atvykusi į Loreto vienuolyną, kurį laiką ten pagyveno, sujaudinta Kalkutos gatvėse matomu iki šiol nematytu vargu, apsisprendė iš to vienuolyno išstoti, kad galėtų tą vargą lengvinti. Ji pasisakė, kad prisiminimas tame vienuolyne turėtų patogumų ją gundė jame pasilikti ar jau išstojus vėl į jį grįžti. Būdama tokiame stovyje, ji taip pasisako: "O, mano Dieve, vardan mano laisvo iš meilės Tau pasirinkimo noriu pasilikti jame ir daryti tai, ko Tavo valia iš manęs reikalauja... Ne, aš negrįšiu atgal, mano bendruomenė — tai vargšai. Jų saugumas — mano saugumas. Jų sveikata — mano sveikata. Mano namai — tai vargšų namai, ne vargšų, bet vargingiausių iš vargingiausių; tai tie, prie kurių nesiartinama, nes galima užsikrėsti, nes jie nešvarūs, nes jie pilni mikrobų ir parazitų; tai tie, kurie neina melstis, nes jie negali nuogi išeiti; tai tie, kurie jau nesirūpina valgymu, nes tam jau neturi jėgų; tai tie, kurie krinta gatvėse, žinodami, kad jie miršta, ir pro juos gyvieji praeina, nuo jų nusigręždami; tai tie, kurie jau neverkia, nes jau neturi ašarų; tie, niekieno neliečiamieji! Viešpats norėjo, kad aš čia būčiau. Jis man padės rasti sprendimą".

     Ar tokia darbo aplinka nereikalauja iš Meilės Misijonierių heroizmo? Ar tasai jų heroizmas nekviečia ir mūsų kiek daugiau artimui aukotis, kad vos savo gyvenimo naštą nešantiems galėtume truputį palengvinti?!