Spausdinti

 ("Laiškų lietuviams'' konkurse premijuotas straipsnis)

Nina Gailiūnienė

     Senojo Testamento Jobo istorija prasideda su nepaprastai žavinga scena. Šilta, jaukia ir šeimyniška. Dangaus gyventojai susirenka prie Viešpaties sosto. Ateina ir velnias. Viešpats kalbasi su juo, kaip sau lygiu. Taip ir dera. Šėtonas nėra Dievo pavaldinys ir tarnas. Jis taip pat suverenas. Valdovas tamsos karalystės.

     —    Iš kur ateini? — klausia jį Dievas.

     —    Iš žemės, kur slankiodamas ją patroliuoju, — atsako velnias.

     —    Ar pastebėjai mano tarną Jobą? Kito tokio nėra žemėje, kaip jis. Teisus ir be priekaišto. Bijantis Dievo ir vengiąs pikto, — klausinėja Dievas velnią.

     Šėtonas į tai atsako:

     —    Ar Jobas yra bijantis Dievo už nieką? Ar ne Tu apsupai jį, jo šeimą ir viską, ką jis turi, savo globa? Tu laiminai jo rankų darbą. Jo kaimenės pilni laukai. Bet tik ištiesk savo ranką ir paliesk, ką jis turi, užtikrintai jis iškeiks Tave į akis.

     —    Gerai. Viskas ką jis turi — tavo galioje. Tik nekišk pirštų prie jo paties, — susilažina Dievas su velniu.

     Velnias tuojau sunaikino viską, ką Jobas turėjo. Ir tai buvo daug, nes Jobas buvo turtingiausias žmogus visame krašte. Be to, jis turėjo septynis sūnus ir tris dukteris. Ir jie visi žuvo.

     Jobas, raudodamas ir gedėdamas, parkritęs ant žemės aimanavo:

     —    Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, ir Viešpats atėmė. Tegul būva pašlovintas Viešpaties vardas.

     Velnias pralaimėjo. Pirmą bandymą Jobas išlaikė nenusidėjęs. Šėtonas vėl ateina pas Dievą. Pasikalbėjimas vyksta ta pačia tvarka. Tais pačiais žodžais. Dievas, girdamas Jobą, dar priduria:

     —    Jis tebėra tvirtas savo nekaltume, nors tu išprovokavai mane jį sunaikinti be jokios priežasties.

     Į tai šėtonas atsako:

     — Kailis už kailį. Žmogus atiduos viską, ką turi, už savo gyvybę. Bet tik ištiesk savo ranką ir palytėk jo kaulus ir kūną, ir jis tikrai iškeiks Tave į akis.

     Dievas padarė antras lažybas su velniu sakydamas:

     — Jis yra tavo galioje; tik neliesk jo gyvybės.

     Velnias, sugrįžęs į žemę, apleido Jobą votimis. Ištisa žaizda. Nuo viršugalvio iki kojų padų. Atėję draugai jo lankyti nepažino. Jis buvo nepanašus į žmogų. Kentėjo neišpasakytai.

     Jobo žmona, matydama vyro kančią, neišturi. Jos gailestis vyrui virsta apmaudu Dievui. "Ar tu dar vis įsikibęs į nekaltumą? Prakeik Dievą ir mirk!", — įtužusi gundo Jobą.

     Šitokio elgesio tikėjosi velnias. Visas lažybas jis statė ant vienos kortos — pykčio.

     Jobas verkė, aimanavo, skundėsi Dievui, bet prieš Jį neburnojo. Velnias lažybas galutinai pralaimėjo. Bet, gal būt, tik dėl to, kad "kito tokio nėra žemėje", kaip buvo Jobas...

PYKTIS — EMOCIJA SU BIOLOGINĖMIS ŠAKNIMIS

     Kas gi yra tas pyktis su visais jo variantais — antipatija, neapykanta, apmaudu, kerštu — nuo kurio nėra laisvas nė vienas žmogus? Patenkinamą atsakymą galėtų duoti tik grupė specialistų: neurologas-biochemikas, psichologas, sociologas ir teologas.

     Pyktis yra jausmas. Emocija. Vieni asmens daugiau emocingi, kiti mažiau. Pagal tai net charakterio grupės sudarytos. Flegmatikas vargiai kada taip įsisiūbuos jausmais, kaip cholerikas. Net ištisos tautos charakterizuojamos, kaip šaltakraujės ir karštakraujės. Pietiečiai laikomi karštakraujais.

     Atrodo, kad klimatas turi įtakos į tautos charakterį. Bet ir čia taisyklė ne be išimčių.

     Airiai ir anglai gyvena kaimynystėje. Anglai šalti, santūrūs. Airiai emocingi. Ir tuo didžiuojasi, lyg būtų tautos dorybė. Arba vėl, kodėl rusai gavo "dūša čeloviek" vardą, o ne suomiai, švedai ar kiti to šalto kampo gyventojai?

     Kaip ten bebūtų, visos emocijos priklauso širdies sferai: pykčio, užuojautos, simpatijos, gailesčio, meilės ir kiti jausmai. Tačiau pyktis skiriasi nuo kitų jausmų tuo, kad jis turi savo šaknis biologinėje žmogaus prigimtyje.

     Gailėtis, užjausti, mylėti kūdikis išmoksta augdamas. Pykčio emociją atsineša gimdamas. Ir ne vien žmogus jį turi, bet ir gyvuliai, paukščiai ir kiti gyviai. Kaip žmogus taip ir jie savo pyktį išreiškia destruktyviai: kanda, spiria, duria, dreskia, kerta, žnyba. Žmogaus pyktį galima išprovokuoti; taip lygiai ir kitų sutvėrimų. Pakartotinai darant ką nors nemalonaus. Erzinant, kankinant.

     Kai žmogus supyksta dėl mažiausio nieko, tokį vadiname nervingu; gyvulį — piktu. Ir vienas, ir kitas kenčia nuo panašaus defekto smegenyse, kurie tvarko nervų sistemą. Tai neurologo-biochemiko sritis.

     Sunku tiems, kurie turi gyventi su tokiu irzliu. Nepalyginamai sunkiau jam pačiam, nes jis jaučiasi, tarsi prikrautas elektros. Kur tik prisilies, bus užgautas. Nenuostabu, kad gyvenimas jam atrodo niūrus ir blogas. Ir žmonės negeri. Daugumas mano, kad toks žmogus džiaugiasi kitus užgavęs. Jie klysta. Paprastai irzlys gailisi. Pyksta ant savęs už nesusivaldymą. Prisiekdinėja, kad daugiau taip nebus. Žino kiti ir pats, kad tik iki kito karto...

     Irzlys laikomas blogu žmogumi. Biauraus charakterio. Visi traukiasi jam iš kelio. Tik tie, kurie jį labai gerai pažįsta, teisingai įvertina irzlį tuo daug pasakančiu posakiu: "Šuo, kuris piktai loja, nekanda"...

     Kol širdyje nėra tulžies, tokie impulsyvūs pykčio prasiveržimai neužnuodija aplinkos. Kaip degtukas — užsidegė, pačirškė, užgeso. Vaikų pyktis priklauso šiai kategorijai. Čia mirtini priešai — čia vėl neatskiriami draugai.

     Keista. Tik šios katergorijos pyktį, kuris pakelia balsą (kartais ir kraujo spaudimą!) žmonės išpažįsta, kaip pykčio nuodėmę. Iš tiesų, karštakošis nusideda tik tiek, kiek jis nesistengia valdytis ir nevengia progų pykčiui. Tokiems du Amerikos prezidentai duoda geriausius patarimus.

     Harry S. Truman sakydavo: "Jei negali pakęsti kaitros, neik į virtuvę". Atseit, venk progų ir žmonių. O jeigu prie geriausių norų negalėjai išvengti pykčio, tokioje situacijoje atsidūrusiam Thomas Jefferson pataria: "Supykęs suskaičiuok iki dešimties, prieš pradėdamas kalbėti; jei labai supykęs — iki šimto". Patylėjęs — nesigailėsi.

ANTIPATIJA IR NEAPYKANTA

     Kaip dažnai girdime ir patys pasakome, kad šitas ar anas yra labai nesimpatiškas asmuo. Reiškia — jo nemėgstu. Antipatijos jausmą galima pajusti asmeniui, tik su juo susipažinus. Tu jo nepažįsti, jis — tavęs. Nieku jo neužgavai, nei jis tavęs. O jauti palengvėjimą, atsiskyręs. Jis gal jaučia tą patį, gal ir ne.

Šituo atveju, antipatijos jausmas greičiausiai turi ką nors bendra su mūsų pasąmone. Ką išgyvename, nedingsta. Iš sąmonės nugrimzta į pasąmonę ir ten pasilieka.

     To atsitiktinai sutikto žmogaus balsas, gestai, kalbos būdas ar net išvaizda primena kitą asmenį, nugrimzdusį užmarštin, su kuriuo surištas koks nors nemalonus išgyvenimas tolimoje praeityje. Pasąmonė atsimena tą nemalonumą ir atitveria nuo to žmogaus antipatijos jausmu, lyg kokia nematoma savisaugos tvora. Arčiau susipažinus su tuo asmeniu, kartais antipatijos jausmas išnyksta, kartais pasilieka. Todėl pirmas įspūdis, susidarytas apie žmogų, kartais teisingas, kartais ne.

     Ne visados antipatijos jausmas yra toks nekaltas. Dažniausiai po juo slepiasi pavydas. Darbovietėje mergaitė jaučia antipatiją tai, kuri turi didesnį pasisekimą vyrų tarpe. Pasidaro antipatiškas užėmęs vietą, kurios pats tikėjaisi. Klasėje nemėgstamas tas, kuris, mažiau dirbdamas, gauna tokius pat ar net geresnius pažymius. Ir taip be galo.

Žinoma, nė vienas neprisipažins sau ir kitiems jaučiąs antipatiją iš pavydo. Pavydo negalima prikabinti kitam, antipatiją — galima. Argi aš kaltas, kad jis toks nesimpatiškas?. ..

     Antipatijos jausmas neslopinamas didėja ir virsta neapykanta. Teisingai Goethe sako: "Neapykanta yra aktyvi antipatija, pavydas — pasyvi. Todėl tik vienas žingsnis nuo pavydo į neapykantą". Kažin ar yra bent vienas, kuris to žingsnio nėra padaręs?

     Prieš tai yra savisaugos priemonių. Anglų 18 šimtmečio dvasiškis Richard Cecil siūlo tokią: "Jeigu yra asmuo, kurio nemėgsti, kaip tik apie jį privalai niekados nekalbėti". Ar toks patarimas geras? Auksinis. Jeigu žmonės jo laikytųsi, išnyktų apkalbos, šmeižtai. Jie apnuodija žmonių santykius giminių tarpe, kaimynų, darboviečių, organizacijų ir bendruomenių.

     O kaip saldu girdėti, kai kiti dergia asmenį, kurio nemėgsti! .. Neprisidėti prie jų pačiam yra taip sunku, kaip nekasyti niežtinčios vietos. Todėl mažiau radikalus būdas kaip tyla, bet lengviau įgyvendinamas praktikoje, būtų šitas: kalbėdamas apie nemėgstamą asmenį, nesakyk vien blogo. Pridėk žiupsnelį gero. Įprask žmonių charakterius piešti ne tušu — juoda ir balta — o pastelinėmis spalvomis. Jie išeis gyvenimiškesni. Anksčiau ar vėliau žmonės pradės tave gerbti, kaip teisingą "portretistą" Arba dar vaizdžiau būtų galima taip pasakyti: išleisk iš širdies nuodų ne koncentruota forma, o atskiestus. Mažiau bus pavojingi kitiems ir pačiam...

     O didelė neapykanta yra širdies nuodai neperdėta to žodžio prasme. Jie sukelia net ligas. Medicina jas vadina psichopatinėmis ligomis. Tai reiškia, kad skausmas ir organizmo funkcijų sukrikimas kilęs ne dėl organinių, fizinių priežasčių, bet dėl psichinių.

     Tačiau nereikia šių ligų maišyti su tomis, kurios atsiranda, kai žmogus nuolat turi įtemptus nervus dėl to, kad persikrovęs darbu, kad finansiniai sunkumai ar nelaimės šeimoje per daug slegia pečius. Nors ligos, kilusios dėl šių ar panašių priežasčių, taip pat turi psichopatinę kilmę, bet jos nieko bendro neturi su pavydu, neapykanta bei kerštu.

     Dažnai žmonės jaučia neapykantą kuriai nors rasei, tautai, socialinei ar politinei grupei. Tai sociologų tyrinėjimų sritis.

     Šiame krašte vieni nekenčia negrų, kiti portorikiečių, treti meksikiečių. Neapykanta aštresnė apatiniuose sluoksniuose, kaip viršūnėse. Sociologai tam turi visai logišką išaiškinimą. Amerikiečiui darbininkui mėlynkalnieriui ir žemesnio rango baltakalnieriui negras, portorikietis ir meksikietis yra varžovas darbo rinkoje. Čia neapykanta kyla dėl kovos už būvį, už darbą, už geresnį atlyginimą.

     Nepriklausomos Lietuvos mokykla išaugino lietuvių kartą su gilia neapykanta lenkams. Kad Vilniaus kraštas buvo lenkų klastingai užgrobtas ir atplėštas nuo Lietuvos, mokiniai girdėdavo istorijos, geografijos ar kraštotyros pamokose. Tos žinios buvo skirtos galvai. Širdžiai buvo skirti šūkiai: Mes be Vilniaus nenurimsim ... Vilnius mūsų buvo, mūsų bus .. . Juos mokiniai kasryt unisonu pakartodavo po maldos. Tikslas buvo geras ir kilnus: išauginti jaunimą patriotais. Niekas nemokė lenkų nekęsti.. Tačiau psichologiškai neįmanoma mylėti ir Vilnių, ir lenkus, kurie jį užgrobė...

     Žydai dažnai skundžiasi antisemitizmu. Čia jau antra medalio pusė. Sunku būtų žydams įrodyti, kad jie, nešdami vargano žmogaus dalią, būtų buvę nekenčiami ir persekiojami to krašto žmonių. Priešingai. Žydai susilaukia antisemitizmo apraiškų krašto gyventojuose, kai jie, kaip socialinė grupė, išsiskiria iš kitų savo turtingumu, politine, ekonomine ar kitokia įtaka. Tada krašto gyventojai jaučiasi esą žydų išnaudojami ir pradeda jų nekęsti.

     Neapykanta kyla net ir tos pačios tautos ir religijos grupei, luomui ar partijai, kuri turi privilegijuotą gyvenimą likusios tautos sąskaiton. Taip buvo caristinėje Rusijo-je. Inteligentija gyveno prabangoje, o plačiosios masės ekonominiam ir dvasiniam skurde.

     Tokia masinė neapykanta, nežiūrint kur jos priežastis ir šaltinis būtų, yra labai pavojinga demokratiniam krašte. Ją išnaudoja visokio plauko agitatoriai, maištininkai, revoliucionieriai ir tvarkos griovėjai.

KERŠTAS

     Neapykanta ar pyktis, išreikštas destruktyviniu veiksmu, yra kerštas. Kerštas nėra vien tik suaugusiųjų yda. Tik pasižiūrėk į kovos eigą tarp kūdikio ir motinos, kai ši mėgina įduoti jo nemėgstamą valgį — dažniausiai daržoves. Laiko sukandęs dantis. Įduotas išspiauja ir verkia. Ginasi rankomis. Kai jau atrodo, kad motinos bus viršus, staiga kūdikis vienu mostu nužeria dubenėlį su nemėgstamu valgiu nuo stalo. Valgyti nemėgstamą valgį yra kančia. Kančia priveda prie keršto. Vėlesniuose metuose yra kasdieninis reiškinys, kai nuskriaustas vaikas atkeršija savo skriaudikui, sulaužydamas jo mėgstamiausią žaislą. Taigi dažniausiai kerštas yra atsilyginimas blogiu už blogį. Dantis už dantį. Akis už akį. Tačiau ne visada keršte yra ir tiek teisingumo.

     Abelis nieko blogo nepadarė Kainui nei Juozapas savo broliams. Ir vienu, ir kitu atveju iš pavydo kilo neapykanta. Neapykanta privedė prie keršto. Kainas nužudė Abelį, nes Dievas jį daugiau mylėjo (Dievas priėmė Abelio auką, Kaino — ne). Broliai pardavė į vergiją jauniausią brolį Juozapą, nes jis buvo tėvo labiausiai mylimas.

     Neapykanta, įleidusi šaknis į pavydą, dažniausiai baigiasi kerštu. Šeimos tragedijos, kur vienas ar keli šeimos nariai atsiduria kapuose, kitas kalėjime, paprastai priklauso šiai kategorijai.

     Kodėl gili neapykanta visados veda į kokį nors kerštą? Ogi todėl, kad neapykanta yra didelė kančia. Ir jai palengvinti nėra vaistų. Tai žinojo britų rašytojas H. More, gyvenęs pabaigoje aštuoniolikto ir pradžioje devyniolikto šimtmečio. Jis rašo: "Jeigu aš norėčiau nubausti savo priešą, tai turėtų būti taip padaryta, kad jis nuolatos ko nors nekęstų"... Tada ir jo kančia būtų niekados nesibaigianti.

     Kad neapykanta — didelė ar maža — yra kančia, kiekvienas yra arba ant savo kailio patyręs, arba matęs kitus kenčiant. Štai malonus, visais atžvilgiais vykęs pobūvis. Ponas Viešnagys linksmas. Nuotaika puikiausia. Staiga pobūvyje pavėluotai atsiranda tas, kurio Viešnagys negali "pernešti". Viena akimirka viskas pasikeičia. Nuotaika subjursta. Linksmumas dingsta.

     O, neduok Dieve, jeigu tas "įsibrovėlis" turi "good time"! Viešnagiui belieka tik arba pasigerti, arba pobūvį apleisti. (Vyrai dažniausiai pasirenka pirmąją išeitį, moterys — antrąją).

     Jeigu neapykanta abipusė, dar blogiau. Kai viena ar abi pusės savo jausmų neslepia, tuojau įsitikini lietuviškų liaudies posakių teisingumu. "Jei galėtų, akimis nudurtų. .. įmanytų, šaukšte vandens paskandintų". .. Net jeigu jausmus slepia, vis tiek juos supa toks didelis šaltis, kad tuojau atvėsta buvusi šilta viešnagės nuotaika.

     Lietuvių liaudis apie neapykanta degantį, kerštingą žmogų sako: "Jis ėda savo paties širdį". Kaip nuožmus turi būti toks skausmas!! Tokiam kerštas atrodo vienintelis galimas išsivadavimas iš tos pragariškos kančios. Vieni randa atvangą, kerštą planuodami, kiti — jį įvykdę.

     Policija ir teisėjai dažnai susiduria su "neatgailaujančiais" nusikaltėliais. Teisėjas, perskaitęs teismo sprendimą, paaiškina, jog jis davęs maksimalinę bausmę todėl, kad kaltininkas nerodęs jokio gailesčio dėl savo veiksmo. Kaip toks galėtų gailėtis? Jis buvo savo paties pragare, prieš įvykdydamas kerštą. Kalėjime nebus blogiau.

     Kerštas visados brangiai kaštuoja. Žmogus netenka turto, visuomeninės pozicijos, šeimos ir sveikatos, kol savo priešą paklupdo. Ką laimi? Šėtonišką pasitenkinimą — nei man, nei tau...

     Neapykanta savaime nemiršta. Ji tęsiasi visą gyvenimą. Tik kai mirtis prie lovos stovi, priešai susitaiko. O būva ir taip, kad nesusitaikę iškeliauja į amžinybę, palikę neapykantos pėdsakus testamente.

     Prieš kurį laiką viena moteris klausė Ann Landers patarimo, kaip ji galėtų sulaikyti savo svainę (sister-in-law) nuo dalyvavimo šermenyse, jeigu ji mirtų pirmoji... Čia neapykanta stipresnė už mirtį.

PYKTIS, NEAPYKANTA IR KERŠTAS BAŽNYČIOS IR DIEVO AKYSE

     Su velnio pagalba ar be jo šios emocijos yra smarkiai eksploatuojamos. Žmonės čia dirba išsijuosę. Vieni moka "groti ant nervų" geriau, kaip Isaac Stern smuiku. Kiti, manipuliuodami šitas emocijas, šokdina žmones, tarsi būtų marionečių ekspertai. Treti, supjudė grupę žmonių, išgauna įvairius pykčio niuansus ne blogiau, kaip Leonard Bernstein garsus iš simfoninio orkestro.

     Kas arabams nafta, tas neapykanta ir kerštas rašytojams. Išmesk fiktyviosios grožinės literatūros kūrinius, kur veiksmą varo šie jausmai, bibliotekų ir knygynų lentynos bus tuščios.

     Žiūrėk nežiūrėjęs, iš kurio taško nori, vis tiek šių emocijų apimties, svorio ir žalos žmogui nesuvoksi, nepadėjęs jų ant Bažnyčios ir Dievo svarstyklių.

     Pasakyti, kad Bažnyčia laiko šias emocijas nuodėme, yra absurdiškai maža. Praeito šimtmečio Amerikos teologas John M. Mason tą mintį taip padeda suprasti. Jis aiškina, kad "keršto dvasia yra tikroji velnio dvasia. Taigi žmogus, persisunkęs neapykanta ir kerštu, savo charakteriu labai priartėja velniui. Tuo pačiu jis atsiduria priešingam poliuje nuo Kristaus, į kurio panašumą Bažnyčia stengiasi perauklėti žmogų".

     Gyvename chemikalų gadynėje. Ant nuodingų chemikalų etiketės paprastai yra pažymėta jų antidotą — priešnuodis. Priešnuodis panaikina ar bent sumažina nuodų veikimą užsinuodijusio žmogaus organizme.

     Kaip baisiai pragaištinga žmogaus dvasiai neapykanta ir kerštas, matyti iš to, kad Kristus įsakė naudoti priešnuodžius — atleidimą ir meilę. "Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus" (Luk 6,27-30).

     Kilnu — ar ne? Bet Kristus, geriausias žmogaus charakterio ir jo sielos gelmių ekspertas, žinojo, kad gražiomis ir kilniomis idėjomis žmogus tik gėrisi. Žavisi... Bet kad tas idėjas savo praktiškam gyvenime vykdytų, jam reikia arba prievartos, arba stipraus, savanaudiško motyvavimo.

     Kristus naudoja abi priemones — įsakymą ir motyvavimą. Mylėti Jis įsako: "Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte" (Jn 13,34). Atleisti savo priešams jis motyvuoja žmogaus savanaudiškumu: kad gautum iš Dievo savo kalčių atleidimą, turi atleisti pirma tiems, kurie nusikalto tau pačiam.

     Kad tos sąlygos nepamirštume, Kristus ją įdėjo į kasdieninę maldą: .. ."ir atleisk mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Tokia atleidimo sąlyga būtų baisiai žiauri, jeigu ta pati malda neprasidėtų žodžiais TĖVE MŪSŲ...

     Dievui esame visi Jo vaikai. Vieni geri, kiti blogi. Bet vis tiek vaikai. Jis — Tėvas vienos didelės šeimos. Kai Tėvas tokią savojo atleidimo sąlygą stato savo vaikams, yra natūralu, suprantama ir pateisinama.

     Kad būtų lengviau suprasti, pereikime prie mažesnės skalės — prie savo šeimos. Ar mes ne to paties reikalaujame iš savo vaikų? Tarpusavės meilės ir atleidimo. Kiekvienoje tvarkingoje šeimoje griežtai uždrausta vaikams suvedinėti sąskaitas. Vaikui irgi atrodo žiauru ir neteisinga, kad jis turi brolio skriaudą raportuoti tėvui. Ar tėvas nusikaltėlį nubaus ar ne, nežinia. O pats galėtų taip sutašyti, kad mažiulis atsimintų visą gyvenimą. O negalima! Bausti ir išlyginti vaikų sąskaitas šeimoje yra tėvų pareiga ir privilegija. Dievas ją irgi pasiliko sau savo šeimoje.

     Šeimos atmosfera Dievo ir žmonių santykiuose ypač ryški Kristaus žodžiuose: "Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada, sugrįžęs, aukok savo dovaną" (Mt 5,23-25).

     Vaikas, susipykęs su broliu ar sesute, gali meilikautis tėvui, kiek nori. Jo širdies nepapirks. Vis tiek jam bus priminta, — jei nori man būti geras, eik ir susitaikink su savo broliuku...

     Pykčiui, kerštui ir nesantaikai nėra vietos nei žmogaus, nei Dievo šeimoje.