BAIGIAME DISKUSIJAS!
Kai balandžio mėnesio numeryje pasirodė straipsnis prieš Charizmatinį sąjūdį, tuoj pasipylė laiškai ir straipsniai, gindami tą sąjūdį. Kelis laiškus įdėjome. Tada pasipylė ne mažiau laiškų iš kitos pusės. Juose buvo kritikuojamas ir peikiamas tas sąjūdis, raginant priklausyti Mėlynajai armijai, kalbėti rožančių, nešioti škaplierius. Kai kuriuose laiškuose dar buvo pridėta, kad labai blogai daro tie, kurie ima Komuniją į ranką.
Šiuo klausimu jau buvo vedamasis birželio mėn. numeryje, tad čia daugiau jo nekelsime ir tuos ginčus baigsime, nes jie nieko nepadeda. Yra gera, kai iš vienos ir kitos pusės duodami protingi argumentai, kai pareiškiamos apgalvotos nuomonės. Tai padeda ir vieniems, ir kitiems prieiti prie tikslesnių išvadų. Tačiau tuose laiškuose dažnai nėra nei logikos, nei argumentų, tik kitos grupės niekinimai. Jau pakankamai aiškiai išreiškėme savo nuomonę šiais klausimais minėtame vedamajame. Ta nuomonė yra ir mūsų Bažnyčios nuomonė, tad ten ir yra autoritetingas atsakymas į tuos visus ginčus. Nenorėdami kiršinti tų dviejų minėtų grupių, bent iki šių metų pabaigos nieko nerašysime nei apie Charizmatinį sąjūdį, nei apie Mėlynąją armiją ir kitus su ja surištus klausimus. “Laiškai lietuviams” rašo mūsų tikėjimo klausimais, pamini ir įvairias pamaldumo formas, kurios yra Bažnyčios patvirtintos, bet šis žurnalas nėra nei vienos, nei kitos grupės organas.
Nei Charizmatinis sąjūdis, nei Mėlynoji armija nėra Bažnyčios pasmerkti pamaldumo būdai. Bet neklausant Bažnyčios nurodymų, tiek vienas, tiek kitas gali nueiti klaidingais keliais.
Kai kuriuose skaitytojų laiškuose buvo paminėta vienas kitas įvykis, kai Charizmatinio sąjūdžio maldos susirinkimuose koks nors dalyvis apgaudinėjo kitus, neva norėdamas parodyti, kad jis kalba, Šv. Dvasios įkvėptas, kokia nors nesuprantama kalba. Kitas, šalia stovintis, pasisakė turįs interpretacijos dovaną ir tuoj pradėjo tą nesuprantamą kalbą aiškinti, bet pasirodė, kad tas žmogus kalbėjo kokia nors kiniečių ar senovės airių kalba ir kalbėjo apie tokius dalykus, kurie nieko bendra neturi su pamaldumu. Taip, panašių dalykų gali įvykti. Juk yra visokių žmonių. Tačiau Charizmatinio sąjūdžio nariai, jeigu jie tikrai supranta, kur yra šio sąjūdžio esmė, į tą “kalbėjimą kalbomis” nekreipia daug dėmesio. Tai nėra esminis dalykas. Panaši nuomonė yra ir šv. Pauliaus. Jokio naujo krikšto taip pat negali būti. Žmogus tik lyg atgauna sąmonę, prisimena, kad jis yra gavęs Šv. Dvasios dovanas per krikšto ir sutvirtinimo sakramentus. Žmogus yra gavęs ir nuolat gauna įvairių malonių, įvairių Šv. Dvasios dovanų, bet jis tomis malonėmis dažnai nepasinaudoja, apie jas nepagalvoja, su jomis neveikia savęs ir kitų tobulinimui.
Mėlynoji armija, rožančiaus kalbėjimas, Marijos garbinimas yra Bažnyčios patvirtinti pamaldumo būdai, bet ir čia gali būti nukrypimų. Jeigu šio sąjūdžio nariai pradeda kalbėti bei rašyti prieš Bažnyčios nustatytą tvarką, jeigu dalį kardinolų ir vyskupų “įrašo” j masonus ar komunistus, jeigu bažnyčiose registruoja tuos, kurie pagal Bažnyčios duotą leidimą ima Komuniją į rankas, ir paskui juos niekina, aiškindami, kad jie sunkiai nusideda, kad tokiu būdu visai nepriima Komunijos, tai čia yra aiškus nepaklusnumas Bažnyčiai.
Tad dar pakartoju tai, kas buvo pabrėžta tame birželio mėnesio vedamajame — klausykime Bažnyčios, tai būsime tikri, kad einame geru keliu
Juozas Vaišnys, S.J.
Korektūros klaida. Praėjusiame numeryje 214 psl. trečioje eilutėje nuo galo įsivėlė korektūros klaida (ar gal “lapsus linguae”), parašyta sinonimą, o turi būti epitetą.