Spausdinti

Audronė

     Nijolės pakviesta buvau nuvažiavusi aplankyti tėvelio. Tai ir gerai, pasakiau aš jam. Jeigu atsirado moteris, kuri nori jį senatvėje globoti, tegul ima, tegul tuokiasi... Mums mažiau bus rūpesčių.

     Labiausiai mane nustebino kas kita. Tėvelis taip gražiai atrodo — lieknas, pajaunėjęs, vikrus, žvalus... Gražiai apkirpti jo žilstelėję plaukai, skoningai priderintas kaklaraištis prie marškinių. Ir visas jis toks šviesus, įdomus, toks tarsi pakylėtas nuo žemės.

     Ir kai palyginu jį su savo Remigijum, net gėda pasidaro. Žentas su uošviu galėtų susikeisti metais! Nepažįstamas žmogus visuomet Remigijų palaikytų mano tėveliu, o tėvelį — vyru. Mat, Remigijus taip apsmuko, net žiovulys ima į jį žiūrint. Ir vis nuo kažkokio netvarkingo gyvenimo. Kai valgo — persivalgo, kai miega — persimiega, o kai geria, tai ir visai pasaulio pabaiga... Taip aš jam grįžusi ir pasakiau, kad baisu žiūrėti ir kad jam reikia ką nors daryti.

     Remigijus įsižeidė. Jis visą laiką galvojo esąs vyras kaip ąžuolas, kas kad pilvukas mažumėlę prasišovęs. Ar geriau, jei būtų perkaręs nelyginant koks piemuo. Metams bėgant, kiekvienas privalo pasidaryti šiek tiek solidesnis. Ko čia aš kvailiojanti — kino aktoriaus įsigeidusi.

     — Susidaryk vasarai dienotvarkę, gal savo gyvenimą sureguliuosi. Visi vyrai, kurie tik į žmones panašūs, gyvena planingai.   

 

     —    Dar ko. Žmogus gimęs būti laisvas. Kada ką noriu, tą ir darau. Jei man užeina įkvėpimas dirbti, tai aš, į laikrodį pažiūrėjęs, turėsiu viską mesti ir eiti miegoti?

     Mokslas tvirtina, jog įkvėpimas turi ateiti tada, kai žmogus sėdasi dirbti, o ne, sakysim, vidurnaktį arba valgant pietus.

     —    Na, gerai. Galim dėl juoko tą dienotvarkę surašyti. Bet kad būtų kuo arčiau mano gyvenimo būdo.

     —    Aišku, Negi lauši iš piršto nebūtus daiktus. Rašyk: 7 valandą keltis. ..

     —    Va, matai. Jau iš karto negerai. Kodėl septintą? Jeigu aš norėsiu pameškerioti arba po lietaus pagrybauti, tai jau per vėlu. Kol susiruoši, kol nueisi... — O jeigu ne — tai kokio galo man taip anksti ristis iš lovos? Per patį miego saldumą!

     —    Jei taip, rašyk: kėlimasis 5-7 valandą. Platus diapazonas — pagal reikalą.

     Tai kam rašyti? Aš ir taip žinosiu. Jei reikės, atsikelsiu penktą, o jei nereikės, galiu ir iki devintos pasivartyti.

     —    Ne, ne. Šitaip negalima. Jei reiks, tai reiks, o jei ir nereiks — tu keliesi ne vėliau kaip septintą.

     —    Per anksti.

     —    Nė kiek. Atmink, jog tavo tikslas — pažvalėti, pajaunėti, tai ir reikia ryžtis kokioms aukoms.

     —    Manau, kad žmogui svarbiausia — išsimiegoti. Bent per atostogas. Na, rašau jau: septynios trisdešimt. Kas toliau?

     —    Mankšta. Pusvalandis gero sušilimo — bėgte iki upės, išsimaudyti, apsitrinti šiurkščiu rankšluosčiu — duosiu senelės padovanotą pakulinį — ir vėl bėgte namo.

     —    O jeigu aš tą rytą nuo penktos valandos grybausiu ir jau būsiu išmaišęs visą mišką skersai ir išilgai?

     —    Na, tai jau tą rytą mankšta įeis į grybavimo laiką. Žodžiu, iki 8:30 tu vienaip ar kitaip turi būti pasiruošęs pusryčiams. Rašyk: 8:30-9:00 pusryčiai. O nuo 9:00 iki 12:00 — protinis darbas. Sėsi už rašomojo stalo, ir tegul tave aplanko įkvėpimas. Rašyki sau montažus, kurk scenarijus, mokykis prancūzų arba italų kalbos arba bent jau spręsk kryžiažodžius — žodžiu, judink smegenis.

     —    Oi, labai gerai! Parneštus grybus arba žuvį nudarinėsi tu!

     —    Ne, čia kažkas ne taip. Reikia sukeisti vietomis. Tegul tos trys valandos vadinasi "Fizinis darbas", o nuo 12:00 iki 2:00 po pietų — "protinis darbas". Vadinasi, tuoj po pusryčių tu dirbi arba darže, arba valai grybus, arba darinėji žuvį, arba piauni žolę, arba...

     —    Taip, o visai nusilesęs, nuilsęs, sėdu prie rašomojo stalo... Su viltimi, kad reikiamu laiku ateis įkvėpimas... Ne jau! Negalima šitaip tyčiotis iš kūrybinio darbo ir skirti jam blogiausias valandas — po visiško fizinio išsekimo.

     —    Tai parašykime taip: nuo 9:00 iki 2:00 — darbas. Skliausteliuose pažymėsime — "fizinis" arba "protinis". 2:00-2:30 — pietūs. O po pietų tu privalai kai ką nuveikti namams. Jei aš verdu pietus, tvarkausi su vaikais, kad tu galėtum mankštintis ir dirbti kūrybinį darbą, tai po pietų bent kelias valandas tu bendrauji su vaikais, pradedi ruošti vakarienę, jei reikia eini į parduotuvę. O aš tada prie baseino, ilsiuosi...

     —    Prie baseino galim būti visi.

     —    Na, ne. Darbo namie visados yra.

     —    O kada man laisvas laikas? Tik darbas ir darbas — visą dieną įkinkytas...

     —    Užtai pasidarysi grakštus ir žvalus...

     —    Velniop! — suriko jis pasipiktinęs. — Kantrybė irgi turi ribas. Arba aš spiaunu į šitą dienotvarkę, arba privalai man palikti laisvo laiko. Jei nori, rašyk: 3:00 val. p.p. -5:00 val. vak. namų ruoša, o nuo 5:00 v.v. iki vakarienės — 9:00 v.v. — pramogos. Tik taip ir jokio išsisukinėjimo! Aš ne koks darbinis arklys...

     —    Palauk, palauk. O kas tos pramogos?

     —    Tai jau ne tavo reikalas. Penktą valandą kėlęs ir po pietų nė kiek nenumigęs, gal jau nusipelniau kelių valandėlių, į kurias tu nosies nekaišiosi.

     —    Ar tik negalvoji tuo metu stiklelio kiloti?

     —    Ar stiklelį gersiu, ar kortomis plieksiu, ar į svečius eisiu, ar prie televizijos knarksiu — tai mano, mano valandos! Žinoma, pirmenybė kultūrinėms pramogoms. Bet ar daug jų šitam užkampyje, ypač vasarą?! Tai kaip nori — arba-arba!

     Rinktis nebuvo ko. Sutikau. Bent jau tiek gerai, kad jeigu gers, tai tik nuo 5:00 v.v. O šiaip būna, kad ir iš ryto...