Gabrė Matulytė
Didžiausias anos vasaros įvykis, kai pagalvoju, tai ir buvo Irenos Samulienės vestuvės. Irena, tiesą pasakius, jokių vestuvių ir nekėlė. Gal galvojo, kad nepridera našlei, o gal ir nelabai turėjo iš ko. Visgi Juozas, amžiną atilsį, paliko ją su dviem mažutėliais, ir dar neįsikūrę, neprasigyvenę buvo. Reikėjo pačiai duoną ir drabužį manytis. Ir pagalbos nebuvo iš kur laukti. Tėvas gal ir būtų norėjęs savo vaikui padėti, tiktai pats gyveno be savo valios, visiškai nusileidęs žmonai. O toji, žinia, netikra motina, vis taiko saviems vaikams pakišti. Kol mergaitės buvo mažos, Irena niekur negalėjo išeiti, nebent tik duonos į krautuvę arba su kokiu reikalu į miestelį. Ir tai reikėdavo prašyti kaimynės, kad nors retkarčiais mestų akį ir į jos trobą.
O aną pavasarį vyresnioji sesuo pasistatė naują namą ir kėlė dideles įkurtuves. Priprašė ir Ireną. Ir mergaites liepė pasiimti, vietos visiems užteks. O mergaičiukės tokios ramios, darbščios, galės apie stalus suktis, į lėkštes padėlioti, tai nieko, kad nedidelės, žmonėms dar labiau patiks. Ruošėsi visos labai sujudusios. Ta proga Elytei ir Danutei nupirko naujas sukneles, o sau drabužio nesitaisė. Bus gerai ir taip, vis tiek niekas jos nematė ir nepažįsta. Tik nuvažiavo Irena į kirpyklą ir susidėjo plaukus. Važiavo namo lyg gėdydamasi, lyg ką negero padariusi. Bet, laimei, jau buvo prietema ir, kol parėjo nuo autobuso, nesutiko nė gyvos dvasios. O rytą suveržė tą pripūstą kuodą skara, susikrovė lauktuves, paliko raktus ir nurodymus, kur kas guli, kaimynei, ir visos trys išvažiavo. Tai buvo pirmoji tokia ilga kelionė. Net pabodo į pabaigą, mažoji net valgyti ir gerti užsimanė, o Irena nieko nebuvo pasiėmusi. Kai pakėlusi nuo darbo galvą, matydavo pralekiantį autobusą, atrodydavo tai greitumas, tai gera žmonėms taip keliauti.
Nuvažiavo jos pirmosios. Sesuo, žinoma, tuoj pristatė prie darbo. Ir vėliau nei Irena, nei mergaitės neprisėdo. Užkando stovėdamos virtuvėje ir padėjo ruoštis. Sesuo tebuvo tik vieną šeimininkę paėmusi, nes sako, kad mieste žmogų pasamdyti dar brangiau negu kaime, tai toji pyko, barėsi, kad nieko nesuspės, kad reikia daugiau padėjėjų. Gerai, kad ir nepasisiuvo Irena naujos suknelės, vis tiek neteko per visą vakarą net prijuostės nusirišti.
Tai tose įkurtuvėse ir susipažino su Zenonu. Jau tą patį vakarą sesuo spėjo šnipštelėti, kad tas žmogus rimtas, tiesa, išsiskyręs, bet tikriausiai dėl žmonos kaltės, nes jam nieko neprikiši. Ir bevaikis. O rankas kokias turi, negali apsiginti nuo klientų. Išvažiuoja atostogų, tai žmonės kaimynams neduoda ramybės, eina, klausia, kada išvažiavo, kada sugrįš. Pats, per savo penkis pirštus, anava, namą kokį pasistatė. Tiesa, ne vienas ten šeimininkas, ir tėvai prirašyti, bet jie ir toliau gyvena kaip gyvenę savo kaime. Nebent kada, jeigu vienas kuris paliktų, reikėtų pasiimti. Bet ir tas neateitų tuščiom rankom, pats Zenonas sakėsi, kad ir jam namui buvo paskolinę kelis tūkstančius. Nors ir tėvams, bet ketino atiduoti.
O Zenonas visai neslėpė, kad Irena jam į akį krito. Vis stengėsi sulaikyti prie savęs, prašė tiek daug nebėgioti, nepervargti. Net muzikai užgrojus, kai salione prasidėjo šokiai, susirado Ireną virtuvėje ir pakvietė. Šokėjas tai jis buvo nekoks, bet, pasibaigus šokiui, pabučiavo Irenai į ranką, kad ir kaip toji stengėsi neduoti, ir paklausė, kur ją palydėti. Taip ir prasidėjo ta visa istorija. Sugrįžo Irena namo šiek tiek sutrikusi, bet greitai įprasti darbai ir įprasti rūpesčiai sugrąžino viską į vėžes.
Tik nelauktai sesers laiškas: atvažiuojame į svečius. Zenonas nebeduoda man ramybės... Perskaitė ir nutirpo. Dvi dienos beliko, ar suspės tinkamai pasiruošti tokius svečius priimti. Sekančią dieną atsiprašė iš darbo ir išvažiavo į krautuves. Grįžo pilnus krepšius tempdama. Pati mažai gulė ir dukteris pristatė prie darbo. Sesuo su vyru tai savi, bet tas žmogus, matyt, toks nepaprastas, tokio gražaus apsiėjimo, kad tik jam įtiktų. Vienu metu net susigėdo ir supyko pati ant savęs: ko čia dabar aš stengiuosi, lyg jaunikė? Lyg įsipiršti jam norėčiau...
Zenonas pasipiršo iš tiesų. Ne, ne tą kartą, o vėliau, kai jau atvažiuodavo vienas, ir kai kaimo moterys buvo liežuviais nuskalavusios visą Irenos gyvenimą: praeitį ir ateitį. Jis pasipiršo, o Irena nusigando. Nusigando, kad visai nesidžiaugia. Juk dar ne senė. Juk po teisybei ir negyvena dar visai: tik ašaros ir vargas. O čia ir mergaitėms gal bus neblogai, juk atvažiuodamas lauktuvių joms niekada nepamiršta ir pašnekina, pasiklausinėja, kaip eina mokslas. Ir jai lengviau bus mieste, o svarbiausia, nereikės visko savo galva žinoti.
Ramino save, įtikinėjo, bet nesidžiaugė. Kažkokia baimė, kažkokia negera nuojauta. Ir tas svarstymas, kaip geriau. Už amžiną atilsį Juozelio kai nuėjo, nieko negalvojo, gerai ar blogai, kad tik kartu su juo. Nors į pasaulio kraštą, kad tik kartu su juo. Tiesa, tada jai buvo aštuoniolika metų, o Juozelis — pirmoji meilė. Čia ir lyginti nėra ko.
Ištekėjo Irena tykiai, ramiai. Nors ir nebuvo jokių vestuvių baliaus, bet kalbų buvo daug. Vieni stebėjosi ir žilo iš pavydo, kad Irenai taip pasisekė, kiti pranašavo, kad iš to nieko gero neišeis, tik išpustys kvaišelė savo turtelį, va, jau pardavė aveles ir karvę, sako, parduos ir namelius. Tuos tai visai be reikalo. Nors kampą savo vaikams paliktų, kad turėtų kur sugrįžti vargšeliai, kai tame dideliame mieste nebebus jiems vietos. Bet Irena tų kalbų nesiklausė. Kartą nutarusi tvarkėsi ir ruošėsi išvažiavimui.
Išvažiavo rugpiūčio vidury, kad mergaitės galėtų eiti į naują mokyklą iš pirmos dienos. Išvažiavo, ir kaip į vandenį įkrito. Nieko nesigirdėjo — nei gero, nei blogo. Tik apie naujus metus atvažiavo aplankyti giminių ir kaimynų. Atrodė tokia pasikeitusi, miestietiška. Paltas gražus, naujas, lapės apykaklė ant pečių, tokia pat lapės kepurė. Ir batai iki kelių, šilti ir nepigūs, matyti. Viską apžiūrėjo moterys, pagyrė, tik kad tokius plaukus nusikirpo ir tuos karčiukus ant kaktos užsileido, papeikė, o kad sijonas per trumpas, visai nupeikė. Tai vis Zenonas kaltas, juokėsi Irena. Liepė nusikirpti plaukus, sako, kad nebūtum panaši į kaimietę. Mat, mieste moterys daugiausia trumpus plaukus nešioja. Ir sijono ilgesnio neleidžia nešioti, sako, gražias kojas reikia rodyti. Nusispiovė senesnės, tokias kalbas girdėdamos, ir jau visai nieko gero nebelaukė. Bet Irena atrodė linksma, gyrėsi, kad jai labai gerai. O jau mergaitės taip prie Zenono prisirišusios, tėtuku vadinančios. Tikro tėvo tai ir neatsimena, vargšelės. O tas Zenonas toks geras, toks geras, taip jas myli, taip rūpinasi... Klausėsi kaimynai Irenos čiauškėjimo ir stebėjosi, ar ne per daug to gerumo. Bet ko tik gyvenime nebūna. Gal ir iš tiesų taip pasisekė moteriškei. Tik vėliau viena giminaitė prasitarė: nėra ten taip gera, kaip nupasakoja. Svarbiausia, kad už nieką laiko. Irena nemokanti vaikščioti, nes pratusi dideliais žingsniais, o reikia gražiai, pasisiūbuojant. Stalo padengti taip pat nemokanti, net gėdą padariusi, sukeitusi peilį ir šakutę vietomis. Mergaitės irgi kaip žvėreliai, neišauklėtos, nei įeiti, nei atsisėsti, nei su svečiais pakalbėti. Tik ėdančios be saiko. Irena sakiusi, kad kartais taip užverda krūtinėje, net pačiai baisu pasidaro. Bet ką darysi — neisi ir nejuokinsi žmonių. O ir eiti nėra kur. Dirbanti net dviejose vietose. Kad tik neatrodytų, jog Zenonas maitina ar rengia jos vaikus. O šiaip viskas tvarkoje. Jų namelis blizga švara ir tvarka, palei takelius žydi gėlės. O kaimynai mato ir kalba, kaip jai pasisekė, šitokiai kaimietei ir dar su dviem vaikais. Ir, matykit, šitokia laimė...