Spausdinti

T. S.

     Vieną šaltą lapkričio rytą Jurgio P. šeimoje įvyko tragedija. Šeimininkas, su draugais gėręs visą parą, grįžęs namo peiliu nudūrė savo žmoną. Liko penki maži vaikai. Žuvo niekuo nekalta moteris. "Aš gailiuosi taip padaręs, — teisingumo organams kalbėjo Jurgis P. — Mano žmona buvo dora ir gera moteris, mylinti motina. Aš žinau, kad pateksiu į kalėjimą. Bet kas bus su vaikais? Padėkite man dėl vaikų. Juk mane pražudė girtavimas".

     Šis įvykis ir privertė mus panagrinėti problemą "šeima-alkoholis".

     Girtavimas auga ne tik suaugusių vyrų, bet jaunimo ir net moterų tarpe. Auga skyrybų skaičius, nusikaltimai ir nelaimingi atsitikimai, susiję su girtavimu. Nemažas skaičius žmonių girtaudami netenka sveikatos, tampa invalidais, moraliai ir materialiai skriaudžia šeimą.

     Tad kokį vaidmenį atlieka šeima, kaip girtavimo organizatorius, alkoholio platintojas?

     Juk ne tiek svarbu, kaip elgiasi šeimoje tėvai — ar girtauja vaikų akivaizdoje, ar ne; leidžia girtauti vaikams, ar ne. "Šeima-alkoholis" problema sudėtinga, ir išaiškinti jos psichologinius, medicininius bei socialinius aspektus reikia visapusiškai.

     O antra vertus, šeima neretai skatina alkoholizmo plėtimą, nors gali labai daug padaryti apribojant ar gydant nuo alkoholizmo. Juk šeima pirmoji pajunta visas alkoholizmo pasekmes. Remiantis literatūra bei mūsų atliktais tyrimais, galima drąsiai teigti, kad šeimoje susiklosčiusios tradicijos turi vaikams didžiulės įtakos ir išugdo jų požiūrį į alkoholinius gėralus. Atlikti tyrimai vyresnių klasių vidurinių mokyklų mokinių tarpe nedviprasmiškai kalba apie tai, kaip tėvų asmeninis pavyzdys veikia vaikus. Tad, jeigu mes norime, kad kova prieš alkoholizmą būtų efektyvi, tai turime būti teigiamu pavyzdžiu vaikams šeimoje.

     Tyrimai, atlikti nuolat girtaujančių, vyresnių kaip 25 metų amžiaus žmonių tarpe, išaiškino, kad girtauti jie pradėjo, nepavykus šeimyniniam gyvenimui. Piktnaudžiavimas alkoholiu ne tik nualina žmogaus organizmą, bet ir išardo šeimas, blogai veikia vaikus. Galėtume pateikti daug pavyzdžių, parodančių, kaip alkoholis neigiamai veikia žmogaus širdies kraujagysles, endokrininę, virškinimo bei nervų sistemas. Bet ypatingo dėmesio susilaukia ir tyrimų dalis, kurioje kalbama apie alkoholio ypatingą žalą vaikų gimstamumui, vyro ir moters intymiems santykiams, sukelia priešlaikinį gimdymą; būna atvejų, kai gimsta epileptikai bei silpnapročiai vaikai ir kt.

     B.D., iš jaunystės vartojusi alkoholį, 25 metų ištekėjo ir pagimdė du vaikus. Ir abu vaikai lanko defektyviems vaikams skirtą mokyklą. Mažasis — oligofrenikas ir epileptikas, vyresnysis — oligofrenikas, Motina vaikais nesirūpina, jais rūpinasi tėvas. Nuolatinis girtavimas panaikino joje net motinystės instinktą.

     Ir kitų mūsų pacienčių motinystės jausmai atrofavosi. P.M. vaikai (dvylikos ir penkiolikos metų) gėdisi savo motinos ir nenori, kad ji kartu gyventų. Ir kai gydytojas apie tai su vaikais kalbėjo jos akivaizdoje, į jų ašaras ir maldavimus motina nereagavo. Panašiai atsitiko ir su P.P. Kai jis išsirašė iš ligoninės, pas gydytoją atėjo vaikai su prašymu: "Kai šiuos metus tėvo nebuvo namie, mes taip gerai gyvenome. Mama mumis rūpinosi, nesibardavo, neverkdavo, buvo ramu. Tačiau dabar grįžo tėvas. Jei jis vėl girtaus, tai geriau tegul jis pasilieka ligoninėje".

     Jei išgydyti alkoholiko nepavyksta, paprastai įvyksta skyrybos. Vienu skyrybų metu vyras kaltino žmoną neištikimybe, tuo tarpu, kai jis pats beveik kas vakarą grįždavo girtos, mušdavo ją, kol galų gale iširo šeima.

     Ar šeima gali padėti alkoholikui pasigydyti? Reikia pasakyti, kad, jei pacientų žmonos padeda vyrams, išgydyti pavyksta. Dedama daug vilčių į žmonas — steigiami alkoholikų žmonų klubai, antialkoholinės draugijos. Juk nuo alkoholizmo kenčia ne tik vienas žmogus, bet ir visa šeima. Vadinasi, išgydyti alkoholiką galima tik aktyviai padedant visai šeimai.

     Tačiau būna atvejų, kai žmonos pataikauja savo vyrų silpnybėms, norėdamos, kad jie vėl atsidurtų gydymo įstaigose.

     Pilietis M.I. į mūsų kliniką atėjo kartu su žmona, kuri pati prašė išgydyti jos vyrą nuo alkoholizmo. Ji buvo labai susirūpinusi vyro sveikata. M.I. klinikose gydėsi pusantro mėnesio, išsigydė, bet, kai grįžo namo, žmona suruošė sutiktuves, ir, nors vyras prieštaravo, įtikino jį išgerti "lašelį" degtinės sugrįžimo proga. Žinomo, po to jis vėl grįžo gydytis. Išsiaiškinta, kad žmona, pripratusi be vyro laisvai gyventi, linksmintis, taip norėjo juo atsikratyti.

     Gerų rezultatų, gydydami alkoholikus, paprastai pasiekiame tada, kai padeda vyrai arba žmonos. Viena moteris pasakojo: "Kai mano vyras įsitikino, kad galima gyventi ir be išgėrimų, namuose išnyko buteliai su alkoholiu. Jų nėra dargi tada, kai ateina svečiai. Kai kurie draugai atėję protestuodavo, o dabar priprato. Kaip gera gyventi".

     Vis dėlto šeima yra svarbiausia jaunosios kartos gero tono ir padoraus elgesio įgūdžių formuotojo. Taip, šeima daugiausia nukenčia nuo alkoholizmo ir vaidina labai svarbų vaidmenį, gydant alkoholikus.

•    Naujas Šv. Rašto vertimas į lotynų kalbą, vadinamas nauja Vulgata, jau baigtas ir 1977 m. spalio mėn. įteiktas popiežiui. Vertimas užėmė 12 metų, buvo verčiama iš originalaus hebrajų ir graikų teksto. Dabar turimas pagrindinis Šv. Rašto tekstas išverstas moksliškai ir kritiškai. Pirmoji Vulgata buvo išversta šv. Jeronimo prieš keturiolika šimtų metų.

•    Šimtametė benediktinė seselė Emerama Wewers gyvena St. Cloud, MN vienuolyne. Ji jau pergyveno penkis popiežius, 17 prezidentų. Į vienuolyną įstojo 1898 m., taigi jau yra vienuolė 80 metų. Ji yra seniausia benediktinė JAV-se. Porą dešimtmečių ji yra buvusi mokytoja, vėliau dirbo ligoninėje.

>������ �O� ano pareiga buvo globoti mažesniuosius brolius, išleisti juos į gyvenimą. Vadinasi, tariau, man pačiai reikia mesti mokslą, kitaip nieko nebus.

 

 

     — Ne, — užprotestavo jis. — Šitai padaryti visada spėsi. Dar kartą sukaupk valią.

     Įsivaizduoju, kaip tada atrodžiau visiems prieštaringa: čia užsimiršusi ir linksma, čia sugniužusi, bet viduje brendau, augau, stiprėjau. Nelengvai, bet vis dėlto baigiau mokyklą. Tai buvo mano pastarųjų metų didžiausia šventė.

     Iš išleistuvių vakaro grįžtančios laukė tėvas, broliai, seserys. Visi pasipuošę, šventiški. Ir aš pirmąsyk mačiau, kokie jie visi pasikeitę — vieni paaugę, kiti pasenę, bet visi kartu, visi laimingi. Neišduodama namų, neišmainydama jų į pasilinksminimus, aš pati pelniau daugiausia: skaidrią visos šeimos nuotaiką, meilę ir pagarbą sau. Buvau žmogus, kuriuo jie didžiavosi. Ir man norėjosi verkti.

     Tuštybė? Ne. Tokios akimirkos jauniems žmonėms labai reikia. Jei nepatirtų tokių jausmų, ne kiekvienas patikėtų savimi, ne kiekvienas savyje atrastų gėrio, žmogiško orumo versmes. Man šio pasitikėjimo labai trūko — ir darbe, ir santykiuose su žmonėmis. Ir su "seniu". Juo domėjausi jau daugiau negu paprastu bendradarbiu ir bijojau, kad jis to nesuprastų. Tarp moterų — inžinierių, technikių, laborančių — tebuvau tik nevykusi mergiūkštė, kuriai jis atidus, gal kiek daugiau atidus. Ar ne dėl to, kad ji nevykusi?

     Įvykiai pakrypo kiek kitaip. Kitą dieną jis mane pasveikino, dovanodamas rožių. Ir kaip sąmokslininkas paklausė, ar aš neprieštarausiu, jei dabar, kai esu tokia solidi, jis atvirai asistuos? Tie žodžiai pralėkė kaip vėjelis ežero paviršiumi, pašiaušdamas vandenis, priversdamas juos virpėti, bet nepaliesdamas gelmių. Gal todėl, kad laukiau tokios dienos, tikėjau ja! Gal savyje jaučiau jau žmogų, galintį lygiuotis į jį?

     Žmogui reikalingas pripažinimas. Vilijai trūko ir vieno, ir antro — pripažinimo ir draugų.

     Kiti ne tik pripažino ją, jie lenkėsi jai — jos jaunystei, grožiui, jos skoningam, paprastam ir drauge išsiskiriančiam drabužiui. Jie norėjo, kad visur ji būtų su jais — gatvėje, pasilinksminime. Kaip nepatikėti jais?

     Kai susėsdavo ant atokaus suolelio skvere ar fojė po viesulingo šokio, jie sakydavo:

     — Kaip norėtųsi užtraukti dūmą, bet mūsų dama nerūko... O gal pabandyk, visi tada būsime lygūs...

     Ir ji bandydavo. Tai buvo linksmas žaidimas, kai ji atsidurdavo dėmesio centre.

     Paskui ji pabandė išgerti taurę vyno. Pasidarė linksma ir drąsu. Kivirčai tarp Tado ir Aurimo, kuriam iš jų ji palankesnė, nei piktino, nei žeidė. Netgi patiko.

     Rožei duoti spygliai, kad kvaila avis nesuėstų. Vilija buvo rožė, neužsiauginusi spyglių.

     O aš galvojau, kokie keisti mes padarai. Namie su artimais žmonėmis kariaujame net tada, kai paliaubos daug išmintingesnės. Su svetimais esame pernelyg atlaidūs, pažeminančiai atlaidūs, tyliai priimame jų valią? Kodėl?

     Ir dabar, kai matau merginą, tempiančią gatve ant pečių užsirėmusį vaikiną, kai matau prie kino teatro sienos ją priremtą ir girdžiu tokius vyriškus žodžius: "aš noriu su tavim pasikalbėti", o jos tylų maldaujamą prašymą "leisk, aš skubu", po pusvalandžio ir vėl tą patį — grubią jėgą ir ašaringą balsą, visados prisimenu Viliją. Iš tiesų, kas mus mokė ginti savo orumą? Kaip jį ginti? Pagaliau kas tas moters orumas?

     Jei būtų Vilija žinojusi, kad yda nenorėjimas patikti! Yda nežinojimas kam patikti, kaip patikti.

     Vilijos draugai gal ir nebuvo blogi vaikinai, merginos. Tik tie nedideli reikalavimai vienas kitam, pigus noras patikti, pigios linksmybės, traukiant dūmą, tuštinant butelį, juos smukdė. Jie smuko ir traukė savo draugus.

     Jaunas organizmas greit persisunkė nuodais. Vilija jau mėgo gerti. Vilija nekėlė jokių reikalavimų draugams. Jie galėjo būti purvini, girti, grubūs, mušeikos...

     Kai mudvi susitinkame gatvėje ir persimetame bereikšmiais žodžiais — "kaip gyveni", visados lekiu namo tekina, lyg jausčiausi vėluojanti, lyg kažko nespėčiau padaryti. Tai pas sūnų skubu. Kokiais žodžiais su juo kalbėti, kad jis niekada nenutoltų? Kaip auklėti, kad suprastų nelengvą, bet gražią žmogaus paskirtį? Ar mano tiesa bus ir jo tiesa? Ar ieškos savos? Iš ko sukurti jo dvasinių turtų atsargas?

•    Italija išleido pašto ženklą pagerbti popiežiui Pijui IX, nuo kurio mirties sueina 100 metų. Pijus IX buvo paskutinis popiežius, valdęs bažnytinę valstybę, apėmusią didesnius Italijos plotus.

•    Televizijos ir filmų aktorė Wendy Barrie po ilgos ligos mirė Englewoode, NJ, sulaukusi 65 m. amžiaus. Ji buvo katalikė ir palaidota su mišiomis iš Šv. Malachijo bažnyčios.