Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S.J. PatarėjasPROF. PETRAS JONIKAS

NETAISYKLINGAS ĮNAGININKO VARTOJIMAS

    Įnagininkas mūsų kalboje turi nemaža įvairių reikšmių, bet kartais jis pavartojamas ir tokiais atvejais, kur būtinai reikėtų kito linksnio arba bent geriau tiktų kitas linksnis.

    1.    Su pilnumą žyminčiais veiksmažodžiais, turinčiais priešdėlį pri-, vartotinas ne įnagininkas, bet kilmininkas. Pvz.: Vežimą prikrovė šienu (=šieno). Puoduką pripylė pienu ( = pieno). Vanduo prisotintas druska ( = druskos). Salė buvo pripildyta žmonėmis ( = žmonių). Maišas buvo prikimštas šiaudais ( = šiaudų). Pavasaris jo sielą pripildė džiaugsmu ( = džiaugsmo). Piniginė doleriais ( = dolerių) prikimšta. Tokius sakinius visuomet taisydavo ir J. Jablonskis.

    2.    Įnagininkas nevartotinas po kai kurių įvardžių, pvz. stiprus, silpnas, geras, mandagus ir pan. Pvz.: Jis buvo stiprus dvasia ir kūnu (stiprios dvasios ir kūno). Nebūk silpnas dvasia ( = silpnos dvasios, silpnadvasis). Berniukas buvo mandagus elgesiu ( = mandagaus elgesio, mandagus).

    3.    Su būdvardžiu turtingas labiau tinka kilmininkas, o ne įnagininkas. Šis būdvardis pagal savo reikšmę yra artimas gausumą žymintiems būdvardžiams (pilnas, kupinas. ..), su kuriais vartojamas kilmininkas. Pvz.: Jis turtingas doleriais ( = dolerių). Mūsų sporto komanda šiais metais buvo turtinga pergalėmis (=pergalių). Mūsų tauta turtinga senovės pasakomis ir dainomis ( = pasakų ir dainų).

    Gal kai kam šios konstrukcijos su kilmininku atrodys lyg dirbtinės, gramozdiškos, neįprastos. Gal iš tikrųjų dažnai galima tokius sakinius išreikšti daug aiškiau ir gražiau kitokiomis konstrukcijomis. Pvz.: Mūsų apylinkės yra turtingos miškais (arba: miškų). Ar ne gražiau ir aiškiau, jeigu taip pasakytume: Mūsų apylinkėse yra daug miškų. Mūsų apylinkės labai miškingos.

    4.    Kartais, užuot vartojus priemonės įnagininką, vartojama gramozdiška konstrukcija su žodžiu pagalba. Tokios vartosenos reikėtų vengti. Pvz.: Laukus ariame traktorių pagalba ( = traktoriais). Vandenį minkštiname sodos pagalba ( = soda). Šią ligą galima išgydyti vaistų pagalba ( = vaistais).

    5.    Nevartotinas būdo įnagininkas ten, kur labiau tiktų prielinksnio su konstrukcijos arba būdo prieveiksmiai. Pvz.: Jis viską atliko nepaprastu aktyvumu (=su nepaprastu aktyvumu, labai aktyviai). Tą knygą perskaičiau dideliu susižavėjimu ( = su dideliu susižavėjimu). Mielu noru (=mielai, noromis, su noru) priimu tą malonę (J. Jabl.). Kokiu malonumu (=su kokiu malonumu) vaikas valgė obuolį.

    6.    Žodis tikslu priežastį gali reikšti tik su pažyminiu (pvz. tuo tikslu, tokiu tikslu, šiuo tikslu), bet be pažyminio žodis tikslu nei priežasčiai, nei tikslui reikšti nevartotinas. Pvz.: Taip jis padarė tikslu kitus nugąsdinti (=norėdamas kitus nugąsdinti, kitus gąsdindamas, kad kiti nusigąstų, kitiems nugąsdinti).

    7.    Būvio įnagininkas (parodantis daikto ar asmens būvį: kas jis yra) keistinas būvio vardininku tais atvejais, kai tarinio jungtis yra veiksmažodžio būti esamojo laiko forma. Pvz.: Ne visi mūsų tautiečiai yra tokiais gerais patriotais ( = tokie geri patriotai). Nepriklausomybės atgavimas buvo svarbiausiu mūsų tautos laimėjimu ( = svarbiausias mūsų tautos laimėjimas). Be reikalo jį taip giri, jis nebuvo jokiu didvyriu ( = joks didvyris).

    8.    Įnagininkas netinka, kai pasakomas pastovus, iš prigimties gautas asmens požymis: lytis, tautybė, giminystės laipsnis ir pan. Pvz.: Būk geru vyru ( = geras vyras). Aš nežinojau, kad jis buvo vokiečiu ( = vokietis). Juk judu esate tikrais pusbroliais ( = tikri pusbroliai).

    9.    Kieno nors vardas, pavardė, pavadinimas yra pastovi ypatybė, todėl ir su veiksmažodžiu vadintis vartotinas ne įnagininkas, bet vardininkas. Pvz.: Tas medis vadinasi ąžuolu ( = ąžuolas). Aš vadinuosi Juozu ( = Juozas). Šatrijos Raganos novelė vadinasi "Viktutė" ( = "Viktutė").

    Kai kokiu nors vardu (slapyvardžiu) yra tik laikinai prisidengta, kai iš tiesų tai nėra tikras to asmens vardas, tai vartojame įnagininką. Pvz.: Poetas Vincas Mykolaitis vadinosi Putinu.

    10.    Jeigu kalbama apie žmogaus profesiją ar kitą pastovų būvį, kuris nesikeis visą gyvenimą, tai taip pat reikėtų vartoti ne įnagininką, o vardininką. Pvz.: Tėvai norėjo, kad sūnus būtų kunigu (=kunigas). Kareivis visą gyvenimą liko invalidu (=invalidas). Manau, kad tu būsi geru gydytoju ( = geras gydytojas). Jis tapo žymiu muziku (=žymus muzikas). Jaunime, būkite savo tautos mylėtojais ( = mylėtojai).

    11.    Gal būt, dažniausiai pasitaikanti įnagininko vartojimo klaida — vardinės tarinio dalies reiškimas įnagininku.

    a.    Kai tarinio jungtis išreikšta veiksmažodžio būti asmenuojamąja forma, vardinė tarinio dalis yra išreiškiama būdvardžių, dalyvių, būdvardiškų skaitvardžių, būdvardiškų įvardžių vardininku, o ne įnagininku. Pvz.: Jis kadaise buvo turtingu ( = turtingas). Mažos raidės būna sunkiai išskaitomomis ( = išskaitomos). Ji visur buvo pirmąja ( = pirmoji). Kokiu (=Koks) buvai, tokiu ( = toks ir būsi.

    b.    Kai tarinio jungtis išreikšta pasikeitimo veiksmažodžiais (likti, palikti, pasidaryti, tapti...), bendrinei kalbai yra teiktinesnis vardininkas, nors tarmėse čia pasitaiko svyravimų. Be to, dabar per daug plinta veiksmažodis tapti: nereikėtų pamiršti jo pakaitalų: būti, likti, pasidaryti ir pan. Pvz.: Brisius paseno ir tapo nebereikalingu ( =liko, pasidarė, tapo nebereikalingas). Buvęs nežymiu ( = nežymus), miestelis dabar tapo svarbiu (=pasidarė svarbus). Liksime turtingais ( = turtingi, plg. Likit sveiki!). (J. Jabl.).

    c.    Kai tarinio jungtis išreikšta tam tikrais būsenos veiksmažodžiais (apsimesti, dėtis, rodytis, atrodyti, pasijusti, jaustis...), bendrinei kalbai taip pat teiktinas vardininkas, o ne įnagininkas. Pvz.: Jis apsimetė sergančiu ( = sergąs). (J. Jabl.). Uošvė dėjosi besidžiaugiančia ( = besidžiaugianti). Nepasirodyk kvailu ( = kvailas). Tu atrodai nelabai sveiku ( = sveikas). Žmogus pasijuto įžeistu ( = įžeistas).

    d.    Kai tarinio jungtį sudaro pagalbinio veiksmažodžio bendratis su prišlijusiu kitu veiksmažodžiu (pvz. privalo būti, tuii būti...), taip pat vartotinas ne įnagininkas, bet vardininkas. Pvz.: Kiekvienas privalo būti kukliu, paprastu, draugišku ( = kuklus, paprastas, draugiškas). Jis troško būti tokiu ( = toks), kaip visi.

    12. Įnagininkas niekad nevartotinas dvejybinio linksnio antruoju  dėmeniu vietoj dvejybio vardininko, kilmininko, naudininko, galininko. Pvz.:

    a.    Vietoj vardininko: Sportininkas atbėgo pirmuoju ( = pirmasis). Šiame apsakyme moteris vaizduojama beteise (=beteisė).

    b.    Vietoj kilmininko: Nė karto nepastebėjau tavęs supykusiu ( = supykusio). Tie priekaištai nepadarys manęs kitokiu ( = kitokio).

    c.    Vietoj naudininko: Mokiniams reikia būti stropesniais ( = stropesniems). Žmogui nedera būti žiauriu ( = žiauriam).

    d.    Vietoj galininko: Padaryk mane laimingu ( = laimingą). Pasakyk, kas tave padarė tokiu nemandagiu (= tokį nemandagų).

    Dvejybiniai linksniai iki šiol gana plačiai vartojami visoje Lietuvoje. Įnagininkas čia plinta, nusižiūrėjus į kitas, ypač slavų, kalbas.

• Nuo Tomo More gimimo sueina. 500 m. Londone ta proga buvo surengta meno paroda, kur buvo kūriniai, vazduojantys Tomą More ir jo laikus. Tas kankinys, atsisakęs nusilenkti karaliaus Henriko VIII užgaidoms, buvo paskelbtas šventuoju 1S35 m.