Spausdinti

MYKOLAS MORKŪNAS

     Paskutiniuoju metu yra labai paplitęs pentekostalistinis (lietuviškai sekminininkų arba charizmatinis) judėjimas. Tuo pačiu jis darosi ir kontroversinis: vieni stoja už jį, o kiti jam priešinasi, todėl pravartu jį plačiau panagrinėti. Pirmiausia šiek tiek istorijos, kuri siekia net pirmuosius šimtmečius.

     170 metais atsirado Frigijoje erezija, pavadinta montanizmu. Frigija buvo Mažosios Azijos dalis. Vienas asmuo, vardu Montanus, atsivertęs į katalikybę, skelbė, kad po Kristaus eros ateina Šventosios Dvasios era. Jis, suviliojęs dvi moteris ir atskyręs nuo savo vyrų, padarė savo pagalbininkėmis. Jie visi pasidarė Šventosios Dvasios skelbėjais. Pagaliau jis pradėjo įsivaizduoti pats esąs šventoji dvasia. Ši erezija plito gana greitai. Savo pasekėjų tarpe Montanus turėjo labai gabų teologą Tertulijoną, kuris vėliau atsimetė nuo šio mokslo ir įsteigė savo sektą, kuri pasivadino jo vardu. Tertulijono sekta išsilaikė iki V a. pradžios. Jis turėjo net savo baziliką Kartaginoje. Šv. Augustinas tą sektą sutaikė su Katalikų Bažnyčia, ir tokiu būdu ji išnyko.

     Šimtmečiams bėgant minėtos sektos vėl pasirodydavo įvairiais vardais: iliuminatai, alumbradai, konvulsionistai-jansenistai, vėliau cursilistai, pentekostalistai-charismatikai, grupiniai maldininkai ir kitos. Šiuo metu 43 religinės sektos yra įsivėlusios į pentekostalistinį judėjimą.

     Amerikoje pentekostalistinis judėjimas prasidėjo 1900 m. Topeka, Kansas valstybėje. Kaip matome, tas judėjimas į Katalikų Bažnyčią atėjo iš protestantų.

     Sekminininkai sakosi gauną įkvėpimą iš Šv. Dvasios. Sakykime, kad taip yra. Bet čia kyla klausimas, ar mes galime duoti garantiją, kad emocinis kreipimasis į Šv. Dvasią gali atsakyti į visus teologinius klausimus, išrišti visas teologines problemas bei išryškinti įvairius teologinius neaiškumus?! Teologiniams bei moraliniams neaiškumams išaiškinti yra neklaidingasis Romos Katalikų Bažnyčios mokomasis autoritetas. Kristus pažadėjo atsiųsti Šv. Dvasią ne atskirai, bet vadovaujant Petrui, tai yra mokomąjį Bažnyčios autoritetą, kad tas autoritetas, Šventosios Dvasios vedamas, neklaidingai skelbtų amžinąsias tiesas, o ne grupėse susirinkę emociniai gudruoliai, pasivadinę save pentekostalistais — sekminininkais, charizmatikais ar kokiais nors dar kitokiais vardais. Tai neturi daug reikšmės, jei tos įvairios grupės bando aiškinti įvairias tikėjimo tiesas šalia tikrojo neklaidingojo mokomojo autoriteto! Šitoks tiesų ieškojimas šalia mokomojo autoriteto tam tikra prasme yra panašus į savotišką spiritizmą, ar tam tikrą spiritizmo apraišką, kurį Bažnyčia yra pasmerkusi praeityje net penkis kartus.

     Pirmas įsakymas, išleistas 1840 m. birželio 25 d., sekminininkų judėjimą pasmerkė kaip spiritizmą, kaip eretinę apgavystę. Šis sprendimas buvo pakartotas 1847 m. liepos 28 d. 1853 m. liepos 30 d. Šv. Sostas pasmerkė "kalbėjimą neaiškiomis kalbomis" kaip ereziją ir moralinę gėdą. Taip pat Baltimores susirinkime 1866 m. pentekostalizmas buvo pasmerktas kaip šėtono intervencija. Katalikai buvo perspėti, kad neitų į vadinamuosius "maldos susirinkimus" arba "sesijas" iš įdomumo. Taip pat 1898 m. kovo 30 d. Šv. Sostas cursilistų ir pentekostalistų judėjimą klasifikavo kaip spiritizmą, kaip tam tikrą spiritizmo apraišką.

     Charizmatikai yra įpratę rinktis grupėmis atskirai nuo Bažnyčios arba liturginių pamaldų, kur po grupinių maldų ir rankų uždėjimo dvasia turi pasireikšti, panašiai kaip Sekminių dieną apsireiškė apaštalams. Tačiau reikia pastebėti, kad apaštalai kalbėjo savo kalba, o žmonės juos suprato taip pat savomis kalbomis. O charizmatikų kalbos nei jie patys, nei kiti negali suprasti.

     — Ar čia nėra panašu į senovinį protestantų revivalizmą arba Holy Rollers isteriją, kada apsikabinę ir rankas iškėlę šaukia Aleliuja, — rašo kun. R. McKenna, OP laikraštyje ORCM News 1976 m. rugpiūčio 22 d.

     Kodėl Šv. Dvasia tik jiems apsireiškia, o ne mišių metu? Ar nėra pavojaus prarasti tikrąjį tikėjimą, kada tokiuose grupiniuose susirinkimuose ir maldose jaučiamas "dvasinis pakilimas", kuris nebūtinai atitinka tikrovę, nes čia dažnai vyrauja emocijos, įsivaizdavimai ir taip toliau? O bažnyčioje nekruvinosios mišių aukos metu tokio pakilimo nejaučiama, išskyrus kai kurių šventųjų nuostabius išgyvenimus, kai būdavo paimti ekstazės. Pagal charizmatikus jų išgyvenimai yra svarbesni maldos sesijose, negu nekruvinosios Aukos metu... Tai gryna nesąmonė, nes, pagal jų "filosofiją", susidaro mirtinas pavojus atsidurti prie klaidų bedugnės, ir, žinoma, nudardėti į tą bedugnę... Juk religija nėra jausmo išdava, bet proto ir valios! Kokia čia gali būti dvasia, kad katalikas užmirštų hierarchinę Bažnyčią ir tikėtų perdėtas ir paviršutiniškas emocines orgijas, padarytų religiją ne formaliu tikėjimu, bet asmenišku išgyvenimu? Toliau —- kas atsitiko su sutvirtinimo sakramentu, nuo kada dvasia suteikiama pasauliečio rankomis, užuot paties vyskupo? Ką turi bendra charizmatinis patyrimas su asmenišku šventumu? Ar tai ne grupės valios bei džiaugsmo pasidalijimas vietoj sakramentų. Dievo įsakymų, dorybių ir kryžiaus? Ar Šv. Raštas mūsų neįspėja: "Mielieji, ištirkite dvasias, ar jos yra iš Dievo!" Ar tai nėra prietarų nuodėmė? Ar tai nėra paslėptas gudrumas nuvertinti Bažnyčios autoritetui? Ar charizmatinis judėjimas nėra tik viena pakopa iki okultizmo, kur pats šėtonas yra dievas? Taip klausia minėtas kun. McKenna, OP. Kadangi abu judėjimai lygiagrečiai smarkiai plečiasi, jau vien tas faktas yra įtartinas. Ar Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus siųstų Šv. Dvasią tiems (protestantams), kurie moko, kad Katalikų Bažnyčia nėra vienintelė tikroji Bažnyčia? Ir kaip galėtų Dievas Sūnus siųsti Šv. Dvasią tokioms religinėms sektoms, kurių jis neįkūrė? Ar gali rankų uždėjimas ant kito asmens duoti jam "dvasios krikštą", kai pagal Šv. Rašto žodžius tėra vienas tikėjimas ir vienas krikštas?

     Pagal arkivysk. Robert J. Dwyer (Portland, Oregon) pasisakymą, pentekostalizmas arba charizmatinis judėjimas yra pavojingiausias šių laikų iškrypimas, kuris taip atkakliai veržiasi į Katalikų Bažnyčią. Prieš 1970 m. šis klausimas Amerikos vyskupų buvo pateiktas studijuoti teologų komisijai. Komisijos pirmininkas vysk. A. Zaleski (Lansing, Michigan) rekomendavo šiuo klausimu palaukti ir stebėti. Raportas buvo priimtas, bet nepravesta tarp vyskupų jokių balsavimų. Buvo tokių, kurie šį judėjimą entuziastingai rėmė. Taip pat buvo ir tokių, kurie atvirai pasisakė, kad tai griaunamas ir pragaištingas judėjimas. Tačiau daugumos galvojimas buvo "palaukti ir stebėti".

     Panašus kultas, surištas su gydymais ir su spiritizmu, buvo žinomas stabmeldžių net prieš krikščionybės laikus, pareiškė arkivysk. Dwyer. Reikia pastebėti, kad nors šis vienas Amerikos arkivyskupas rimtai pasisakė laikraštyje The Remnant 1974 m. liepos 4 d. apie įvykusį pentekostalistų suvažiavimą Notre Dame, Indianoje, kur ne tik kardinolas Leo Suenens entuziastingai pritarė, bet buvo vyriausiasis koncelebrantas mišių, kurias aukojo 12 vyskupų ir apie 700 kunigų. Be to, buvo perskaitytas pranešimas, kad popiežius Paulius VI "išreiškė pasitenkinimą charizmatiniu judėjimu" (žr. St. Louis Review, birželio 21 d.).

     Tačiau tai nuostabu, nes popiežius Paulius VI daug kartų yra pasmerkęs charizmatinį judėjimą. Pvz. 1969 m. rimtai perspėjo, kad religinės tiesos ieškojimas šalia mokomojo autoriteto yra klaidingas ir smerktinas, ir kas taip daro, tas — popiežiaus žodžiais — Bažnyčią griauna, o ne stato. Tais pačiais metais, kalbėdamas tuo pačiu klausimu, popiežius Paulius VI pasakė, kad kai kurie žmonės charizmatiniu judėjimu nori užpildyti savo tuštumą, praradę pasitikėjimą Bažnyčios mokymu. Ir vėl tais pačiais metais rugsėjo 25 d. jis pareiškė: "Daugelis žmonių, kurie kalba apie šiandieninę Bažnyčią, sakosi esą įkvėpti Šv. Dvasios, lyg Šv. Dvasia būtų iškviesta pagal jų pareikalavimą. Lai Dievas neleidžia, kad šios privačios nuomonės suvedžiotų daug gerų katalikų". 1972 m. gegužės 17 d. popiežius vėl perspėjo dėl vadinamosios "dvasios" religijos. Vėliau jis pažymėjo, kad tai pageidavimas institucinės ir hierarchinės Bažnyčios priešų bei tų, kurie propaguoja demokratinę Bažnyčios laisvę, kylančią iš bendruomenės religijos supratimo. Jei toks galvojimas būtų priimtinas, jis reikštų tiesioginį Bažnyčios egzistencijos puolimą ir galutinai nuvestų prie dėmesio nekreipimo į Kristaus mokslą bei tradicijas. 1972 m. lapkričio 29 d. popiežius Paulius VI vėl grįžo prie to paties klausimo generalinėje audiencijoje ir įsakmiai klausė: "Ar kreipimasis į Šv. Dvasią nėra tik pretekstas pasitikėjimo savimi, kad jie gyvena pagal Šv. Dvasią, o iš tikrųjų jie gyvena pagal savo nuomonę ir dažnai patys asmeniškai tai aiškina?"

Redakcijos prierašas.Kaip pats autorius pradžioje pastebi, aprašomas sąjūdis yra kontroversinis. Todėl "Laiškai lietuviams" tikisi, kad kas nors pateiks priešingų argumentų. Tokiu būdu skaitytojai, matydami abi puses, lengviau galės susidaryti savo nuomonę.