1977 m. rudenį vieno kunigo rašytame laiške iš Lietuvos pridėta tokia jo sukurta malda.
Praeina pasaulis ir jojo geismai.
Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius.
(1 Jn 2,17)
Viešpatie, ir aš gyvendamas daug ko troškau, dėl daug ko jaudinausi, kentėjau ir džiaugiaus.
Dabar visa tai jau praėjo lyg koks sapnas.
Tų praeities dalykų aš beveik niekad ir nebeprisimenu.
Daug ką visiškai pamiršau.
Praeis taip pat ir šiandieniniai dalykai, kurie mane jaudina, gąsdina ar guodžia.
Protas tai gerai žino, bet širdis vis tiek taip jautriai daug ką pergyvena.
Viešpatie Jėzau, Tu kadaise nuraminai šėlstančią jūrą.
Tark tiktai žodį ir nuramink dabar mano širdį, kad ji nebesisielotų dėl praeinančių dalykų.
Nuramink taip pat ir mus visus, kad šėlstančios bangos nepaskandintų mūsų jūros gilumoje!
Gelbėk mus visus, mes šaukiamės Tavęs!
Viskas čia žemėje praeina.
Pasibaigė vargdienių ir skriaudžiamųjų kančios, bet taip pat pasibaigė ir galiūnų laimėjimai.
Vieną kartą galų gale pasibaigs ir visa žemė, mes visi būsim iškeliavę į amžinybę.
Net kapų čia nebeliks, nes ir kūnai turės keltis.
Viskas praeina, pasilieki tik Tu vienas.
Tu toks pat vakar, šiandien ir per amžius (Žyd 13,8).
Labiausiai mus, žmones, gąsdina mirtis.
Bet dabar aš gerai žinau, kad aš Tavęs įsikibęs, Tavyje įsitvirtinęs gyvensiu per visas amžinybes!
Aš gyvensiu kartu su visais, kuriuos čia žemėje mylėjau ir kurie mane mylėjo.
Aš gyvensiu tarp gerųjų, pats išsivadavęs iš visų savo silpnybių.
Viešpatie, amžinybės mintis tegul mus visus guodžia ir stiprina, tegul mus ragina kovoti ir aukotis, kad mes nieko nebijotume prarasti dėl amžinybės, nes Tu grąžinsi mums viską su kaupu.
Duok mums ir dabar bent retkarčiais, bent valandėlę tyro džiaugsmo, kad mes geriau galėtume suprasti amžinybės laimę.
Viskas čia žemėje praeina bet tu pasiliksi mums amžinai.
Tu — mūsų laimė, mūsų stiprybė ir viskas.
Galima visko nustoti, kad tik Tave laimėtume.
Lietuva, 1977.IX.19