Spausdinti

KUN. JUOZAS PRUNSKIS

     Fizinio auklėjimo ekspertas medikas Fr. Carlton skelbia, kad žmoguje yra apie 60.000 mylių kraujo indų. Tai suprantama, prisimenant, kad kapiliarais išvedžiota kiekviena kūno dalelytė. Kur tik adatos smaigaliu bedurtume, vis paliečiame kraujo indelį ir ištrykšta lašelis. Toliau tas Fr. Carlton primena, kad širdis, kuri tėra tik kaip nedidelis kumštis, per parą net 1000 kartų pervaro penkias kvortas kraujo per visą kūną. Žmogus turi daugiau kaip 500 muskulų ir 206 kaulus. Ir žmogaus organizmas yra Dievo sukurtas ne pagal vieną šabloną, o kiekvienas žmogus — tai individas.

     Jei toks nuostabus žmogaus kūnas, dar nuostabesnė jo siela, skirta amžinybei, apdovanota protu ir valia. Jei mes rūpinamės kūno sveikata, stiprumu ir mankšta, dar labiau turime susirūpinti sielos dvasiniu ugdymu. Tam yra gera susidaryti savą dvasinio ugdymo programą.

SIELOS STOVIO DIAGNOZĖ

     Visų pirma reikalinga mūsų dvasinio stovio diagnozė. Kaip gydytojai pataria dažniau savo fizinę sveikatą pasitikrinti, taip reikia tikrinti ir savo dvasinę sveikatą. Ir tai galime padaryti patys, vesdami dialogą su savo sąžine. Teisingai vienos rimties valandėlės autorius apie sąžinę kalbėjo: "Sąžinė nėra įstatymas, bet ji padeda įstatymą suprasti ir jį įgyvendinti. Sąžinė nėra tikėjimas, bet ji padeda tikėjime stiprėti, jo tiesas geriau pažinti ir tikėjimu gyventi. Sąžinė yra balsas, kuris kiekvieną kartą kalba įsakydamas ar drausdamas, bet tas balsas ateina iš žmogus ir iš Dievo, kuris žmogui suteikė šią galią. Sąžinės pagalba, neliesdamas žmogaus laisvės, Dievas pats gali kalbėti žmogui ir nurodyti geriausias priemones gėrio siekti ir blogio saugotis".

     Todėl ir rašytojas Vincas Krėvė savo kūriny "Dangaus ir žemės sūnūs" primena: "Gyvenk taikoje su savo sąžine, kad tau netektų gyventi baimėje".

     Lyg testamentiniame eilėrašty, "Palikime" poetas Faustas Kirša perspėjo:

     Kas sąžine, kaip turguj, išdidžiai prekiauja —
     Užmiršta pats, kad jis tik smėlio sauja.

     Yra didelė žmogui laimė turėti ramią, gryną sąžinę. Tai jo vidinio džiaugsmo pagrindas ir šaltinis. Vienas iš mūsų pirmaujančių rašytojų Balys Sruoga savo laiške žmonai 1943 m. lapkr. 28 d. iš kaceto rašė:

     — Niekad nebuvome nusikaltėliais, mūsų sąžinė tyra kaip krištolas, ir tai yra svarbiausia.

     Laimingas, kas yra tokioje taikoje su savo sąžine.

     Nepriklausomoje Lietuvoje, Kauno seminarijoje, buvo klierikų, kurie ruošdamiesi rimtam kunigiškam gyvenimui pasiryžo visą savo amžių kas mėnuo turėti trumputes rekolekcijas, visų pirma peržvelgti savo santykius su Dievui — kaip vykdomi 10 Dievo įsakymai, kaip saugojamasi septynių didžiųjų nuodėmių; toliau — peržvelgti kokie tą mėnesį buvo santykiai su žmonėmis — namie, tarnyboje, ar nėra, kas mumis kuo nors būtų nepatenkintas; pagaliau — pasvarstyti, kaip tą mėnesį buvo pats savo mintyse, kalbose, elgesy. Šitokia savikontrolė yra vaisinga, ypač paskiau dar mintimi perbėgus dienos eigą, pasvarstant, ar viskas reikiamai atliekama.

EVANGELIJOS SKAITYMAS

     Pasaulinio garso rašytojas Levas Tolstojus prieš mirtį pareiškė savo sūnui:

     —    Žinoki, kad rasi tiesą Evangelijoje. Aš tik dėl to mirštu ramybėje, kad pažinau šią tiesą ir įtikėjau. Tesuteikia Dievas, kad tu tai greit suprastumei.

     Šv. Raštas — tai Dievo laiškas mums. Tiesa, Senasis Testamentas, rašytas prieš daugiau kaip du tūkstančius metų, reikalingas ypatingo pasiruošimo, kad mums teiktų gilesnį įkvėpimą, kad gerai jame susivoktume. Bet Naujasis Testamentas yra kiekvienam prieinamas ir suprantamas.

     Akla ir kurčia, bet savo išmintimi plačiai pagarsėjusi Helen Keller skelbė:

     —    Jei mes neįprasime eiti prie šventraščio šviesiausiais ir rūpesčio momentais, mes neįstengsime pasinaudoti jo paguoda, nes nejusime pusiausvyros tarp šviesos ir tamsos.

     Panašių liudijimų randame gana gausiai. Timothy Dwight rašė:

     —    Šv. Raštas — tai langas šiame gyvenimo kalėjime, per kurį mes galime žvelgti į amžinybę.

     Šv. Augustinas aiškino:

     —    Kai tu skaitai Šv. Raštą, Dievas į tave kalba: kai tu meldiesi, tu kalbi į Dievą.

     Didelio patyrimo moteris, konvertite į katalikybę, Kotrina de Hueck neseniai parašė knygą "Evangelija be kompromisų". Joje ji be kitko sako:

     —    Šios dienos žmonija yra abejojantis Tomas, kuris nebuvo, kai Kristus pasirodė pirmą kartą po prisikėlimo. Žmonija šiandien yra žmogus, kuris turi paliesti Kristaus žaizdas, kad įtikėtų ir atsiverstų... Vienintelis kelias parodyti tas Kristaus žaizdas kitiems yra gyventi pagal Evangeliją be kompromisų.

SKAITYMAS

     Dvasiniam augimui yra didelės reikšmės religinių raštų skaitymas. Prancūzų romanistas Paul Bourget, kurio romanų vertimai eidavo nepriklausomos Lietuvos dienraščiuose, teisingai priminė:

     —    Kiekvienas iš mūsų, kuris nusileistų į savo sąžinės dugną, turėtų prisipažinti, kad jis nebūtų tas pats, jei nebūtų to ar kito veikalo skaitęs. Šviesus jėzuitų kolegijų globėjas Petras Kanizijus Vilniaus kolegijai, mūsų universiteto pradininkei rašė:

     —    Geriau kolegija be savo bažnyčios, kaip be savos bibliotekos.

     Sava bibliotekėlė, dažna religinė knyga rankose yra labai didelė priemonė savo dvasinio ugdymo kelyje. Dažnai žmogus ima sirgti dvasine anemija. Gera knyga, skaitoma su visiška nuovoka ir noru įsisiurbti į jos skaidrias mintis — tai lyg dvasinio kraujo transfuzija. Jei kas religinių knygų neskaito, jis darosi savanoriškas analfabetas šioje srityje.

MĄSTYMAS

     Keliaujant autobusu, traukiniu, lėktuvu, kur nors einant — susidaro gera proga daugiau įsimąstyti, o įpratus, ir namie būnant tam randama laiko. Indijoje ir apskritai rytuose yra žmonių, paskęstančių meditacijoje, ir tai yra ženklas sielos pranašumo.

     Vaizdžiai kalbėdavo rašytojas Vaižgantas:

     —    Jei nebevalgai, nebejudi, tai esi nebesveikas; jei nebegalvoji, tai nesi, nebuvai ar nebesi inteligentas.

     Giliai man išliko atmintyje vienas pavasarininkų jaunimo kongresėlis Vajesiškyje, Rytų Lietuvoje. Išėjo čia kalbėti vienas kaimo jaunuolis. Be mokslo, bet išprusęs organizacijos veikime. Jis sakė:

     —    Kai jūs įeinate į darželį, jūs gėritės gėlėmis, norite vieną žiedelį nusiskinti ir prisisegti. Tai ir šiame kongrese, pasigriebkite kokią iškilesnę mintį, ją pasisavinkite, ja pasipuoškite.

     Tokių progų būna gausiai: tai pamoksle, tai rekolekcijose, tai skaityme patyrę gilesnę, prasmingesnę mintį, padarykime ją sava.

     Šis saviauklos kelias duos mūsų tautai daugiau turtingesnės dvasios asmenybių, o tai svarbu. Juk atminkime, kad žydų tauta per du tūkstančius metų išliko nesužlugusi svarbiausia dėl savo glaudaus ryšio su religija.

     Daugelio mūsų mėgstamų televizijos programų kūrėjas Lawrence Welk savo naujoj knygoje "My America, Your America" teisingai pasakoja:

     — Prieš taip daugelį metų aš išmokau, būdamas ant motinos kelių, kai ji siūbavo mažoje supimosi kėdėje kukliame ūkio name ties Strasburgu, kad didžiausia laimė gyvenime ateina iš vykdymo Dievo įstatymų. Esu įsitikinęs, kad tik vienas dalykas mus gali išgelbėti — grįžimas prie Dievo įstatymų.

     O meilė tiems Dievo įstatymams įsisiurbia į mus palaipsniui. Poetė Danguolė Sadūnaitė pasakojasi:

     Aš tik bespalvis stiklas. Viešpatie!
     Ir truks man visą gyvenimą —
      (ilgą ir sunkų gyvenimą truks)
     surinkti į save Tavo šviesą.