Spausdinti

Marija Saulaitytė-Stankuvienė

BEETHOVENAS BONNOJE

Sunki geležis, tiksliai skrosdama
erdvę, ir dar sunkesnis, nes duslus
ir šaltas, sniegas įsiterpia
į aikštės kasdienę eigą,
atsistodami drąsiai
viduryje mūsų minčių,
aukščiau mūsų žvilgsnio
ir neišvengiamai arti.

Jeigu pasaulis pilkas
ankstyva šalčio rytą,
tai tu jam duodi formą,
sunkesnę už mūsų bundančius jausmus,
lengvesnę už mūsų žingsnį...
tai tu jam duodi garsą
baltų gaidų juodame tylos lape
ir mūsų kurčiame šeštadieny.

Praeiti lengva, bet užmiršti sunku,
nes kiekvienas esame truputį įsimylėjęs
į tave, baisesni ir švelnesnį už mus,
kurie matome netoli ir girdime
tiktai ausų būgneliais ir norime
praeiti nepastebimai ir nestebėdami
pro tavo tyla sprogstantį
ir juodumu šviečiantį kolosą.

BERLYNO GATVĖ

Būdavo neaišku, kur rytai,
kur vakarai, kur baigiasi
ir kur prasideda kryptis.

Bet čia išjungtas pasaulis
nustumtas kraštan
ir mažas gaublio taškas
padalintas į dalis,
į rytus ir vakarus,
lyg atsakas žmogaus svajonei
susiorientuoti visatoje
ir galų gale jaustis namie.

Apgaulingai mūras, stiklas, viela
priešinasi žemės judesiui
ir laisvei, klaidindami
žmogaus sielą
ir išjuokdami jo sapnus.

Tik saulė keičia žemę.
Saulė kopia iš rytų
į vakarus ar atbulai,
ištęsdama ribas ir
tapdama pati žmogaus
sapnų rodykle,
jo tikrovės iššaukta
ir jon sugrąžinama spindesiu.

PARYŽIAUS FRAGMENTAS, KAIP SAKOMA

Jau įprastas
šalia manęs
tavo balsas ir šypsnys.

Mes aplinkai savi,
nors išskirti
jai svetimu
minčių šešėliu.

Jau įprastai
nepaprastai
jauku
nematomai
stebėti.

Šie trys eilėraščiai iliustruoti

Algio Stankaus-Saulaičio nuotraukomis.