(Iš svetimo dienoraščio)
T. Kezienė
Skaudžiausias likimas iš mano bendraklasių bene bus ištikęs Viliją. Apie ją dabar tyliai sakoma: nusirito... Kaimynės viena kitai kužda: tėvai tokie padorūs. Kas galėjo manyti...
Tėvai iš tikrųjų padorūs: nei geria, nei su kaimynais kivirčijasi. Tvarkingai apsirengę. Tvarką mėgsta namie ir sode. Sodo spalvotą namelį supa žalia veja, ant takelio kiekvieną pavakarę sustoja nuosavas automobilis, išlaipindamas šeimininkus, kurie vis randa ką patvarkyti, mėgsta pasėdėti prieš saulutę.
Tik Vilija čia nevažiuoja. Aš irgi vengiu, nors kviečia. Kaip visa ten monotoniška, siaura, nuobodu.
— Vilija, kaip tu sodini? Tikra atgrubnagė. Pažiūrėk kaip kaimynų mergaitės dailiai dirba.
Vilija eina į verandą ir pasiima knygą.
— Panelė... Su knyga... Ir turėsime gi mokytą dukterį.
Vilija numeta knygą ir, nenusitverdama darbo, prieina prie veidrodžio, lyg norėdama pasiklausti — kokia gi ji iš tikrųjų.
— Jau staipaisi, maivaisi... Ar tik ne kavalieriams įsigeidei patikti, — vėl čia pat atsiranda motina. Ji nenuleidžia nuo dukters žvilgsnio, ji visą laiką bubena, mato tik kitų vaikų gerumą. Jei galėtų, jų visas dorybes susemtų ir apipiltų jomis dukterį.
— Mokykis, kaip Danguolė.
— Vaikščiok, kaip Rita...
Vilija nei taip vaikšto, nei taip mokosi. Ji vis labiau atsikirtinėja. Vis dažnesni barniai.
Mano gyvenimas buvo lengvesnis, bent jau be panašių konfliktų, kurie baisesni už skurdą, už sunkų darbą. Darbe labiau pažįsti save, grūdiniesi.
Mano motina sunkiai sirgo. Geso kankindamasi, pamažu. Aš skalbiau, viriau, tvarkiausi ir skendau netvarkoje. Motinos blogą nuotaiką, dirglumą galėjau pateisinti: ji kenčia, ji — ligonis. Tėvui irgi jaučiau švelnumą; kaip sunku jam. Mūsų pulkas. Aš — vyriausia, nesusitvarkanti, nespėjanti nei namie, nei mokykloje.
Ir vis dėlto aš buvau laimingesnė už Viliją. Aš buvau reikalinga, manęs iš mokyklos grįžtančios laukė motina, kurios rankomis tapau, laukė broliai ir seserys. Jie visada vyresniajam atiduoda dalį savo meilės. Vilijos irgi, tur būt, laukė, bet tas susitikimas neteikė džiaugsmo, jis kiekvienąsyk virsdavo pažeminimu: štai kokie mes geri, o tu — tokia netikusi. Keisti tai buvo namai.
Ji niekada nekalbėjo apie savo šeimą. Mano užklausta, bėgo šalin, nors kartu mes praleisdavom nemaža laiko. Ir aš supratau: šitaip vengiama prisilietimo prie žaizdos.
Norėjosi padėt Vilijai, ir nežinojau, kaip. Pasitarti nebuvo su kuo. Motina mirė. Tėvą prislėgė sielvartas. Man reikėjo galvoti, kaip pačiai toliau gyventi. Gavau darbą ir įstojau į vakarinę mokyklą.
Vilija irgi nusprendė: dirbsiu. Tada mažiau teks būti namie.
Taip įžengėme į patį gyvenimo tankumyną, kai nežinai, kaip išbristi, kurioje pusėje išsigelbėjimas. Didžiavausi pirmu atlyginimu ir savo našta, nes ne kiekvienas mano vietoje tokią patemptų, ir kartais labai norėdavau ją numesti. Pasiilgdavau nors valandėlės laisvalaikio, kad galėčiau eiti, kur akys veda. Man norėjosi būti neprastesnei už Viliją, kitas bendraamžes.
Vilija skleidėsi kaip rožė, nustelbianti visas kitas gėles. Net su aksomine eilute ji žengdavo kaip princesė, visi į ją žiūrėdavo. Aš irgi norėdavau būti graži, bet visi mano siekimai virsdavo karikatūra. Ėmiau blaškytis. Tai liaudavausi lankiusi mokyklą ir rūpindavausi šeima, tai vėl, pabodus šeimininkauti, bėgdavau į mokyklą, ieškodavau Vilijos draugystės.
Darbe susipažinau su vienu inžinierium, vyresniu už mane visa dešimčia metų. Tada jis man atrodė senis. "Senis" bendradarbių tarpe niekuo neišsiskyrė, gal net piktesnis už kitus atrodė.
Darbe dažnai tekdavo su juo susitikti. Iš pradžių tų susitikimų lyg ir nepastebėdavau, bet kai labiau įsigilinau į darbą, geriau jį suvokiau, ėmiau jausti to žmogaus veikloje, mintyse nusitiesusią patvarią loginę liniją. Jis tarytum mokė: ieškok paprastumo ir tikrumo. Kiekvienas gerai atliktas darbas — paprastas. Tikri santykiai tarp žmonių — irgi paprasti.
Tai buvo bene didžiausias reikalavimas iš savęs ir kitų. Kaip genialaus meno kūrinio esmė slypi surastame harmoningų linijų paprastume, taip žmogaus paskirties tiesa telpa keliuose paprastuose principuose. Vienas jų — padaryk viską iki galo, nesiblaškydamas.
Taip jis dirbo ir gyveno, be pozos ir prieštaravimų imdamasis kiekvieno darbo. Daug kam padėjo, taip pat tyliai, be skambių žodžių, nevaizduodamas nei geradario, nei skriaudžiamo vargšo. Šio žmogaus didelė kultūra, jo ištvermė man buvo didelė mokykla, kurioje ėmiau suvokti žmogaus paskirtį.
Mano pareiga buvo globoti mažesniuosius brolius, išleisti juos į gyvenimą. Vadinasi, tariau, man pačiai reikia mesti mokslą, kitaip nieko nebus.
— Ne, — užprotestavo jis. — Šitai padaryti visada spėsi. Dar kartą sukaupk valią.
Įsivaizduoju, kaip tada atrodžiau visiems prieštaringa: čia užsimiršusi ir linksma, čia sugniužusi, bet viduje brendau, augau, stiprėjau. Nelengvai, bet vis dėlto baigiau mokyklą. Tai buvo mano pastarųjų metų didžiausia šventė.
Iš išleistuvių vakaro grįžtančios laukė tėvas, broliai, seserys. Visi pasipuošę, šventiški. Ir aš pirmąsyk mačiau, kokie jie visi pasikeitę — vieni paaugę, kiti pasenę, bet visi kartu, visi laimingi. Neišduodama namų, neišmainydama jų į pasilinksminimus, aš pati pelniau daugiausia: skaidrią visos šeimos nuotaiką, meilę ir pagarbą sau. Buvau žmogus, kuriuo jie didžiavosi. Ir man norėjosi verkti.
Tuštybė? Ne. Tokios akimirkos jauniems žmonėms labai reikia. Jei nepatirtų tokių jausmų, ne kiekvienas patikėtų savimi, ne kiekvienas savyje atrastų gėrio, žmogiško orumo versmes. Man šio pasitikėjimo labai trūko — ir darbe, ir santykiuose su žmonėmis. Ir su "seniu". Juo domėjausi jau daugiau negu paprastu bendradarbiu ir bijojau, kad jis to nesuprastų. Tarp moterų — inžinierių, technikių, laborančių — tebuvau tik nevykusi mergiūkštė, kuriai jis atidus, gal kiek daugiau atidus. Ar ne dėl to, kad ji nevykusi?
Įvykiai pakrypo kiek kitaip. Kitą dieną jis mane pasveikino, dovanodamas rožių. Ir kaip sąmokslininkas paklausė, ar aš neprieštarausiu, jei dabar, kai esu tokia solidi, jis atvirai asistuos? Tie žodžiai pralėkė kaip vėjelis ežero paviršiumi, pašiaušdamas vandenis, priversdamas juos virpėti, bet nepaliesdamas gelmių. Gal todėl, kad laukiau tokios dienos, tikėjau ja! Gal savyje jaučiau jau žmogų, galintį lygiuotis į jį?
Žmogui reikalingas pripažinimas. Vilijai trūko ir vieno, ir antro — pripažinimo ir draugų.
Kiti ne tik pripažino ją, jie lenkėsi jai — jos jaunystei, grožiui, jos skoningam, paprastam ir drauge išsiskiriančiam drabužiui. Jie norėjo, kad visur ji būtų su jais — gatvėje, pasilinksminime. Kaip nepatikėti jais?
Kai susėsdavo ant atokaus suolelio skvere ar fojė po viesulingo šokio, jie sakydavo:
— Kaip norėtųsi užtraukti dūmą, bet mūsų dama nerūko... O gal pabandyk, visi tada būsime lygūs...
Ir ji bandydavo. Tai buvo linksmas žaidimas, kai ji atsidurdavo dėmesio centre.
Paskui ji pabandė išgerti taurę vyno. Pasidarė linksma ir drąsu. Kivirčai tarp Tado ir Aurimo, kuriam iš jų ji palankesnė, nei piktino, nei žeidė. Netgi patiko.
Rožei duoti spygliai, kad kvaila avis nesuėstų. Vilija buvo rožė, neužsiauginusi spyglių.
O aš galvojau, kokie keisti mes padarai. Namie su artimais žmonėmis kariaujame net tada, kai paliaubos daug išmintingesnės. Su svetimais esame pernelyg atlaidūs, pažeminančiai atlaidūs, tyliai priimame jų valią? Kodėl?
Ir dabar, kai matau merginą, tempiančią gatve ant pečių užsirėmusį vaikiną, kai matau prie kino teatro sienos ją priremtą ir girdžiu tokius vyriškus žodžius: "aš noriu su tavim pasikalbėti", o jos tylų maldaujamą prašymą "leisk, aš skubu", po pusvalandžio ir vėl tą patį — grubią jėgą ir ašaringą balsą, visados prisimenu Viliją. Iš tiesų, kas mus mokė ginti savo orumą? Kaip jį ginti? Pagaliau kas tas moters orumas?
Jei būtų Vilija žinojusi, kad yda nenorėjimas patikti! Yda nežinojimas kam patikti, kaip patikti.
Vilijos draugai gal ir nebuvo blogi vaikinai, merginos. Tik tie nedideli reikalavimai vienas kitam, pigus noras patikti, pigios linksmybės, traukiant dūmą, tuštinant butelį, juos smukdė. Jie smuko ir traukė savo draugus.
Jaunas organizmas greit persisunkė nuodais. Vilija jau mėgo gerti. Vilija nekėlė jokių reikalavimų draugams. Jie galėjo būti purvini, girti, grubūs, mušeikos...
Kai mudvi susitinkame gatvėje ir persimetame bereikšmiais žodžiais — "kaip gyveni", visados lekiu namo tekina, lyg jausčiausi vėluojanti, lyg kažko nespėčiau padaryti. Tai pas sūnų skubu. Kokiais žodžiais su juo kalbėti, kad jis niekada nenutoltų? Kaip auklėti, kad suprastų nelengvą, bet gražią žmogaus paskirtį? Ar mano tiesa bus ir jo tiesa? Ar ieškos savos? Iš ko sukurti jo dvasinių turtų atsargas?
• Italija išleido pašto ženklą pagerbti popiežiui Pijui IX, nuo kurio mirties sueina 100 metų. Pijus IX buvo paskutinis popiežius, valdęs bažnytinę valstybę, apėmusią didesnius Italijos plotus.
• Televizijos ir filmų aktorė Wendy Barrie po ilgos ligos mirė Englewoode, NJ, sulaukusi 65 m. amžiaus. Ji buvo katalikė ir palaidota su mišiomis iš Šv. Malachijo bažnyčios.