Spausdinti

DAR APIE CHARIZMATINĮ ATSINAUJINIMĄ

     Perskaičius Mykolo Morkūno mintis š.m. balandžio mėn. “Laiškuose lietuviams” apie charizmatini sąjūdį, darosi liūdna ir gaila, kad, vietoj geriau susipažinus su įvairiomis naujomis apraiškomis, ieškome priekabių, neigiamybių ir “baubų” ten, kur jų nėra, o kai nerandam — sukuriam savo...

     Nebandysiu visų M.M. išvedžiojimų atremti — esu tikra, kad tai padarys kiti, geriau sugebą. Ypač nenoriu liesti istorinių argumentų — Bažnyčios istorijoj gi yra daug nemalonių dalykų, nuklydimų, bet jie Bažnyčios nesugriovė. Tačiau kai taip piktai puolami žmonės, kurie, pajutę Kristaus artumą, bando gyventi tikrą krikščionišką gyvenimą, negalima tylėti — nes tuo pačiu užpuolamas pats Kristus.

     Pirmiausia, malda ir krikščioniška meilė yra ypač būdingos šiam sąjūdžiui. Tikrieji charizmatikai Bažnyčios mokslo, šv. mišių ir tikėjimo ne tik neatmeta, bet stengiasi būti dar uolesni to tikėjimo puoselėtojai ir vykdytojai. Maldos susirinkimai nėra vietoj šv. mišių ir jų neatstoja. Nuėjus į maldos susirinkimą ir ten kartu su kitais krikščionimis pasimeldus (ir tai pagal Kristaus žodžius “Kur du trys susirenka Mano vardu, ten ir aš esu”), šv. mišios ne tik nenublunka, o pamatai jų tikrą vertę ir didybę. Jausti Kristaus artumą savo asmeniniam gyvenime, stengtis gyventi pagal Jo mokslą ir norėti dalintis tuo su savo artimu — argi tai gali būti ne iš Dievo?!

     Kun. Eugene Kennedy savo knygoj “The Pain of Being Human” vieną skyrių užvardina “Is it Really the Spirit Speaking?” Jis sako, kad labai aiškiai galime patikrint, ar balsas, kuri girdim savo širdyje, yra iš Šv. Dvasios: jei neprieštarauja Bažnyčios mokslui ir Evangelijai, galime būti tikri, jog tai Dievo balsas. Žinoma, yra klystančių, yra ir perdėto emociškumo, jausmingumo, tačiau tikrieji charizmatikai grindžia savo išgyvenimus Evangelija bei Bažnyčios mokslu ir įrodo tai savo kasdieniniu krikščionišku gyvenimu, artimo meile ir tarnyba kitiems.

     Už kiekvieną panašų Į M.M. minimą kun. R. McKenna, OP, straipsni aš galiu surasti bent penkis atremiančius jo argumentus ir pasisakančius už charizmatinį sąjūdį. Labai patartina pasiskaityti prel. dr. Vyt. Balčiūno knygą “Šventoji Dvasia — Bažnyčios Atnaujintoja”, kurioje labai aiškiai apibūdinamas šis sąjūdis ir visos jame randamos apraiškos. Šioje knygoje jis sako, kad labai lengva suklysti šį sąjūdį vertinant “tik iš vienos kitos išorinės šio sąjūdžio apraiškos ar vieno kito jo atstovo arba paskaičius tik vieną kitą pasitaikiusią po ranka knygą ar straipsnį. To sąjūdžio esmė siekia ne tik žmogaus, bet ir paties Dievo gelmes: Šventosios Dvasios veikimą žmoguje, krikščionyje, tikinčiųjų grupėje, Bažnyčioje” (psl. 43). Toliau prel. Balčiūnas teigia: “Ir pažinus sąjūdį, jo apsisprendimas gali būti klaidingas, jeigu matas, pagal kurį jis vertinamas, bus ne Kristus, Evangelija, Bažnyčios mokymas, o mano Įsitikinimas, nors ir labai nuoširdus, imamas iš rūpestingai susikrautų teologinių žinių bagažo, bet nepaisąs gyvenimo, nepaisąs visoje Bažnyčioje ir kiekviename jos naryje nepasikartojamai, laisvai, vis savaip laiko būvyje veikiančios Šv. Dvasios” (psl. 47). Prel. Balčiūnas taip pat sako, jog neturime daryti išvados, kad “tikėjimo gyvenimas matuojamas religiniame gyvenime patiriamo jausmo stiprumu. . . Dvasia veikia taip pat ir į mūsų protą, į mūsų mintijimą ir į mūsų valią” (95 psl.).

     Šioje knygoje prel. B. cituoja vysk. J. Mc Kinney (narys Ryšių komisijos tarp JAV vyskupų ir šio sąjūdžio), kuris sako, kad “didžiausias Amerikos Bažnyčios įnašas į viso pasaulio krikščionybę, atrodo, bus naujo atsivėrimo Šventajai Dvasiai charizma kiekvieno asmens gyvenime” (62 psl.). O žymus JAV istorikas Msgr. J. Tracy Ellis, pusę šimtmečio pašventęs istorijos studijoms, gerai pažįstąs Amerikos katalikybę ir matąs jos klaidas, teigia, kad yra ir viltingų reiškinių. Vienu iš tokių jis laiko Charizmatinio atsinaujinimo sąjūdį, kuris galįs pasidaryti “autentiška nauja katalikiško gyvenimo išraiška” (62 psl.).

     Kiekvienas žmogus turi teisę garbinti Dievą įvairiais būdais, nors mums kartais ir nesuprantamais. Charizmatikai tikrai neteigia, kad reikia priklausyti jų sąjūdžiui, norint būti pilnutiniu krikščioniu ir gauti Šv. Dvasios dovanas. Tačiau negalime paneigti, kad Charizmatinio atsinaujinimo esmė yra, “kad tikintieji giliau pažintų Dvasią savo gyvenime” (96 psl.). Ir to jie siekia malda bei gilindamiesi į Šv. Raštą ir Bažnyčios mokslą.

     Savo straipsnyje M.M. cituoja šv. Tėvą, popiežių Pauliu VI. Ir aš norėčiau baigti citata iš to paties Pauliaus VI kalbos, pasakytos III Tarptautinio Katalikų charizmatinio atsinaujinimo kongreso dalyviams Šv. Petro bazilikoje 1975.V.19: “Brangūs sūnūs ir brangios dukros, su Viešpaties pagalba, sustiprinti Bažnyčios Motinos Marijos tarpininkavimu, tikėdami, mylėdami ir apaštalaudami vienybėje su savo ganytojais, jūs būsite tikri, kad neklystate. Ir taip įneškite savo duoklę Bažnyčios atnaujinimui. Jėzus yra Viešpats! Aleliuja!”

Dalia Staniškienė

NEBŪKIME KURTI ŠV. DVASIAI

     Anglijos dvasiškiams pirmą kartą suorganizuotose charizmatinio atsinaujinimo konferencijose dalyvavo 450 kunigų ir vyskupų. Popiežius Paulius VI jiems pasiuntė laišką, išreikšdamas viltį, kad “Šv. Dvasia gausiai išlies savo dovanas ir malones”. Kardinolas George Basil Hume perdavė popiežiaus žodžius ir drauge su konferencijose dalyvavusiais vyskupais bei kunigais koncelebravo šv. mišių auką. Mišios, kaip paprastai būna charizmatiniame atsinaujinime, užtruko ilgai, nes buvo įterpta įvairių maldų, prašymų, giesmių. Buvo paskaitų ir diskusijų. Dalyviai, pasidalinę mažomis grupelėmis, meldėsi vieni už kitus, kad Šv. Dvasia atnaujintų jų tikėjimą ir kunigystę. Vienoje maldos grupėje dalyvavo ir kun. V. Baron iš Šiaurinės Anglijos. Tuo metu jam sugedo ausyje nešiojamas klausymo aparatėlis. Jau 20 m., kai jo viena ausis buvo visiškai apkurtus, o su kita girdėjo tik klausymo aparatėliu. Išimant klausymo aparatėlį iš ausies, jis pajuto skausmą ir po to palaipsniui pradėjo girdėti besimeldžiančiųjų balsus. Kai apie tą įvykį išgirdo visi konferencijos dalyviai, sustoję garsiai garbino Dievą. Vėliau šį įvykį aiškindamas Wales vyskupas Langton Fox sakė: “Tai yra mums reikšmingas įvykis. Viešpats kurčią pagydė. Jis mums, kunigams, sako, kad mes turime klausyti Šv. Dvasios. Mums aiškiai pasakys, ko iš mūsų nori, kad dabar darytume”.

     Paskui dvasiškiai ėjo būriais priimti “Šv. Dvasios krikšto”. Buvo paaiškinta, kad Šv. Dvasios krikštas nėra koks nors naujas sakramentas, bet jis tik atnaujina tas malones, kurias kunigai yra gavę krikšto, sutvirtinimo ir kunigystės sakramentų teikimo metu.

     Bažnyčioje pradeda reikštis naujas gyvenimas gal iki šiol neįprastomis formomis.

Irena Kairytė

PATINKA SKYRIUS “TĖVYNĖJE”

     Jūsų žurnalo skyrius “Tėvynėje” yra lyg laužymas geležinės uždangos, kurią ne tik rusai, bet ir patys tautiečiai yra pasistatę tarp išeivijos ir Lietuvoje gyvenančių mūsų brolių. Žinoma, žurnalo apimtis tai apriboja, bet vis dėlto šis skyrius yra labai naudingas. Aš vis galvoju, kaip šį reikalą taisyti, kaip jį pakreipti pozityvia, naudinga kryptimi. Aišku, aš visai negalvoju, kad mes turėtume užmegzti broliškus, bičiuliškus santykius su režimu, su rusais ir jiems atsidavusiais iškrypėliais mūsų tautiečiais. Toli gražu ne! Betgi be jų ten yra ir kitokių. Ten yra mūsų tauta, kuri yra prievartaujama. Jei kurie, aplinkybių verčiami, ir bando prisitaikyti tenykščio režimo reikalavimams, tai neturime užmiršti, kad dažnai jų širdis yra labai lietuviška. Jeigu mes tuo nenorime tikėti, tai už kokią Lietuvą kovojame? Jie ten dirba ir labai daug padaro. Ten pastebimas aiškus progresas, nors gal ir ne toks, koks būtų, jeigu Lietuva būtų laisva. Dėl ko mes bijome matyti, ką jie gero nuveikia? Čia tam tikri mūsų “patriotai” priskiria komunistams visa tai, kas ten vyksta, kas sukuriama. Tai yra pagrindinė klaida. Ypač kai kuri mūsų spauda, labai įtartinom aspiracijom besinaudodama, skleidžia mintį, kad reikia visko bijoti: ir ten važiuoti, ir kalbėti su atvažiavusiais kultūrininkais, nes jie visi esą “apsėsti”. Reikia bijoti jų literatūros, plokštelių, dainų. Tolyn nuo Lietuvos, nes jie mus gali sugadinti! Tai kas gi Lietuvą išvaduos? Tikriausiai ne tie rėksniai.

     Tokiu būdu mes patys save žlugdome. Spauda turėtų šią padėtį lyginti ir tiesinti. Reikėtų viską gerai apgalvoti ir pradėti planingai veikti. Čia visų nuomonės ir sugestijos būtų labai laukiamos.

Jonas Kuprionis

DĖL SKYRIAUS “TĖVYNĖJE”

     Prieš keletą mėnesių viena moteriškė atėjo į administraciją ir pageidavo, kad būtų pakeistas skyriaus “Tėvynėje” pavadinimas. Tuo metu atėjo į administraciją ir redaktorius. Jis paaiškino, kad visi skyrių pavadinimai dabar yra išreikšti vienu žodžiu, tad kenktų jau ir stiliui, jei vienas skyrius nei iš šio, nei iš to pradėtų vadintis dviem vardais: “Pavergtojoje tėvynė-nėje” arba “Okupuotoje tėvynėje”, kaip toji moteris reikalavo. Prasidėjo diskusijos. Redaktorius, matydamas, kad jokiais argumentais moters neįtikinsi ir neturėdamas daugiau laiko leisti tuščioms diskusijoms, trumpai atsakė, kad tokio pakeitimo niekad nebus, ir nuėjo į savo kambarį.

     Tada, kaip teko vėliau patirti, toji moteris sakiusi, kad daugiau neskaitysianti “Laiškų lietuviams”, jei to skyriaus pavadinimas nebus pakeistas.

     Paskui ji parašė ir laišką, kuris buvo įdėtas į šio žurnalo balandžio mėn. numerį. Tad dabar noriu trumpai į tą laišką atsakyti, nes to pageidavo ir laiško autorė.

     Redakcijos nuomonė šiuo klausimu jau buvo labai aiškiai išdėstyta “Laiškuose lietuviams” 1973 m. sausio mėn. numeryje, 35-36 psl. Čia tų visų minčių nekartosime, tik norime pabrėžti tai, jog mes visi puikiausiai žinome, kad Lietuva yra okupuota, pavergta, nelaisva. Argi mes tuo abejojame, ar esame tai užmiršę, kad turėtume nuolat ir nuolat tai sau priminti? Jeigu ką nors rašome svetimtaučių spaudoje arba jeigu su jais kalbame, tai būtinai reikia dabartinę Lietuvos padėtį jiems priminti, nes jie dažniausiai to nežino, bet ar tai reikalinga priminti mūsiškiams? Ne tik mes, išeiviai, bet dar geriau lietuviai, gyvenantieji tėvynėje, tą okupaciją pažįsta. Ir “Laiškuose lietuviams” ne kartą esame apie Lietuvos okupaciją rašę, bet jeigu kas mano, kad dabar negalima ištarti nė parašyti Lietuvos vardo nepridėjus “pavergta”, “okupuota” arba tik “ok.”, tai mums atrodo, jog čia yra nerimta ir skysta. Taip darydami, mes lyg sektume okupantų pavyzdžiu, kurie niekad neparašo ir nepasako “Lietuva”, bet visuomet prideda kokį nors sinonimą: “Tarybinė Lietuva”, “Sovietinė Lietuva” ir pan.

Redaktorius