Nina Gailiūnienė
Paprašyta "L.l." skaitytojus supažindinti su Stasio Ylos biografiniu veikalu JURGIS MATULAITIS, stebėjausi. Kodėl aš — tik knygos mėgėja? Apstu profesionalų — knygas rašančių ir jas recenzuojančių.
Bet ši knyga kitokia, negu kitos biografijos. Mat, Jurgis Matulaitis kitoks, negu kiti didieji. Jis yra Dievo Tarnas, laukiąs kanonizacijos. Šventasis, bet dar "be altoriaus". O be altoriaus todėl, kad kelias į jį (ne į dangų! ...) eina per tikinčiųjų širdis. O mes, jo tautiečiai, savo širdžių Jurgiui dar neatvėrėme.
Kodėl? Netiesiogiai j tai atsako knygos autorius. Jis matė J.M. gyvą, girdėjo jo kalbą Kauno kunigų seminarijoje. Mirus, budėjo prie jo lavono. Dalyvavo jo laidotuvėse. Yra ilgametis kapelionas moterų vienuolyno, kurio steigėjas yra Matulaitis. Ir vis tiek prisipažįsta nebuvęs Jurgio garbintojas, nes jo pakankamai nepažinęs. Ką besakyti apie mus, kurie jį pažįstame tik iš paveikslo ir titulo.
St. Yla užsimojo lietuvius su J.M. supažindinti. Knygos gale duota gausi bibliografija rodo, kad autorius, prieš rašydamas ją, susipažino su J.M. visapusiškai ir detaliai. Rezultatas — iš daromų asmeniškų išvadų matyti, kad autorius jau neabejoja J.M. paskirtimi pasidaryti dideliu šių laikų šventuoju. Kun. A. Sabaliausko pranašavimas, kad "tas žmogus (J.M.) netilps vienoj tautoj, vienoj valstybėj", gali virsti tikrove.
O kaip "balsuos" savo širdyje eilinis skaitytojas, užvertęs paskutinį biografijos lapą? Šventas?... ar... nešventas?... Su tokiu klausimu galvoje, matyt, autorius ir pasirinko mane — eilinį skaitytoją — savo knygos apibūdinimui. Tinkama tam darbui galėjau atrodyti ir dėl to, kad priklausiau prie "neviernų tamošių". Skaičiau ką nutvėrusi apie J.M ir vis pasilikau skeptiška. Jeigu vienas "neviernas tamošius" viešai prisipažins įtikėjęs, gal paveiks ir kitus. Mat, "atsivertėlis" visados didesnis entuziastas. ..
❖❖❖
Miręs žmogus palieka gyvenimą. Tik jo darbai gyvena, jei buvo vertingi valstybei, tautai, mokslui, menui, literatūrai ar muzikai. Miręs šventasis gyvena. Jis pats. Ne jo darbai. Yra šventųjų be jokio žemiško palikimo. Kankiniai, atsiskyrėliai, vaikai ir vienuolynų bei pasaulio juodadarbiai, pasiekę šventumo.
Toks yra pagrindinis skirtumas tarp nusipelniusio pasauliui ir nusipelniusio dangui. Pirmasis padarė. Antrasis pasidarė. Todėl pirmojo biografas fokuse laiko nusipelniusiojo darbus. Iškelia jų vertę ir reikšmę laiko tėkmėje. Antrojo biografas centrinę vietą turi skirti aprašomojo asmenybei. Darbai čia antraeilis dalykas.
Mes tokio skirtumo dar neišmokome daryti. Iškelk J.M. šventumo klausimą ir tuojau išgirsi: "O ką jis padarė tokio svarbaus? Už ką jį turėtų padaryti šventuoju?"... (Šventuoju niekas negali žmogaus padaryti. Jis pats turi pasidaryti, naudodamasis Šv. Dvasios teikiamomis malonėmis).
Anksčiau rašiusieji apie J.M. kaip tik mėgino į tą klausimą atsakyti — ką jis padarė?. .. Tokius raštus skaityk neskaitęs, vis tiek pasiliksi skeptikas. Kaltas ne atsakymas, o pats klausimas.
St. Yla tos klaidos nepakartojo. Jo veikalo centre visą laiką pasilieka asmuo. Jam rūpėjo skaitytoją supažindinti su pačiu J.M. Ir jam tai pasisekė su kaupu, panaudojus sceninį metodą.
Autorius duoda chronologine tvarka daugybę atskirų scenų, įvykių, charakteringų kasdieninio gyvenimo nuotrupų. Kartais tik puslapio ilgumo ar dar trumpesnių. (Knyga turi virtinę skyrių ir galybę poskyrių su atskiromis antraštėmis).
Vienose scenose J.M. pats veikia, kuria, organizuoja, dalinasi savo skausmais ir džiaugsmais. Kitose — jis pasyvus. Kiti už jį ar prieš jį veikia. Kiti apie jį gerai ar blogai kalba ir rašo. Šitos scenos ypatingai efektyviai išryškina J.M. vidaus išgyvenimus. Kai rankos surištos veiklai ir burna užčiaupta, lengva įsivaizduoti, kas turi dėtis to žmogaus širdyje. Visose situacijose skaitytojas sutinka J.M. jo kasdieninėje gyvenimo aplinkoje.
Dalis J.M. gyvenimo ir veiklos sutampa su Lietuvos valstybės kūrimosi laikotarpiu. Taigi tos spalvingos mozaikos, iš kurių autorius sulipdė J.M. biografiją, yra autentiškos miniatiūrinės iškarpos iš nesenos mūsų tautos istorijos. Tų iškarpų nerasi jokiam istorijos vadovėlyje, nes per daug smulkmeniškos. O tokios detalės kaip tik suteikia gyvybę ir spalvą praeičiai. Ji dar tokia artima, bet vienų visai nepažinta, kitų — jau užmiršta. Vyresniosios kartos tautiečiai ras knygos puslapiuose daugybę pažįstamų veidų ir vardų.
Be šios dar kita staigmena laukia skaitytojo. Tai situacinis panašumas laikotarpio, kuriame augo ir gyveno J.M., su šių dienų gyvenimu Lietuvoje. Tas pats tautinis ir religinis persekiojimas. Tas pats persekiotojas. "Vis ta Maskva, kuri tiek laiko buvo pavergusi, prievartavusi, žalojusi mūsų tautos dvasią. Dieve, kada gi tai baigsis!" (ps. 136) — skundėsi J.M., kaip lietuviai skundžiasi ir šiandien.
Knyga yra taip lengvai skaitoma ir intriguojanti, kaip geras romanas, tik dar įdomesnė. Nuskriaustų kiekvienas lietuvis save, jos neįsigijęs ir neperskaitęs.
* * *
Vysk. Fulton Sheen sako, kad dabarties krikščionis norėtų iš šio gyvenimo pašalinti kryžių, o iš būsimojo pragarą. Kryžių daugumas ignoruoja. Pragaru netiki. Esą gyvenimas žemėje yra pragaras. Yra. Tik gaila, kad žemėje jis nesibaigia. Kokį gyvenimą žmogus pradėjo gyventi žemėje, tokį tęs ir po mirties. Tokia yra vysk. F.S. mintis.
Ar šventajam dangus taip pat prasideda žemėje, kaip pasmerktajam pragaras? Iš to, kaip Friedrich Muckermann, vokiečių karo kapelionas, prisimena J.M., atrodo, kad taip yra: "Jis jau gyveno toje šalyje, kur skamba šventųjų bendravimo tonas. Ten susirinkę žmonės iš įvairių tautų, tačiau bendrai garbina Viešpatį... Vyskupo Matulaičio širdyje viešpatavo taika Dievo, kurio saulė šviečia visiems žmonėms... Tai buvo tikėjimo kvėpavimas, meilės dvasios aplink jį dvelkimas. Tokį mes matėme, taip mes jį gerbėme" (ps. 122). O J.M. mirus, Tumas-Vaižgantas išsireiškė, kad jis paliko "šventojo kvapsnį".
Kaip J.M. pasiekė tokią palaimintą sielos būseną dar šioje žemėje? Atrodo, kad tiek mums, tiek šventiesiems kelias į dangų yra tas pats — per skaistyklą. Mes ją pasirenkame po mirties, šventieji — čia, žemėje.
"Duok, Dieve, kad sudegčiau kaip žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies Tau ir Tavo Bažnyčiai". Su tokiu aukos troškimu J.M. pradėjo savo kunigystę.
Bažnyčia yra Dievo. Bet ji susideda iš nuodėmingų žmonių. Net ją valdantieji gali būti toli nuo tų aukštumų, į kurias buvo pasinešęs jaunas kunigas. Tai J.M. tuojau patyrė, kai jį chroniška liga paguldė į lovą, o lėšų gydymuisi neturėjo. Jis atsigulė į vargšams skirtą Varšuvos priemiesčio ligoninę ir ten laukė mirties. Sunku net įsivaizduoti, kad bažnytinė vyresnybė galėjo taip visiškai apleisti jauną kunigą ir nuo jo šaltai nusigręžti tada, kai jam meilė ir pagalba buvo taip reikalinga.
Kai vėliau J.M. pagarsėjo savo socialine veikla, tai konservatyvi tikinčiųjų opozicija apskundė jį Romai. "Buvau net Bažnyčios priešu apšauktas: liberalu, socialistu, čekistu ir t.t." (ps. 46).
Nukentė neteisybę tyliai. Tiktai kelią į šventumą pasirinko kitą. Įstojo į marijonų vienuolyną ir šv. Petro bazilikoje prie apaštalų karsto prisiekė: "Nei aš pats, nei kongregacija, nei jos nariai netarnausime jokiems pašaliniams tikslams, bet vien Dievui, Bažnyčiai ir sielų išganymui" (ps. 68).
Dievui, matyt, tokia priesaika patiko, nes tuojau prasidėjo jos tvirtumo bandymas. Dar nepalikęs Romos, J.M. gavo pasiūlymą diplomatinei tarnybai. Atstovauti Romoje Rusijai, Lenkijai ir Lietuvai. Atsisakė, nes "daugiau tikiu į darbą. Dievo dvasios vedamą, negu į gudriausias diplomatijas ir kombinacijas" (ps. 68).
Tokį "Dievo dvasios vedamą darbą" J. M. tikėjosi dirbti vienuolyne, bet Apvaizda reikalavo iš jo didesnės aukos. Jis turėjo palikti širdžiai mielą marijonų kongregaciją ir užimti Vilniaus vyskupo sostą.
"Na ką gi, jei Lietuvai reikalinga mano auka, aš neatsisakau, bet žinokite, kad jūs mane siunčiate į pražūtį. Pavojaus aš nebijau ir savo asmens nebranginu, man tik baugu, kad save paaukosiu ir nieko negalėsiu padaryti" (ps. 99).
O kaip puikiai jis pažino gyvenimą! Kaip teisingai įvertino ateitį! Ten jis pateko į kryžminę ugnį iš pirmos dienos. "Tiesiog nervai nepakelia jau tų visų atmainų... Dar nėra dvejų metų, o aš jau šeštą valdžią turiu Vilniuje"... (ps. 179). Ir nė viena iš tų valdžių nepraėjo, neužkabinusi vyskupo. Kartais net grėsė pavojus jo gyvybei. "Bus taip, kaip Dievas duos, — sakė tiems, kurie ragino pasitraukti iš miesto, — mirtis visur gali užklupti, o į dangų iš visur tas pats kelias" (ps. 124).
Kai Vilnių lenkai klasta atplėšė nuo Lietuvos, J.M. liko ten kentėti vienas. Be užnugario. Be globos. Lenkų valdžia ir šovinistiška dvasiškija negalėjo pakęsti lietuvio vyskupo. "Užsipuldinėjimų be galo. Kažin ar nervai ir sveikata ištesės. Dievo valia" (ps. 172).
Ištesėti turėjo. Iš viso septynerius metus. Iš skaistyklos niekas neišeina savo laisva valia, kol ji padaro žmogų tinkamą gyventi "toje šalyje, kur skamba šventųjų bendravimas"... Ten jis pasiekė visiško savęs išsižadėjimo. "Jo kalboje nė krislelio nebėra jo paties; visą gyvenimą, kurį jis piešia, rodos, apipila Dievo šviesa... Jausmas: kalba šventasis" (ps. 299). Siekimas tobulybės jam brangiai kainavo; "nuo to laiko, kai tapo vyskupu, jo akyse galėjai išskaityti skausmą" (psl. 156).
Atrodo, kad Lietuva turėjo sutikti jį išskėstomis rankomis, kaip savo kankinį, ilgiau Vilniuje ištverusį už kitus. Taip nebuvo. Lenkų valdžiai jis buvo litvomanas; Lietuvos — lenkomanas...
Liūdnas ir tragiškai dramatiškas (jo biografija būtų filmų direktoriaus svajonė!) buvo J.M. gyvenimas nuo pavėluoto lopšio iki ankstyvo karsto.
Pavėluotas kūdikis šeimoje yra rakštis vyresniesiems broliams ir seserims. Jurgiukas buvo aštuntas. Ketvirtus metus eidamas neteko tėvo; dešimties — motinos. Lyg to negana, pradėjo sirgti chroniška kaulų TB ir vos neteko kojos. Visą gyvenimą ta liga jo neapleido, protarpiais tai paguldydama į lovą skaudžiam gydymuisi, tai paversdama jį pusiau invalidu.
Skausmas — fizinis ir dvasinis — buvo nuolatinis jo gyvenimo palydovas. Apie kryžių J.M. kalbėjo žinovo tonu: "Kryžius tik paveikslėliuose atrodo gražus, gėlėmis papuoštas. Tikrasis kryžius, gyvenimo kryžius visuomet sunkus" (ps. 336).
Lengva tikėti, kad J.M. šventas. Tik stebiesi žmogus, kaip sunku šventuoju tapti...
Anksčiau man atrodė, kad paskelbtas šventuoju J.M. bus populiarus tik dvasiškijos tarpe. Perskaičius jo biografiją, ir ta nuomonė pasikeitė. Našlaitis, piemenėlis, žemdirbys, ūkininkas, miesčionis darbininkas, redaktorius, laikraštininkas, moksleivis, studentas, mokytojas, profesorius, administratorius, pogrindžio veikėjas, pasaulietis dvasiškis ir vienuolis matys jame savąjį. J.M. yra tuos darbus dirbęs, vietas užėmęs, savo kailiu išbandęs.
G. K. Chesterton sako, kad "šventasis grąžina pasaulį į protą, įsisavinęs tai, kas pasaulyje labiausiai apleista. O tai jokiu būdu nėra tas pats elementas kiekviename laikotarpy. Tačiau kiekviena generacija ieško sau šventojo instinktyviai; ir jis nėra tuo, ko žmonės nori, bet ko jiems reikia".
Savo išvadinėse apybraižose autorius nurodo, kad J.M. su savo avangardinėmis idėjomis kaip tik galėtų būti šios generacijos šventuoju. "Tobulinti save, tarnaujant kitiems... Gyventi sąmoningu antprigimtiniu gyvenimu!.. Blogį nugalėti gerumu ir atkaklumą įveikti meile... Išlaikyti ramybę ir drąsiai žiūrėti ateitin, pasitikint Dievo Apvaizda"... Tokie J.M. siūlomi vaistai tikrai galėtų išgydyti šių dienų pasaulio negales.
* * *
Lietuva yra Marijos žemė. Todėl labai tinka, kad pirmasis toje žemėje išaugęs šventasis yra Marijos sūnus — vienuolis marijonas.
Kad būtų kanonizuotas, reikia tiktai bent vieno stebuklo, įvykusio J.M. užtarimu. Ir jo nėra. Kas daryti? Autorius siūlo du kelius. Pirmas — prašyti popiežių dispensuoti nuo stebuklo reikalavimo. Antras — prašyti Dievą, kad stebuklas įvyktų.
Mano galva, pirmasis kelias nepriimtinas. Kodėl mūsų šventasis turi įeiti tarsi per užpakalines duris, be pilnos garbės? Jis tam nepritartų, nes buvo savo gyvenime priešingas žmonių "diplomatijai ir kombinacijai, kad ir gudriausiai". O čia tokia ir būtų, siunčiant peticijas popiežiui, o ne maldas Dievui... Visose situacijose jis pasitikėjo Dievo Apvaizda ir Šv. Mergelės globa be jokių rezervų. Malda jam buvo viskas.
Kodėl mes turėtume kapituliuoti, neišmėginę maldos galios?! Argi stebuklo reikia tik Lietuvoje, o pas mus ne? Ar tarp mūsų nėra ligų ir ligonių (net jaunimo tarpe!), kurių medicina neįveikia?!
Prieš kelerius metus, pažįstama lietuvė, sirgdama vėžiu, išsireiškė: "Kai žiūriu į žemę, žinau, kad mirsiu. Kai pakeliu akis į dangų, turiu vilties pasveikti". Viltis visados žiūri į dangų. (Nenuostabu, kad ji ir miršta paskutinė!).
Mūsų maldos turėtų būti nukreiptos į savo tautietį, kuris pasirengęs kiekvienam padėti: "Rūpinsiuos būti tėvu ir bičiuliu... Būsiu bičiulis mažiems vaikeliams... Būsiu bičiulis neturtėliams ir nelaimingiesiems. Guosiu pavargėlius, raginsiu turtingus, kad dalintųsi su jais. Neatstumsiu nuo savęs nė vieno... Rūpinsiuos, kad viešpatautų meilė, kad nebūtų barnių, neapykantų, nuoskaudų. Noriu būti atlaidus piktiems, parama silpniems, užuovėja geriems... Pasitikėkite manim! Atidarykite man savo širdis" (ps. 110).
Tokiais žodžiais kreipėsi į tikinčiuosius, sėsdamas į Vilniaus vyskupo sostą. Tokiais jis kreipiasi į mus dabar. Jo širdis ta pati. Tik galia nepalyginamai didesnė... Pasitikėkime juo. Atidarykime širdis savam šventajam.