Spausdinti

Butkienė

ŽIEMĄ

O kur žiedai? Kur uogos?
Ko medžiu šakos nuogos?
Sniegas... Ledai...
Bet kam žiedai,
jei žemė štai po balto krikšto,
jei deimantai
snaigėn įlūžę apliejo viską?

Jei krištoliniuos šakų sietynuos
švelnia gaida
spalvų gama,
o iš giliausiu širdies kampų
giesmė prabyla ir be varpų.

Tad kam būt uogos ir kam žiedai,
jei snaigių lūžin jau įtirpai,
jei bunda krištolo giesmėj
gili gyvenimo prasmė

1963 m.

Trumpi vidurdienio šešėliai.
Dangus — blizgėjimas, kaip tyčia.
Krūtinėj laimės upelyčiai
ir lūpos skamba sidabrėliais.

O Tu, Dievuli, vienas... vienas...
pavėsy žvakių bei piliorių.
Idėjom auksą į altorių,
o maldą išvogė kasdienos.

Bet kai širdis karčiai pravirko,
Tu jau ne vienas tarp piliorių.
Glaudi abiem kryžiuotom rankom
minias sugriuvusias altoriun.

1945 m.

Pasnaust norėtųs lauko čiobreliu
ir nežinot rytoj nuvysiant.
O galgi akmeniu pabūt?
Ne! Negaliu.
Aš negaliu nedegt iš viso.

O kam ritiesi, sauluže, žmogumi,
liepei tavim pasekti,
dienas žymėti širdimi,
nesudegant vis degti.

Štai glostau žemės kamuolį, kaip tu,
gan kaprizinga ir gan šiurkštų.
Gyva širdim tartum erelį maitinu
tą nevalyvą, aukai kurtų.

Nesudeganti... Bet kartą reiks užgest,
o žemė nuriedės sau.
Kiek dar aukų kraujuos paners,
kurias riedėdama beės sau.

Dėl to pasnaust norėtus čiobreliu
ir nežinot rytoj nuvysiant.
O akmeniu pabūt?
Ne! Negaliu.
Aš negaliu nedegt iš viso.

1946 m.

Vėl esu žvaigždžių pasauly!
Tik be pėdos žemėj.
Sveikas būk, pasauli, beribiuos laukuos!
Čia ūkai ir saulės ant Galybės delno —
Parėjau į nuosavus namus.

     Kai esu žmonių sraute,
     o, nepalik manęs vienos, Viešpatie,
     Ir savo sodu mįslingam šlamėjime
     atrask mane!

O, ateik, kai užsidegu menės žvakes!
O, išgirsk mane žvakių braškėjime!
Juk tada esu arčiausiai Tavęs, Viešpatie!

1977 m.