Spausdinti

AL. LIKANDERIENĖ

     "Laiškų lietuviams" vakaronė jau praeity. Buvo tiek daug planuota, tartasi, daryta. Vyr. redaktoriui T. Juozui Vaišniui išvykus sielovados reikalais į Australiją, ruošimo darbą pasidalino redakcijos ir administracijos nariai. įvairiu dienos metu, o ir vėlai vakare, skambėjo telefonas. Gaila, kad tuo pačiu metu telefonu gali tik su vienu žmogum kalbėti, kol vienam išaiškini reikalą, likę septyni nieko nežino. Skambini kitam ir vėl nuo pradžios pradedi ir t.t., lyg pasaka be galo. Kai paskambini septintam, jau liežuvį skauda nuo to paties kartojimo. "Kaip tai — taip ar kitaip", abejoja septintasis, "aš nieko nežinau". "Kaipgi nežinai, juk tik ką sakiau", nepasiduodu ir aš. Matyt, sakiau, bet ne tam.

     Galų gale, balandžio 28 d. popietę rinkomės į Jaunimo Centro kavinę. Vyko paskutiniai paruošiamieji darbai. Nijolė Užubalienė ir Danutė Bindokienė tvarkė bufetą, kuris, papuoštas pavasario gėlių puokšte, atrodė labai gražiai. Regina Andrijauskienė, paskutiniu metu "drafted", maišė braškes, apelsinus, "ginger ale" ir dar kažką viename dideliame krištoliniame inde. Prie šviesų suplukę dirbo redakcijos nariai: Algis Grigaitis, T. Antanas Saulaitis ir Vanda Aleknienė, kuri irgi neišvengė "mobilizacijos". Abiem poniom, Reginai Andrijauskienei ir Vandai Aleknienei, kurios "savanoriškai” atėjo mums į talką, nuoširdus ačiū.

     Aš pati įsitaisiau netoli durų, kaip ir dažniausiai tokiais atvejais, priimti svečius. Anot vieno mano literatūros mokytojo, "kaip cerberis, pro ją nepraeisi".

     Rinkosi publika. Vienas, antras, trečias, dešimtas... Kai kurie, įkišę galvas, pažiūrėdavo, palinguodavo ir moklindavo tolyn. Kiti aiškino, kad pradėti reikia dabar, tuoj pat, nes jie skubą kitur.

     Programą pradėjome 8 val. Vyr. redaktorius T. Juozas Vaišnys, beveik tiesiai iš lėktuvo atskubėjęs, nuoširdžiai pasveikino susirinkusius, primindamas, kad jau 19-tą kartą renkamės "Laiškų lietuviams" konkurso premijų įteikimui. Pasidžiaugė, kad dar atsiranda ir rašančių, ir juos įvertinančių. Toliau režisorė ir aktorė Živilė Numgaudaitė pasigėrėtinai perdavė Šatrijos Raganos kūrybos fragmentus. Sekė konkursą laimėjusiems premijų įteikimas, mecenato ir laureatės trumpas žodis (ar ne gražu — visas premijas nusinešė moterys!), o pabaigai Monigirdas Motekaitis ir Povilas Matiukas meniškai atliko Fr. Haendelio Sonatą iš keturių dalių ir E. Balsio kompoziciją.

     Vėliau, vaišinantis pyragais ir sumuštiniais, negalėjau atsikratyti minties, kur liko mūsų draugai ir bičiuliai. Nesnigo ir nelijo, nebuvo nei pūgos, nei audros, nebuvo jokio kito baliaus ar šokių — tai kurgi dingo skaitytojai, rėmėjai ir bičiuliai, kurių tik saujelė buvo susirinkusi. Tie, kurie atėjo, buvo patenkinti, ir niekas neskubėjo namo. Programa buvo puiki, menininkai gerai žinomi ir pažįstami. Argi reikėjo, kad "Laiškų lietuviams" koncerte būtų buvusi ant stalo kabareto šokėja ar tokio pat žanro dainininkė? Neabejoju, kad tada kavinėj būtų pritrūkę ne tik kėdžių, bet ir stovimos vietos. Liūdna, kai tenka publiką vos ne už pakarpos tempti į vidų: "Prašau, ateikit, yra dar vietos"... ir ašaros graužia akis.