Spausdinti

KATALIKŲ CHARIZMATINIS ATSINAUJINIMAS

     1971 m. kovo mėn. buvau pakviestas dalyvauti į anglų kalba vykstančius maldos susirinkimus. Tuo metu Toronte jie vyko lietuvių seselių namuose. Už kelių dienų nuėjau ir nustebau jų draugiškumu, spontaniškomis maldomis, gražiomis giesmėmis, tiksliu Šv. Rašto aiškinimu ir mielu liudijimu, ką Dievas daro jų gyvenime. Kiek vėliau tais pačiais metais pradėjome organizuoti ir lietuvių kalba panašius susirinkimus. Iki šiol esu dalyvavęs daugiau kaip 600 kartų maldos susirinkimuose. Daug nuostabių dalykų įvyko mano gyvenime, o taip pat esu girdėjęs ir skaitęs, kaip Šv. Dvasia palaimingai veikia ir kitų žmonių sielose. Maldos susirinkimuose galima sutikti daug kunigų, seselių, seminaristų ir įvairiausių profesijų pasauliečių. “Šv. Dvasios krikštas” nėra joks sakramentas, o tik malda ir prašymas, kad Šv. Dvasia atvertų mums akis, ausis, širdis, mintis. .. Po šio “krikšto” Šv. Dvasia padeda greičiau siekti tobulumo.

     Štai keli pavyzdžiai, paimti iš “New Covenant” žurnalo.

     “Iš tikrųjų pajutau Dievo artumą ir meilę. Mano gyvenimas pasikeitė. Aš verkiau džiaugsmo ir laimės ašaromis”.

     “Kai žmonės meldėsi už mane, nieko ypatingesnio nepastebėjau. Vienas iš pirmutinių rezultatų buvo Šv. Raštas. Aš pradėjau jį skaityti ir sunku buvo sustoti. Aš žinojau, ką reiškia būti Dievo malonės išganytam ir pradėjau kalbėti išmintimi, kuri buvo ne mano. Aš pavedžiau savo gyvenimą Jėzui, ir jis davė man Šv. Dvasią”.

     “Mano tikėjimas tapo realybe. Antgamtinis pasaulis tapo tikresnis už natūralųjį. Meilė Šv. Raštui, meilė Bažnyčiai. Aš niekuomet nemaniau, kad taip galėtų būti. Mano malda ir Komunija tapo kasdienine duona. Aš žinojau, kad ką aš išgyvenau, turėjau liudyti kitiems. Aš klausiau kunigą, kokiems žmonėms tai turėčiau pasakoti. Jis atsakė, kad Viešpats man tai nurodys”.

     Kard. Suenens savo pamoksle charizmatikų suvažiavime Amerikoje 1973 m. pasakė: “Šis Šv. Dvasios sąjūdis yra atsinaujinimo kibirkštis, kuri turi įsiliepsnoti ir apimti visą Bažnyčią”.

     1975 m. vysk. G.E. Carter Kanadoje pareiškė, kad Dievas galingai veikia maldos susirinkimuose. 1976 m. charizmatikų suvažiavime Toronte arkiv. P. Pocock išreiškė pasitenkinimą, kad charizmatikai yra ištikimi Bažnyčiai, popiežiui, vyskupams. JAV vyskupai, tyrę charizmatinį sąjūdį, nusprendė, kad jis neturėtų būti trukdomas, reikia leisti jam vystytis.

     Kai buvo charizmatinis suvažiavimas Romoje, popiežius juos nuoširdžiai priėmė ir padrąsino.

     Opozicija prieš charizmatinį sąjūdį labiau pasireiškia ne iš bažnytinės vadovybės, bet iš žmonių, kurie šiam sąjūdžiui nepriklauso ir jo nepažįsta. Jie neturi teisės paneigti Šv. Dvasios veikimo šiame sąjūdyje ar tapti paties Dievo teisėjais.

Juozas Kaknevičius

AR NEMAŽĖJA PAGARBA EUCHARISTIJAI?

     Man atrodo, kad pagarba Kristui Švenč. Sakramente vis labiau mažėja katalikų bažnyčiose. Dabar visur žmonės nebenori niekam pagarbos rodyti. Bažnyčia dar buvo vienintelė vieta, kur tikintysis prieš Dievą duonos-vyno pavidale atsiklaupdavo, nusilenkdavo. Dabar ir čia tos pagarbos nebeliko. Kam klauptis, jei greičiau, patogiau stovint Komuniją priimti? O dar patogiau ją tiesiai į saują pasiimt. Jei įsidėsi į burną — gerai, o jei iškris ant grindų? O jei panorėsi Komuniją parsinešt namo, įkiši į kišenę, jei į ranką, kodėl ne į kišenę?

     Jei Kristus mišių metu atsistotų prieš mus žmogaus pavidalu, retas pasiliktumėm stovėti. Visi sukluptumėm pagarbinti. Tačiau kai Jį priimam konsekruotoje duonoje, ne tik kad mes patys pagarbą pamirštam, bet šiuo metu esame net pačios Bažnyčios raginami pagarbos būdus suprastinti. Iki kol? Ar iki tol, kada jaunoji tikinčiųjų karta nustos tikėti Kristų Svenč. Sakramente? Jei tai Duonai jokia speciali pagarba nerodoma, tai gal ten paprastas pyragaitis? Gali suvalgyti, gali numesti...

     Liūdniausia, kad Bažnyčios vadai tą pagarbą vis mažina naujomis instrukcijomis ir “palengvinimais”. Argi iš tikrųjų taip sunku tikinčiajam atsiklaupti prieš Kristų ir Ji priimti iš kunigystės sakramentu pašventintų kunigo ranku?

     Norėčiau apie tuos pakeitimus, “palengvinimus”, jų reikalingumą ir jų naudą (o gal žalą?) tikintiesiems plačiau jūsų žurnale paskaityti.

Dalia Ancevičienė

     Redakcijos žodis.Tikrai šiuo klausimu artimoje ateityje turėsime paruošti straipsnį, nes žmonėse pastebimas tam tikras nerimas, nesupratimas, jaudinimasis. Tačiau norėtume, kad pirma čia iškeltu klausimu pasisakytų patys skaitytojai. Juk ne visų tokia nuomonė, kaip šiame skaitytojos laiške išreikšta.

KAM DĖJOTE TĄ STRAIPSNĮ?

Gerbiamasis Redaktoriau,

     Perskaitęs balandžio mėn. numeryje Mykolo Morkūno straipsnį apie charizmatini judėjimą, labai nustebau. Ne pats straipsnis mane nustebino, nes yra visaip galvojančių žmonių, gyvenančių klaidingomis informacijomis, bet dauk ką stebina, kad “Laiškai lietuviams”, iki šiol visą laiką buvęs religinio ir tautinio auklėjimo žurnalas, įdėjo tą straipsnį. Negi jo linija pasikeitė, kad spausdinate atskirų asmenų visiškai su tiesa prasilenkiančias mintis? Kam iš tikrųjų padės toks straipsnis, kurio mintys visiškai prasilenkia su bažnytinės hierarchijos mintimis? Tai iškraipyti faktai, kurie daug ką klaidina. Daug tų minčių, atrodo, yra paimta iš Kvebeko provincijoje leidžiamo “Michael”, kuris yra Kanados vyskupų uždraustas.

     Negi “Laiškai lietuviams” nori pasidaryti koks nors “scandal paper”, kuris gaudytų tik sensacijas, nors jos su teisybe nieko bendro neturėtų?

     Jėzuitų provincijolas kun. L. Zaremba, S.J., sausio mėn. numeryje rašo: “Galiu tvirtinti, kad charizmatiniame sąjūdyje nieko neradau prieš tikėjimo ir dorovės mokslą, nors labai rūpestingai viską tyrinėjau ir stebėjau”. Ponas Morkūnas gali turėti savo asmenišką nuomonę, tačiau jūsų žurnalas yra skirtas perduoti tikrą

     Bažnyčios nuomonę, o ne maitinti skaitytojus visokiais surinktais gandais ir iškraipytomis citatomis.    

Vincas Kolyčius

     Mielas p. Kolyčiau,

     Man atrodo, kad redakcijos nuomonė charizmatinio sąjūdžio atžvilgiu visiems turėtų būti aiški, kurie šį žurnalą jau keletą metų skaito. Jame jau buvo keli straipsniai apie charizmatinį sąjūdį. Kiek pamenu, bent vieną jų ir Jūs gyrėte. M. Morkūno straipsnį įdėjo T. Tamošaitis, S.J., kuris, man išvykus į Australiją, tą numerį redagavo. O dėl ko ji idėjo, tai jis pats redakcijos prieraše pasisako — jis norėjo išprovokuoti skaitytojus pareikšti ir kitokias nuomones. Štai čia toliau ir dedame J. Kaknevičiaus pasisakymą.

J. Vaišnys, S.J.

KAS “LAIŠKUOSE” PATINKA

     Atsakydamas į Jūsų prašymą, manau, kad dabartinis pusiau populiarus aktualijų stilius ir žurnalistinės medžiagos paskirstymas yra labai sveikas, juoba kad “L.l.” negali konkuruoti su “Aidais” ir to nedaro, užtat jie vienas antrą papildo.

     Man asmeniškai labiausiai įdomu glausti prisiminimai apie jėzuitų asmenis, veiklą ir istorinės santraukos, liečiančios Lietuvos provinciją, visų pirma nuo nepriklausomybės atstatymo, taipogi senojoje DLK.

     Dėl sveikatos priežasčių esu paleidžiamas į ankstyvą pensiją. Kadangi pensija bus žymiai mažesnė, negu mano dabartinis atlyginimas, iš anksto užmoku “L.l.” pernumeratą penkeriems metams. Likusi suma iš 50 dol. čekio skiriama jėzuitų veiklai paremti.

     Linkiu Jums geriausio pasisekimo.

          Romas Šatas