Pokalbis su ses. Igne Marijošiūte
1. Girdėjau, kad Jūs pravedate "Rekolekcijas namuose". Ar galėtumėt paaiškinti, kas tai yra?
Paprastai rekolekcijų metu stengiamasi pasitraukti nuo kasdienybės ir jos rūpesčių, kad atidžiau atkreiptume dėmesį į Dievą. Tos kelios dienos skiriamos maldai, dvasiniam atsinaujinimui bei atsigaivinimui. Tačiau daug žmonių negali tiek laiko pašvęsti dėl įvairių kitų įsipareigojimų. Todėl Cenacle seserys New Yorke išdirbo naują metodą bei programą dvasiniam atsinaujinimui. Šiuo būdu žmonės susirenka privačiuose namuose kas savaitę per 12 savaičių ir gilina savo dvasinį gyvenimą pagal šv. Ignaco metodą. Seserys šias "rekolekcijas" pirmą sykį išbandė 1968 m. ir pastoviai naudoja smulkiai išdirbtą sistemą nuo 1972 m. Atsitiktinai susipažinusi su jų programa ir lankiusi paruošiamuosius kursus, pradėjau pati ją vykdyti.
2. Ar nėra geriau praleisti savaitgalį ar savaitę uždarose rekolekcijose, negu rinktis kas savaitę po kelias valandas?
Savaitgalio ir savaitės rekolekcijos visada bus prasmingos ir naudingos. Niekas jų nepakeis. Tačiau girdime rekolekcijų dalyvius nusiskundžiant, jog rekolekcijų metu jautėsi labai arti Dievo ir gyveno pakiliai nusiteikę dvasia, bet joms pasibaigus, viskas "išgaravo". Uždaros rekolekcijos kartais sukuria iliuzijų, kad dvasiniai dalykai yra atitraukti nuo kasdienybės. Rekolekcijų namuose dalyvis įsipareigoja kasdieną praleisti 10—15 minučių maldoje ir pastoviai lankyti visus 12 susirinkimų. Stengdamasis tai atlikti, jis "atranda" Dievą savo įprastoje aplinkoje — šeimoje, darbe, kasdieniuose rūpesčiuose. Ir tai yra neįkainuojama patirtis. Dievas jam tampa tikrove, ne tik tolimas idealas, pasiekiamas retkarčiais, ypatingomis aplinkybėmis. Tokį atradimą padaręs žmogus gauna daugiau naudos ir iš uždarų rekolekcijų.
3. Ar šio pobūdžio rekolekcijos atsako į kokį ypatingą žmonių norą ar sąlygas?
Paskutiniu metu daug kas pastebi, jog žmonėse kyla dėmesys dvasiniams dalykams. Daug kuo apsivylę, žmonės grįžta prie tikėjimo duodamos stiprybės, ieško, kaip numalšinti savo vidinį alkį bei troškulį. Rekolekcijos namuose yra labai geras būdas naujai įsigilinti į savo tikėjimą ir derinti savo naujas įžvalgas bei patirtį prie konkrečių gyvenimo sąlygų. Kas savaitę skirdamas dvi valandas savo dvasiniam atsinaujinimui, žmogus praturtėja dvasiškai ir nenukenčia kiti jo įsipareigojimai. Kad šio pobūdžio rekolekcijos atsako daugelio norams, liudija jų paplitimas ne tik įvairiose vyskupijose, bet ir įvairiuose kraštuose.
4. Kai žmonės pastoviai renkasi vienam tikslui ir naudojasi tam tikru metodu, tas sambūris gali ilgainiui tapti sąjūdžiu. Ar to siekiama?
"Sąjūdis" yra žodis, kuris labai plačiai ir įvairiai vartojamas. Šiuo atveju yra atrastas naujas ir veiksmingas metodas pravesti rekolekcijas. To ir buvo siekiama, pastebėjus, kad žmonės mažiau domisi uždaromis rekolekcijomis arba skundžiasi neturį laiko jomis pasinaudoti. Metodo autoriai pasiliko sau teises šio metodo naudojimą tvarkyti bei supažindinti norinčius juo naudotis su jų išdirbta programa. Jei šis rekolekcijų pobūdis dar labiau plis, gal ir susidarys tam tikras sąjūdis, panašus į Marriage Encounter, Cursillo, Better World, Effective Living Retreats ir t.t. Tačiau rekolekcijų dalyviai įsipareigoja tik dvylikai savaičių.
5. Kokie žmonės lanko šias rekolekcijas? Ar yra bendrų bruožų?
Lanko tie, kurie nori gilinti savo maldos gyvenimą. Per penkerius metus autoriai patyrė, kad rekolekcijos yra sėkmingesnės, kai renkasi panašios padėties bei luomo žmonės, pvz. vien vedusios poros, arba vien našlės, arba vien nevedę jaunuoliai. Išsilavinimo ar profesijos skirtumai nėra tokie svarbūs, bet padėties bei luomo skirtumai turi esminę reikšmę dalyvių pokalbiui. Panašią patirtį turintieji gali lengviau dalytis bei vienas kitą praturtinti savo dvasinėmis įžvalgomis.
8. Kodėl į tokias rekolekcijas nepratariama įjungti asmenų, kurie išgyvena didelę asmeninę krizę šeimoje, tikėjime ir pan.?
Žmogus, išgyvenantis kokį sukrečiantį įvykį arba esantis didelėje vidinėje įtampoje, nėra laisvas. Jo protą, širdį ir valią valdo šis rūpestis. Patariama jam palaukti, kol audra nurims. Rekolekcijos neturi tapti psichologinių ar net dvasinių patarimų klinika turintiems didelių sunkumų. Šiems žmonėms reikia daugiau asmeninio dėmesio, negu rekolekcijų vedėjai gali duoti. Be to, mažiau jomis ir pasinaudos, nes jų mintys ir kalbos suksis apie tą vieną temą, kuri jiems tuo metu labai aktuali. Tai nukreips ir kitų dalyvių dėmesį nuo pagrindinio rekolekcijų tikslo: gilinti maldos gyvenimą ir bendravimą su Dievu kasdienybėje.
7. Ar kiekviena grupė žmonių pajėgia dalytis tikėjimo patirtimi? Kaip tai įvykdoma?
Tarpusavio dalijimasis maldos gyvenimo vyksmu yra labai svarbi šių rekolekcijų dalis. Todėl dalyvių skaičius yra nedidelis — tarp 8 ir 12 asmenų. Tokiame būrelyje yra pakankamai žmonių, kad visi turėtų progos kalbėti, bet nė vienas nesijaustų nesmagiai, jei pasirinktų tylėti. Pradžioje daugeliui žmonių yra sunku dalytis savo dvasine patirtimi. Juos padrąsina tai, kad ir kiti dalyviai yra panašioje padėtyje ir panašius išgyvenimus patiria. Vienų sunkumas arba laimėjimas praturtina visus kitus. Laikui bėgant, dalyviai suartėja ir drąsiau, nuoširdžiau, atviriau dalijasi. Jie visi pamato, kaip kasdienė malda žmogui padeda dvasiškai bręsti ir semtis stiprybės pakelti gyvenimo naštai ir kitiems padėti ją nešti.
8. Kas praveda šias rekolekcijas?
Praveda du asmenys: dvasininkas (kunigas, vienuolis, vienuolė) ir pasaulietis. Abu sudaro vienas antrą papildantį vienetą. Pasikeisdami jie trumpai ir aiškiai pateikia kiekvienos savaitės medžiagą mąstymui ir maldai. Be to, jie su dalyviais pasidalija ir savo asmenine maldos patirtimi. Čia išryškėja, koks yra pačių vedėjų maldos gyvenimas. Nors pokalbiai yra nuoširdūs ir atviri, ryšys tarp rekolektantų ir vedėjų neturi tapti per daug asmeniškas. Pokalbio tikslas yra ugdyti maldos gyvenimą.
9. Esame įpratę, kad tik kunigai vestų rekolekcijas. Kokiu pagrindu vienuolės ir net pasauliečiai įtraukiami į šį darbą?
Ar reikia kokio ypatingo pasiruošimo?
Ligi šiol rekolekcijų vedimas būdavo išskirtinai kunigų darbas. Tačiau dabar įtraukiami ir vienuolės bei pasauliečiai, nes ir jie turi dvasinės patirties kraitį, kuriuo gali dalytis su kitais. Juk kiekvienas yra pašauktas "būti tobulas, kaip dangiškasis Tėvas yra tobulas". Kristus kiekvieną kviečia: "Sek mane". Todėl kiekvienas dvasinį gyvenimą vedantis žmogus ne tik gali, bet ir turi pareigą kitiems padėti. Rekolekcijų namuose vedėjai patys šias rekolekcijas atlieka, paskui išeina specialų kursą išmokti, kaip jas pravesti. Kadangi naudojamasi šv. Ignaco metodu, vedėjai turi su juo plačiau susipažinti. Dvasininkas paprastai turi šiek tiek teologinio išsilavinimo, ypač yra naudinga, jei pats yra atlikęs 30-ties dienų rekolekcijas pagal šv. Ignaco metodą. Pasaulietis prisideda tikėjimo liudijimu bei dalijimusi savo maldos patirtimi, kuri dažnai yra artimesnė pasauliečiams dalyviams ir juos įkvepia bei padrąsina. Kaip jau buvo minėta, abu vedėjai patys turi būti intensyvaus maldos gyvenimo ir nebijoti su kitais atvirai dalytis savo patirtimi.
10. Kokios yra šių rekolekcijų pasekmės?
Kadangi pati jas pravedu pirmą kartą, turiu remtis veteranų vedėjų patirtimi. Jie pastebi, kad atlikę šio pobūdžio rekolekcijas, dalyviai pastoviai tęsia kasdienę maldą, kuri jiems jau yra tapusi įpročiu. Daugeliui parapijos reikalai, liturgija ir pan. įgauna naujos svarbos ir reikšmės. Jie pradeda aktyviau dalyvauti. Krikščionybė ir krikščioniškasis gyvenimas jiems pagyvėja ir tampa jų kasdienio gyvenimo esmine dalimi.
11. Kaip lietuviai galėtų šiuo metodu pasinaudoti?
Dvasinio atsinaujinimo reikalas gyvėja ir lietuvių tarpe. Ligi šiol daugelis liturginių reformų lietuviams yra padariusios labiau neigiamą negu teigiamą įspūdį. Kai kuriuos net atitolino nuo Bažnyčios, nes tie pakeitimai jiems pasirodė gerokai svetimi. Lietuvių parapijose yra nemaža žmonių, kurie yra išsiilgę gilesnio dvasinio gyvenimo. Vieni stengiasi jį ugdyti patys vieni, o kiti dalyvauja svetimtaučių organizuojamose rekolekcijose bei suvažiavimuose. Manau, kad tokiems žmonėms naminių rekolekcijų metodas būtų labai prieinamas. Tačiau reikia gana daug darbo įdėti jas ruošiant, nes medžiagą reikia versti į lietuvių kalbą. Taip pat nelengva yra patekti į vedėjų ruošimo kursus, nes yra tiek daug norinčių juos atlikti. Bet pradžia jau padaryta. Tikiuos, kad ši smulki sėkla augs ir plis, prisidėdama prie mūsų parapijos, ir gal ilgainiui kitų, dvasinio atsinaujinimo.