Paruošė DANUTĖ ir GEDIMINAS VAKARIAI

GRAŽŪS RŪMAI IR YPATINGI MUZIKOS INSTRUMENTAI LIETUVOJE

     "Kultūros barų" žurnale, Vytautas Jurkštas rašo, kad 1887 m. lenkų rašytojas Edvardas Chlopickis aprašė rūmus, kurie pastatyti vešliame parke, apjuosti Vokės upės ir daug tvenkinių. Jie yra netoli Vilniaus. Pastatyti pagal italų kilmės architekto L. Markonio planą. Jie buvo pastatyti apie 1800 m. Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos grafo Jono Tiškevičiaus. Ypatingai buvo išgražintas rūmų vidus, kuriama išsiskyrė didžiausia Trakų Vokės puošmena — tapybos darbų galerija, turinti garsių paveikslų, kurių niekur kitur Lietuvoje nebuvo užtinkama.

     Puošniausia šių rūmų patalpa laikyta baltoji pokylių salė, padabinta krištolo šviestuvais, melsvu atlasu apmuštais baldais ir minkštasuoliais. Pačioje matomiausioje vietoje, po didžiuliais veidrodžiais, šviesiais rėmais stovėjo baltos spalvos "Erard" gamybos fortepijonas, atvežtas iš Paryžiaus. Juo skambindavo ne tik vykstant pokyliams, šokiams, bet taip pat jį naudodavo atvykstą į Vilnių koncertuoti svetimtaučiai pianistai. Šis baltasis rojalis ne kartą buvo naudojamas akomponiatorių ne tik solistams, bet ir smuikininkams, orkestrinėms kapeloms, o taip pat ir dvaro orkestrams, su didžiuliais būgnais, kurių membranas kailininkai darydavo iš vilkšunių odos.

     Baltasis rojalis buvo pagamintas prancūzų fortepijonų pramonės — Sebastien Erard, 1752—1831 m., kuri buvo Paryžiuje. Jis buvo pagamintas pagal ypatingą užsakymą, taikant jo išvaizdą, dydį ir spalvą prie bendro baltosios salės stiliaus ir spalvinės gamos. Todėl jis buvo vertingas ne tik kaip įžymus muzikos instrumentas, bet ir kaip puošnus baldas. Baltasis rojalis turėjo ne baltos, bet juodos spalvos klaviatūrą su baltais pustonių klavišais. Tokią gamybą sugalvojo prancūzai, puoselėdami galantišką stilių: mat, juodų klavišų fone labiau ryškėjo gražios pianistų ir ypač rūpestingai išpuoselėtos pianisčių rankos.

     Šiandien sunku pasakyti, ar Lietuvoje tokių fortepijonų buvo daugiau.

     "Erard" fortepijonai turėjo daug patobulinimų, kurių žymiausias — vadinamasis dvigubos repeticijos plaktukų mechanizmas, praturtinęs pianizmo techniką ir pavertęs fortepijoną nepaprastai dainingu instrumentu, nes atsirado galimybė skambinti legato būdu. Tai buvo didelis įvykis fortepijonų pramonėje. Be to, klaviatūra buvo praplėsta iki šešių oktavų.

     "Erard" pianinai Prancūzijoje gaminami ir šiandien. Jie parduodami su nepakeista 1823 m. originalia plaktukų mechanizmo konstrukcija, turi sodrų, minkštą, gilų toną ir todėl pianistų labai vertinami. Juos mėgo garsūs pianistai, be kitų ir Ferencas Listas, kuris prisidėjo net prie šių pianinų patobulinimo.

     Nuo to laiko, kai E. Chlopickis grožėjosi Trakų Vokės rūmais ir klausėsi baltojo rojalio garsų, praslinko ištisas šimtmetis. Praūžė pro Lietuvą du didžiuliai viską naikinantys karai. Sename parke rūmai apaugo samanomis, o baltasis rojalis dingo. Tokio pat likimo susilaukė ir kitos Lietuvos dvarų muzikinės kultūros senienos, jų tarpe — vilniečio Baltazaro Dankvarto smuikai, didžiojo Antonijaus Stradivarijaus ir kitų garsių italų meistrų gaminti instrumentai.

     Šiandien yra planuojama bent iš dalies atkurti šių didžiulių ir puošnių rūmų grožį. Ar tai bus įvykdyta — parodys netolima ateitis.

“ŽIEMOS SODO VARGONAI”

     Verkiai, daugelį amžių priklausę Vilniaus vyskupams, buvo įgavę vienuolyną primenančią išvaizdą. Vėliau garsūs Lietuvos architektai M. Knakfusas ir L. Stuoka -Gucevičius suprojektavo klasicistinio stiliaus junginį ir tada Verkių rūmai ir parkas tapo prabangiu pasaulietišku pavyzdiniu dvaru.

     Daugiau kaip prieš šimtą dvidešimt metų apie Verkius "Gazeta Warszawska" rašė: "Retai kur galima pamatyti gražesnę vietą už Verkius. Tai patraukli vieta Neries krante, kur upės sidabrinis lankas juosia aukštą krantą, apaugusį dideliais medžiais. Pakalnėje išsidėstę įvairūs pastatai, gražiai išmėtyti tarp augmenijos. Kalno viršūnėje, kur iš vienos pusės driekiasi akmenimis grįstas kelias, juosiantis dvaro parką, matyti gražūs rūmai, saugomi didelių vartų, prie kurių prisiglaudęs sargo namelis".

     1840—1850 m. prie rytinių rūmų kairiosios pusės buvo pristatytas puošnus bokštas, o prie dešiniosios — "žiemos sodas". Pastatas pakeitęs savo išvaizdą, tačiau vis dėlto rūmai išlaikę klasicizmo stiliaus visumą. Ypatingas ir įdomus buvo žiemos sodas. Jis buvo didžiulė stiklinė patalpa, prisiglaudusi prie rūmų sienos. Jame augo rečiausi šiltų kraštų augalai ir krūmai, bananai ir ananasai, rožės ir fikusai. Žolė buvo kaip kilimas, tarp kurios buvo išvedžioti takeliai, pastatyti suoleliai ir kėdės. Du nedideli vandens trykštuvai "žiemos sode" gaivino žaliuojančius augalus. Balkone, paauksuotuose narveliuose, įvairiausiais balsais čiulbėjo retai matomi užjūrio paukščiai. "Žiemos sodo" pastatas siekė du namo aukštus, bet ypatinga šildymo sistema jį taip prišildydavo, kad lauke esant 22 laipsniams šalčio, viduje termometras rodydavo 16—18 laipsnių šilimos (Celsijaus). Lankant jį svečiams, jis būdavo apšviečiamas žvakėmis, kas sudarydavo nepaprastą vaizdą.

     "Žiemos sodas" tais laikais buvo garsus ne tik savo retais augalais, bet ir madinga muzikine išmone — mechaniškai prisukamais vargonais, kurie už didelius pinigus buvo pirkti Vienoje. Tomis dienomis, kai į Verkius atvykdavo svečių, po visą "žiemos sodą" sklisdavo to meto mėgstamų operų ištraukos.

     Mechaniniai nedideli muzikos instrumentai pasiekė Lietuvą 18 a. pradžioje. 1748 m. Telkiampolės dvaro, priklausiusio kunigaikščiui Mykolui Sapiegai, inventorių sąrašuose be styginių muzikos instrumentų minimi įvairūs grojantys laikrodžiai ir mechaniniai vargonėliai.

     19 a. pradžioje nedideli ir nesudėtingi muzikiniai automatai pradėjo išnykti, užleisdami vietą ištobulintiems mechaniniams vargonams. Šių vargonų atsirado ir Lietuvos dvaruose. Vieni iš jų ir buvo Verkių rūmuose.

V. MYKOLAIČIO-PUTINO DEŠIMTMEČIO MIRTIES MINĖJIMAS

     Nuo šių metų pradžios iki šiandien įvyko nemaža renginių, skirtų lietuvių literatūros klasikių V. Mykolaičiui-Putinui jo mirties dešimtmečio, o taip pat ir aštuoniasdešimt penktosioms gimimo metinėms paminėti. Šių metų sausio o d. V. Mykolaičio -Putino gimimo dieną, prie jo kapo Rasų kapinėse susirinko gausus jo gerbėjų būrys ir atidengė paminklą, kurį sukūrė skulptorius V. Vildžiūnas.

     Su dideliu pasisekimu praėjo Vilniuje ir Kaune trijų V. Mykolaičio-Putino poezijos vakarų ciklas, kiurį parengė aktorius L. Noreika.

     Vilniuje, Respublikinės bibliotekos salėje, minint rašytojo mirties dešimtmetį, J. Lankutis priminė V. Mykolaičio-Putino įtaką į dabartinius literatūros darbus, kurie tampa kaip paskata daugeliui žmonių vidiniam gyvenimui ir naujiems krašto kultūros žygiams. Jis kalbėjo, kad nors šiandien, gal būt, ir kiek rečiau minimas rašytojo vardas, rečiau minimi jo kūrinių pavadinimai, negu jam gyvam esant, tačiau šiandien ryškiau matoma, koks gyvas yra V. Mykolaitis-Putinas šiuolaikiniuose lietuvių literatūros gyvenimo reiškiniuose. Šiame minėjime kalbėjusi V. Zaborskaitė sugretino du skirtingu laikotarpiu V. Mykolaičio -Putino kūriniuose: "Altorių šešėly" ir "Sukilėlius". Ji nušvietė pavienio žmogaus visuomeninės pareigos ir santykių su kultūra sunkumus, iškylančius rašytojo kūryboje.

POEZIJA IŠ LIETUVOS

RUGIŲ LAUKAS

Akis užmerkiu — ir medinę pirkią,
prigludusią pakrūmėje regiu...
Ten buvo pirmas, silpnas žingsnis žengtas
ir tartas pirmas šventas žodis —
"Mama".

Ir senas šulinys pasivaidena.
"Tin-tan" — girdžiu iš kibiro lašai
taip skamba, krisdami į žydrą akį, kad, rodos, tėvas dalgį plaka...

O jazminų —
baltų kaip mėnesienos
birželio naktį —
visas kiemas pilnas.
Ir patikėt sunku, kad šį baltumą
išaušęs rytas išsklaidytų.

... Jau nebežvelgia šulinys į dangų
ir nebežydi jazminų kerai.
Po žemėmis
sapnuoja žemę tėvas.
Nebėr pirkios.
Bet tėviškė yra.

Tik ji dabar — rugiais apsėtas laukas,
brandinantis kasdienę duoną mums.
Per jį mintim,
kur šulinys spindėjo,
dažnai malšinti troškulio brendu...

                 Pranas Raščius

•    JAV-se įvairios 76 krikščionių tikybos jau turi 10.700 savo moterų dvasininkių.

•    V. Vokietijoje kasmet išleidžiama apie 2.000    naujų religinių veikalų — dvigubai daugiau, negu politinio turinio ir šiek tiek daugiau negu mediciniškų.

•    JAV vyskupų suvažiavimo Čikagoje, gegužės mėn. pradžioje, dalyvių skaičius — apie 250; svarstymų programoje — žmogaus teisių apsauga, teisingumo ugdymas, teisingesnė ūkinė santvarka, kova prieš alkį pasaulyje, religinis auklėjimas šeimoje.

•    JAV Aukščiausias teismas nusprendė, kad dvasiškiai gali kandidatuoti rinkimuose į įvairias valstybines pareigas.

• Popiežius Paulius VI paskelbė naują palaimintąją: vokiečių kaimietę Mariją Kasper, kuri įsteigė Vargdienių Kristaus tarnaičių vienuolyną. Dabar ši vienuolija turi per 2.000    narių, iš kurių apie 435 Amerikoje. Marija Kasper, gimusi 1820 m., daugiausia dirbo laukuose ir teturėjo progos tik dvejus metus lankyti mokyklą. Jos įsteigto vienuolyno narės visų pirma rūpinasi neturtėlių globa ir našlaičių auklėjimu.