Spausdinti

Alf. Tyruolis

     Negalėtume pasakyti, kad literatūros mūsų mažiesiems skaitytojams išeivijoj trūksta ar net kad jos per maža. Mūsų rašytojai, tiek prozininkai, tiek poetai, jos yra parašę palyginti pakankamai, nestokotinai. Be abejo, tos literatūros lygis nėra vienodas. Jos rašytojai irgi nevieno rango: vieni jų ateina iš suaugusiųjų pasaulio vaizdavimo sričių, kiti vien iš mažųjų pasaulio aplinkos. Prie pastarųjų priklauso daugiausia su mokykla susiję autoriai.

     Iš mažųjų skaitytojų literatūros prozininkų ypač plačiai buvo pasireiškęs Antanas Giedrius (mir. 1977 m.), mažiesiems daug rašęs dar nepriklausomos Lietuvos laikais. Iš tų, kurie jau išeivišku metu ar ir dar tremtyje iškilo, pirmiausia minėtini Nijolė Jankutė, Danutė Brazytė-Bindokienė, Julija Švabaitė-Gylienė, St. Petersonienė, Vanda Frankienė-Vaitkevičienė, St. Džiugas, Ona Mikailaitė ir dar vienas kitas autorius ar autorė, kurių vardai ima rodytis mūsų šių dienų spaudoj.

     Tokie rašytojai, kaip Aloyzas Baronas, Česlovas Grincevičius, Pranas Naujokaitis, mažiesiems atiduoda duoklę, ateidami iš suaugusiųjų pasaulio.

     Iš mūsų poetų, duodančių eiliuotų kūrinėlių mūsų mažiesiems skaitytojams, be abejo, bus Vytė Nemunėlis, irgi pradėjęs kurti dar nepriklausomos Lietuvos laikais. Ne vieną gal ir stebins, kaip suaugusiųjų poetas Bern. Brazdžionis moka Vytės Nemunėlio vardu taip subtiliai nusileisti į mažųjų skaitytojų pasaulį.

     Gausiai eiliuotų skaitymų vaikams tremty ir išeivijoj davė Petronėlė Orentaitė Bales Vaivorytės slapyvardžiu.

     Išeivijoj, ypač pastaruoju metu, gan aktyviai mažųjų poezijos srity pasireiškė Birutė Pūkelevičiūtė, kartu prozininkė ir poetė. Nemažą įnašą savo sklandžia poezija davė Jonas Minelga. Vaikų poetiniu žodžiu prie jų dar šliejasi Leonardas Žitkevičius, Stasys Džiugas, Pr. Imsrys, Vincas Jonikas ir dar vienas kitas daugiau ar mažiau pasireiškęs autorius.

     Rašyti prozą ar poeziją mažajam skaitytojui nėra lengvas uždavinys: reikia ne tik meilės vaikui, bet ir sugebėjimo nusileisti į jo sielos pasaulėlį ir, žinoma, jį atitinkamai meniškai išreikšti. Vaikų rašytojai, kurie dirba pedagoginį darbą mokyklose, turi daugiau progos nusileisti į mažųjų pasaulį, jų troškimus ir siekimus, bet profesiniai rašytojai turi daugiau priemonių, kaip tą pasaulį literatūriškai apdoroti. Dabartinėm aplinkybėm dar iškyla klausimas ne tik kaip, bet ir ką rašyti.

     Aiškaus pedagoginio įsijautimo į mažojo skaitytojo sielą randame ir neseniai pasirodžiusioj Mildos Kvietytės knygoj "Kalnuose". Tai "pasakos ir vaizdeliai vaikams", kaip sako paantraštė. Iš šių vaizdelių aiškiai matyti autorės kaip pedagogės nusiteikimas. Mažasis skaitytojas nejučiom, be moralizavimo, raginamas į savęs tobulinimą, savęs ugdymą tikrąja to žodžio prasme. "Didžiausias džiaugsmas" (taip pavadintas vienas apsakymėlis) — tai motinos džiaugsmas, geriausia dovana jos dieną, kad jos sūnelis save nugalėjo, kad "Sauliuko klauso jo rankytė" (p. 37), kad jis jau nebeužgaus savo sesutės, kuri irgi pasižada jam būti gera, nebetrukdyti jo žaidimuose.

     Knygos pavadinimas rodo, kad tie pasakojimai jau vargiai besiekia Lietuvos gamtą, kurioj nėra tokių kalnų, kurių tegalima rasti Amerikos žemyne ar kituos kraštuos. Bet lietuviškų temų atgarsio randame ir čia. Toks lietuviškos temos pavyzdys yra "Šnekutis", kur nupasakojamas Simo Kudirkos nuotykis ir kurs baigiamas patriotinėm užuominom. Tokiom temom parašytu apsakymėlių mūsų mažiesiems skaitytojams pageidautume ir iš kitų mūsų jaunimo literatūros autorių. Jiems čia ir iškyla problema ne tik kaip, bet ir ką rašyti. Jei mažajam skaitytojui tolimos jo tėvų ir protėvių tėvynės temos nebeįdomios, rašytojo uždavinys jas padaryti įdomiomis. Kaip būtų miela, jei atsirastų nauja, mūsų laikų Šatrijos Ragana, kuri mažąjį skaitytoją sugebėtų nuvesti į didingą Lietuvos praeitį — ne tik tolimą, bet ir artimą — pagal šių dienų skaitytojo pomėgius ir reikalavimus. Kaip matyti iš literatūrinio sugebėjimo, gal tam galėtų ryžtis ir Milda Kvietytė.

     Dabartinę jos knygą nuotaikingai pailiustravo dail. Ada Korsakaitė-Sutkuvienė. Mažasis skaitytojas pasidžiaugs ne tik šiais vaizdeliais, bet ir lengva, aiškia kalba, pasakojimo dinamika, dialogais. Tikėkimės, kad Pasakų Fondas, išleidęs šią knygą, mūsų mažiesiems skaitytojams duos ir daugiau panašios literatūros.

VOJEg� a>�� �O� b>

 

 

     Statistikos duomenimis, Lietuvoje praeitais metais 90 procentų už plėšimus nuteistų asmenų buvo girti. Trys ketvirtadaliai nusikaltimų padaroma miestuose. Nusikaltėlių amžiaus vidurkis — iki 25 metų.

NAUJAS BOTANIKOS SODAS

     Vilniaus pakraštyje, netoli Studentų miestelio statybų, kuriamas naujas Universiteto botanikos sodas. lis bus apie 150 hektarų dydžio. Šis bus ketvirtasis Vilniaus botanikos sodas. Pirmasis buvo įkurtas beveik prieš du šimtus metų profesoriaus Z. Žilibero. Jis buvo užėmęs senųjų Universiteto rūmų kiemelį, vėliau — Vilniaus pakrantę dabartinio Jaunimo sodo rajone. Lyginant su šiuo metu Vingio parke įsikūrusiu Universiteto botanikos sodu, naujasis bus dvidešimt kartų didesnis. Čia bus dideli uždaro grunto ir lauko gėlininkystės, dendrofolos, bandomosios pomologijos, augalų fiziologinių tyrimų ir genetikos skyriai. Kelis hektarus užims šiltnamiai. Naujuose pastatuose įsikurs mokslinio tyrimo kambariai ir Vilniaus Botanikos sodo istorijos muziejus.

     Universiteto mokslininkai, bendradarbiaudami su kitų įstaigų žinovais, jau ruošia "žaliuosius gyventojus" naujam sodui: čia bus atstovaujama visų klimatinių juostų ir visų žemynų augmenijai. Sodo planus padarė Lietuvos Paminklų konservavimo instituto specialistai.

LIETUVĖS — PARAŠIUTINIO SPORTO MEISTRĖS

     Dzūkijos sostinėje Alytuje, parašiutininkų rinktinės stovykloje, yra keliolika lietuvių moterų, kurios pasižymėjusios šuoliais iš aukštybių. Drąsiausioji iš visų yra Janina Brunzienė, kuri per keturiolika metų iššoko iš lėktuvo tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt keturis kartus. Lietuvos respublikos varžybose šuoliu iš aukštybių su parašiutu Janina Brunzienė laimėjo antrąją vietą. Sąjunginėse varžybose Lietuvos parašiutininkės grupinio šuolio tikslumo pratime išsikovojo trečiąją vietą.

     Janina Brunzienė yra ištekėjusi taip pat už parašiutininko, su kuriuo susipažino erdvėje šokdama iš lėktuvo. Jie abu su parašiutais atšoko ir į savo vestuves. Šokimas buvęs nepaprastas: pusantros mylios aukštyje jaunąją pro praviras lėktuvo duris pagrobė kito lėktuvo parašiutininkai. Jos išvaduoti išsivijo jaunasis, piršlys ir visa palyda.

     Šiandien Janina augina tris vaikučius: Darių, Ingą ir Petrą. Po kiekvieno kūdikio ji skubėdavo į stovyklą, užsidėdavo parašiutą ir pakildavo į erdves. Dar neišsiskleidus parašiutui, per keletą sekundžių atlikdavo akrobatines figūras ir laimingai nusileisdavo netoli stovyklos.

     — Šuolis iš erdvės — valios ugdymo sportas. Stiprinti valią, įveikti savo silpnumą, kad dvasia galėtum pakilti į aukštumas. Išsiskleidęs parašiutas yra skaistus ir atrodo, kaip tikras gvazdikas, — sako Janina.

     Šis gvazdikas jai ir jos draugėms virš jų galvų išsiskleidė tūkstantį ir šimtus kartų.

MOTERYS LIETUVOS RESPUBLIKOJE

     Marija Karalienė, Centrinės statistikos valdybos skyriaus viršininkė, "Tiesoje" duoda šiuos duomenis apie Lietuvos moteris. Kas trečia Lietuvos Aukščiausios Tarybos deputatė, o taip pat kas antra vietinių Tarybų deputatė, yra moteris. Trisdešimt keturi procentai teisėjų yra moterys. Didesnė pusė tarėjų — moterys. Respublikoje bai-gusių aukštąjį mokslą inžinierių — trečdalis yra moterys.

     Šiandien respublikoje yra 45 moterys mokslų daktarės. Tūkstantis du šimtai šešiasdešimt penkios mokslų kandidatės. Trys moterys išrinktos TSR Mokslų akademijos narėmis — korespondsntėmis. TSRS aukštosioms mokykloms ir mokslinio tyrimo įstaigoms ruošiasi du šimtai penkiasdešimt šešios moterys. Respublikoje penkiasdešimt vienas procentas visų darbininkų ir tarnautojų — moterys. Tarp dirbančiųjų kolūkiečių keturiasdešimt penki procentai moterų.

     Pabaigoje savo straipsnio "Skaičiai ir faktai" Marija Karalienė pažymi, kad už nuoširdų darbą Lietuvos ūkyje ir kultūriniame gyvenime vystant mokslą, stiprinant šalies galią, Lietuvos moterims įteikta septyniolika tūkstančių vyriausybinių apdovanojimų: keturi šimtai devyniasdešimt šeši Lenino ordinai, keturiasdešimt dvi Socialistinio Darbo Didvyrio auksinės žvaigždės, šimtas dešimt Spalio revoliucijos ordinų, du tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt viena Darbo raudonosios vėliavos ir keturi tūkstančiai aštuoni "Garbės ženklo" ordinai.

GROŽIS IR NETVARKA

     Į Dusetų valstybinio žirgyno Užtiltės gyvenvietę iš melioruojamų žemių pirmieji naujakuriai atsikėlė prieš devynerius metus. Dabar Užtiltė — didelė gyvenvietė, išsidėsčiusi vaizdingoje Sartų ežero pakrantėje. Joje pasistatė namus per 60 žemdirbių šeimų. Taip pat buvo pastatyti keli daugiabučiai, įsteigtas vaikų darželis, parduotuvė ir valgykla.

     Šį Aukštaitijos grožį ir žmonių nuotaiką nustelbia dulkės ir triukšmas. Gyvenvietė neišasfaltuota, o per ją dieną ir naktį rieda automobiliai ir prekių pervežimo didžiuliai sunkvežimiai, sukeldami dulkių debesis.

     Gyvenvietės žmonės daug rašė prašymų kelių valdybai, prašydami išasfaltuoti per gyvenvietę einantį kelią. Į kiekvieną prašymą buvo gautas pažadas. Pažadas ir paliko pažadu. Dulkės ir triukšmas gadina žmonių nuotaiką ir toliau. Gyventojai, nesulaukdami kelio pagerinimo, klausia savęs: ar ilgai mes būsime guodžiami pažadais? ("Tiesa").

PĖSČIOMIS GREIČIAU NUKELIAUSI

     Gyvenu Alytuje. Dažnai susirašinėju su Kaune gyvenančiais šeimos nariais. Tarp Kauno ir Alytaus 60 km, bet laiškai iš Kauno į Alytų arba iš Alytaus į Kauną užtrunka 3—4 dienas, o kartais dar ilgiau. Kauno pašto antspaudai paprastai neišskaitomi. ("Tiesa").

VIENĄ DAR TURIU

     Butų eksploatacinės tarnybos — kasdieninis komunalinio buto šeimininko pagalbininkas. "Laukite, tuoj suremontuos", nuramina jų darbuotojai, paprašius pakeisti, pavyzdžiui, sugedusį vandens čiaupą.

     Atvyksta vandentiekio žinovas, pasižiūri į remontuotiną čiaupą ir išgirsti jau ne kartą panašiu atveju girdėtą nusiskundimą: "Neturim čiaupų, negaunam... Vieną asmenišką turiu — teks atiduoti". Šis pasakymas šeimininkui aiškus: vandentiekio žinovas ne šiaip sau gera daro, reikės atsilyginti ("Tiesa").

POEZIJA IŠ LIETUVOS

     Melsvajam kilimėly iš vaikystės.
     Aukštųjų topolių šviesoj.
     Mažam laively, į kurį negrįžta.
     Akimirkoj, giedroj dienoj
     Ir nedalytam saulės kraity...

     Ateiki, mama, į vaikystės lauką,
     Iš ten ir aš į svajones bridau.
     Ir kaspiną įrišk į plaukus.
     Kad dovanų ieškočiau tau.

     Ateiki, mama, kai išskridę gulbės
     Mums plunksnas atminčiai numes.
     Ir mes it paukščiai grįšime apstulbę.
     Vos atpažinę byrančias vyšnias.

     Ateiki, mama, kai kiti nelaukia.
     Nes ir užaugę mes tavi vaikai.
     Kodėl, sugrįžus į vaikystės lauką.
     Ir vėlei, mama, slapčiomis verkei?..

          Auksė Vasaitytė