Juozas Prunskis
Naujasis "Draugo" romano konkurse laureatas Anatolijus Kairys yra produktyvus rašytojas. Premijuotasis jo romanas "Po Damoklo kardu" yra jau 24-ta jo knyga. Iki šiol jis savo kūrybiniu gausumu buvo pirmaujantis dramaturgas, dabar sėkmingai prasiveržė beletristikoje, parašęs romaną, kuris vertinimo komisijos sprendimu buvo geriausias iš visų atsiųstųjų.
Komisija nebus apsirikusi. Romanas vertingas kaip savo kūrybiniu svarumu, taip ir keliamomis problemomis. Sukurtieji charakteriai gyvi, ryškūs ir įtikinantys. Romano fabula sumaniai supinta. Veiksmas intriguojantis. Dialogai sklandus ir atitinkamam personažui būdingi rodo autoriaus neeilinį įsijautimą į kuriamo personažo psichologinį pasaulį.
Autorius pasirinko turtingą savo įvykiais ir gausų ideologinėmis sankryžomis laikotarpį — sovietinės okupacijos, vokiečių viešpatavimo Lietuvoje ir atūžiančios naujos raudonųjų bangos. Į tuos įvykius autorius žiūri, išeidamas iš savo sukurtų personažų pasaulio, įvairius momentus išryškindamas jų išgyvenimais.
Romane gyvenimas sukasi apie žydą komunistą komisarą — ateistą Gordoną, apie jį vokiečių okupacijoje gelbstintį idealistą kun. Joną Radvilą ir šiam talkinantį lygiai pasišventusį dr. Silvestrą. Čia randame nuoširdžią patriotišką jaunų ūkininkų Zitos ir Algirdo Daukų šeimą. Čia tauri gražuolė, bet likimo ir komisaro parblokšta Viktutė ir Gordono sūnaus motina žydaitė Rebeka.
Taigi romane — ištisa personažų galerija: inteligentų, kaimiečių, nuoširdžiai tikinčių, ateistų, kunigų ir komisarų bei kitokių. Jie visi gyvi ir talentingai sukurti. Jų gyvenime kryžiuojasi marksistinės prievartos idėjos ir heroiška krikščioniškoji meilė, brutalus egoizmas ir ribų nežinąs pasiaukojimas, gili šeimos meilė ir gyvuliškas pasinaudojimas proga, taurus patriotizmas ir įsijungimas į tarnybą svetimiems dievams. Visa tai įvilkta į vaizdų, psichologišką kūrybos rūbą. Autorius linksta įvykius ir idėjas piešti ryškiomis spalvomis. Pvz. raudonąją diktatūrą jis taip nusako: "Marksizmas yra srutų duobė, į kurią suvesti visų tautų kanalizacijos vamzdžiai. Ir tie vamzdžiai, kuriais bėga visų žmonių atmatos, ir ta duobė į kurią srutos subėga, vadinasi marksizmas" (p. 154).
Laureatas Kairys moka kalbėti taikliais posakiais. Pvz. ūkininkės dieną aptaria žodžiais: "nuo ryto iki vakaro dirba, pluša, bėga apie namus, lyg kokį savo altorių" (p. 59); arba komisaro galvoseną nusako: "jis neapkentė tų, kurie ieškojo ateities praeityje" (p. 207). Kai kur autoriaus posakiai artėja prie aforizmų. Pvz.: "Tas žavi, kas išlieka, kas uždega ateinančias kartas naujiems, nepaprastiems žygiams. Tikroji vertybė nepasiduoda laikinumo iliuzijai" (p. 204). Ir į romaną autorius vaizdžiai įveda dramatinį momentą tardamas: "Kaip pavadinti sielvartą, kada nėra kam paguosti... Kaip pavadinti viltį, kada nėra vilties... Kaip pavadinti rytojų, kada nėra ateities" (p. 179). Autorius sugeba išnaudoti kalbos niuansus, pvz.: "Miškas slėpė, bet neapsaugojo" (p. 125). Jis paprastai, žinomai minčiai išreikšti suranda naują vaizdžią formą, pvz. vartodamas klausimą: "Ar meilė nėra panaši į dažnai gendantį rankinį laikrodėlį, kurį privalu kasryt užsukti?"
Tarpais autorius sužavi tokiu skaidriu pasakojimo nuoširdumu. Pvz. vaizduodamas, kaip dr. Silvestras dviračiu veža slapstomą, iš namų neišleidžiamą vaikutį pas jo tėvą Gordoną, pasakoja: "Berniukas juokėsi ir krykštavo, laikėsi didvyriškai — jam buvo reta išvyka — pirmoji tokia. Jis žiūrėjo į priekį, nieko nebijojo, kilpelėmis ragino dviratį, nelyginant arklį, o dviratis, taip paragintas, greičiau pasileisdavo ir sukeldavo jame džiaugsmo kvaitulėlį. Kartais berniukas atsisukdavo ir švelniomis rankutėmis paliesdavo dr. Silvestro veidą, kartais, pavargęs vienoje pozicijoje, atsigręždavo, pasistiebdavo ir, apkabinęs "savo tėvelio" kaklą, iš džiaugsmo pabučiuodavo jo skruostą. .." (p. 202).
Bet svarbiausia, veikalas stiprus keliamų problemų atžvilgiu. Čia taip ryškiai vaizduojamas nacių kankinamų žydų likimas ir lietuvių pastangos juos gelbėti, čia taip ryškiai nupasakojamas komunizmo gyvuliškumas, su kruvinais tardymais, žiauriais kalinimais ir baisiais trėmimais, iš kitos pusės pavaizduojant taip gilią ir taurią krikščionišką meilę. Čia taip iškalbingai piešiamas lietuvio prisirišimas prie savo sodybų, savo krašto ir taip žiauri prieš ją pavartojama prievarta, iš gimtinių išplėšiant į Sibiro tremtį. Labai ryškiu kontrastu šviečia komunistinio teroro, brutalumo veiksmai, o iš kitos pusės krikščioniškas humaniškumas.
Dėl visa to veikalas būtų vertas išversti į anglų kalbą, įvedant kai kuriuos pakoregavimus ir vietomis daugiau pritaikant amerikiečio psichologijai. Pvz. verčiant reikėtų išimti užuominas apie pogromus Lietuvoje (p. 20), kurių, bent laisvame mūsų krašte, nebuvo; taip pat reikėtų didesnio atsargumo ir su tokiais posakiais, kaip pvz. "ir lietuviai vienur kitur dalyvavo vokiečių barbariškuose veiksmuose" (p. 57).
Viena kita veikalo vietelė, atrodo, ne visai įtikinanti, pvz. sapnų ir miego apimto Gordono įvykdomas dr. Silvestro mirtinas nudūrimas (p. 213) arba generolų, politikų pokalbis apie graikų Jasoną, arabų Aladino lempą, beatūžiant naujos bolševikų okupacijos bangai (p. 217). Gaila taip pat, kad vienoj kitoj vietoj prasilenkiama su mūsų kalbos dvasia, pvz. rašoma "trys metai (p. 23), kai reikia rašyti "treji".
Bet tai vis nedideli dalykai. Apskritai veikalas įdomus, turiningas, daugelį prašokstąs beletristinės kūrybos stiprumu ir keliamų problemų aktualumu bei išryškinamų idėjų svarumu. Autorius nepasiduoda dabarties moderniai madai ir, nepaisant susidarančių progų, gražiai išvengia užuolankų į seksualumą. Veikalas pasilieka svarus, nenustodamas savo intrigos, aktualumo ir kūrybinės vertės.